Neseniai Gdynėje vykęs 34-asis lenkų vaidybinių filmų festivalis nustebino darbų gausa: parodyta 70 vaidybinių (24 jų varžėsi pagrindinėje konkursinėje programoje), keliasdešimt animacinių, dokumentinių, keliolika trumpametražių juostų. Ir visa tai sukurta per vienus metus.
Pirmiausia, kas pribloškė festivalyje, tai - per vienus metus sukurtų filmų skaičius, ypač kai palygini su mūsų šalies situacija (pasirodo viena kita juosta, ir jau įvykis). Bepigu kaimynams - visų šių darbų filmavimą rėmė Lenkijos kino meno institutas.
Už savo kiną - prancūzų pavyzdžiu
Garsiojo lenkų režisieriaus Krzysztofo Zanussio, kurio juosta "Rewizyta" ("Atsakomasis vizitas") buvo rodyta nekonkursinėje festivalio programoje, teiravausi, iš kur jie turi pinigų per vienus metus sukurti tiek daug filmų. "Iš mūsų galėtų pasimokyti ir kolegos lietuviai. Prieš trejus metus šalyje buvo priimtas labai geras įstatymas, kokį prancūzai turi jau labai seniai, - LŽ pasakojo K.Zanussis. - Pagal šį teisės aktą pusė procento visų šalies kino teatruose parduotų bilietų kainos, pusė procento visų TV kanalų (valstybinių, privačių, kabelinių) reklamos pelno turi būti skiriama Nacionalinės kinematografijos fondui. Suprantama, privačios televizijos labai priešinosi tokiam sumanymui. Kaip jos spaudė politikus, kaip šiems grasino, kad tik įstatymas nebūtų patvirtintas! Tačiau mums pavyko. Šalies kinematografininkai turėjo patirties dar iš socializmo laikų, kai reikėdavo pakovoti už save. Šiuo atveju susivienijo visi, net pikčiausi konkurentai, kurie negalėjo vienas kito pakęsti. Sulaukėme ir grasinimų, tačiau mes nesėdėjome sudėję rankų. Kadangi Lenkijos kinematografininkų sąjungai priklauso Autorių teisių agentūra, galima sakyti, valdome didelį maišą pinigų. Taigi turėjome už ką visuose didžiausiuose šalies laikraščiuose išspausdinti pranešimą, kad paskelbsime visų parlamentarų pavardes, kas ir kaip balsavo: ar už nacionalinį kiną, ar už amerikietiškus kovinius trilerius. Tie skelbimai labai brangiai atsiėjo, bet tai padėjo - parlamentarai išsigando ir priėmė įstatymą. Štai taip pirmąkart pasielgėme chuliganiškai. Dabar mūsų filmų kūrėjai gauna pakankamai paramos."
Tačiau tai nėra šimtaprocentinis finansavimas, reikia ieškoti ir papildomų rėmėjų. "Štai matote, filmuojame, sukuriame gana daug filmų", - džiugiai pridūrė pašnekovas.
Kaip prasibrauti iki žiūrovo?
K.Zanussis pažymėjo, kad dabar kino kūrėjams svarbiausia problema yra ne pinigai, ne finansavimas, o gebėjimas rasti vietą rinkoje. "Su grupe draugų galima susukti filmą nors ir mobiliojo telefono kamera, tačiau sudėtingiausia - sudominti žmogų, - pabrėžė žymusis režisierius. - Informacijos pertekusiame pasaulyje gyventojų dėmesys beveik visiškai išnaudojamas. Kad filmas būtų žiūrimas, reikia įtikinti žmogų atsisakyti kitos juostos ir pasirinkti būtent jūsų darbą, nes visiems laiko neužteks. Viskas priklauso nuo to, kaip sugebėsime prasibrauti iki žiūrovo."
Pasak režisieriaus, į gerus filmus dažniausiai atkreipiamas dėmesys per kino renginius. "Yra juostų, kurios rodomos tik festivaliuose, ir tai jau visoje Europoje akivaizdus reiškinys, - kalbėjo K.Zanussis. - Netrūksta ir tokių žmonių, kurie filmus žiūri tik per festivalius. Jau susiklostė nuomonė, kad vien čia galima išvysti gerų, dėmesio vertų darbų, o tai, kas kasdien rodoma kino teatruose, tinka paauglių skoniui. Šis reiškinys veikia ir ekonomiką. Festivalio organizatoriai pradėjo mokėti pinigus prodiuseriams, kad šie atvežtų savo filmus, nes tai apsimoka - renginyje lankosi daug žmonių, perka bilietus. Tai jau ne kino mėgėjų peržiūros, o rimtas verslas. Dar vienas įdomus reiškinys: esama tokių žmonių, kurie eina į kiną vienąkart per metus - per festivalį, peržiūri daugybę gerų filmų, susidaro vaizdą apie tuometines naujausias kinematografijos tendencijas, susipažįsta su geriausiomis naujomis juostomis."
Su meile moterims
Paklaustas, ką vertina iš dabartinių Lietuvos režisierių, puikiai rusiškai kalbantis septyniasdešimtmetis kino kūrėjas sakė: "Kai anksčiau visi gyvenome prakeiktame soclageryje, daug vieni apie kitus žinojome. Su Vytautu Žalakevičiumi buvome geri pažįstami, bendraudavome. Kartais susitinku ir su dabartiniais jaunaisiais lietuvių režisieriais, bet, gaila, nežinau jų darbų. Retsykiais pas mane atvyksta studentų iš Lietuvos, gyvena mano namuose. Beje, dabar su lietuviais ir vokiečiais kursime bendrą filmą. Taigi stengiamės plėtoti kaimyniškus santykius."
Režisierius prisipažino, jog "Oskarų" savo karjeroje jau nesitiki, ir atskleidė artimiausius planus - kurti antifeministinę juostą. "Tačiau tai nereiškia, kad filmas bus prieš moteris. Šis darbas bus iš visos meilės joms, bet prieš tam tikrą feminizmo pakraipą", - paaiškino K.Zanussis.
Apie istorines skriaudas
Per pokalbį režisierius palietė ir lenkų bei lietuvių santykius. Jo manymu, abiejų tautų bendravimas nėra labai šiltas. Tačiau prisiminė istorinius įvykius ir čia pat padarė išvadą kodėl. "Su Lietuva, kaip ir su buvusia žmona, visada yra dėl ko pasiginčyti", - teigė K.Zanussis. Anot jo, santuokai iširus bendravimas negali būti pats šilčiausias.
Kalbėdamas apie istorines skriaudas režisierius sakė: "Tauta būna laisva, kai gali pripažinti savo klaidas ir dėl jų atsiprašyti. Pasak vieno vengrų rašytojo, kurį citavo Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas: "Sovietai mus išvadavo iš vokiečių, bet laisvės neatnešė, nes patys jos neturėjo." Ar tauta yra laisva, galima suprasti iš to, kaip ji moka kritiškai pažvelgti į istoriją ir pripažinti savo kaltę. Didžiausias laimėjimas, kurį pasiekėme per dvidešimt Lenkijos laisvės metų, manau, yra mūsų pasikeitimas. Mes pripažinome savo skriaudas žydams, ypač ukrainiečiams, čekams. Net prieš vokiečius esame šiek tiek nusikaltę, nors jie mums daugiau blogo padarė. Lietuvai nejaučiame padarę skriaudos. Apskritai geriau kaltę pripažinti, tada galima laisviau jaustis. Tuo mes ir skiriamės nuo rusų, kurie istorijoje jokios savo kaltės neįžvelgia."
Triumfavo juodasis humoras
Įdomu, kad daugiausia Gdynės festivalio apdovanojimų susišlavė juodojo humoro komedija "Rewers" ("Atvirkščiai"). Dar įdomiau buvo, kai atsiimdamas pagrindinį prizą 36 metų režisierius Borysas Lankoszas tarė: "Ačiū. Tai mano pirmas filmas." Anksčiau šis Lodzės kino mokyklos absolventas yra kūręs tik trumpametražes juostas. Ironiško pasakojimo herojės - trijų kartų moterys: dukra, jos mama ir senelė. Vyresnes moteris įkūnijo garsios lenkų kino ir teatro legendos Krystyna Janda bei Anna Polony. Jaunąją panelę vaidinanti Agata Buzek neatsiliko nuo šių žvaigždžių - pelnė apdovanojimą už geriausią pagrindinį moters vaidmenį.
"Kartais festivalyje nebūna aiškaus lyderio, o šįkart daug kas kalbėjo, kad laimės "Rewers". Taip ir atsitiko", - sakė jau trečią kartą Gdynės festivalyje dalyvavusi kino kritikė ir TV laidų kūrėja Izolda Keidošiūtė. Pamatyti nujaučiamą laimėtoją - keturis kartus per renginį rodytą filmą - galėjo ne visi. Salė visuomet buvo sausakimša.
Artimos temos
Apskritai peržiūrėjus gana daug filmų peršasi išvada, kad jie būtų įdomūs ir mūsų žiūrovui. Ir tie, kurie pasakoja apie žmogiškus jausmus - meilę, išdavystę, aistras, ir gvildenantys socialines problemas - narkotikų platinimo kelius, vaikų išnaudojimą, pedofilų pinkles, ir, suprantama, istoriniai, atskleidžiantys mums žinomus įvykius - "Solidarnosc" laikų kovas, pokarį, sovietinę okupaciją. Pavyzdžiui, režisierius Ryszardas Bugajskis juostoje "Generolas Nilas" pasakoja apie legendinio "Armia Krajowa" generolo Emilio Fieldorfo gyvenimo metus - nuo tada, kai grįžo iš tremties Urale 1945-aisiais, iki 1953 metų, kai jam buvo įvykdytas mirties nuosprendis. Kariškio karjerą E.Fieldorfas pradėjo kaip Jozefo Pilsudskio legiono kareivis, Antrojo pasaulinio karo metais surengė daug diversijų prieš vokiečius, vėliau rusų saugumiečių buvo apkaltintas kolaboravimu su naciais ir nužudytas. Jo palaidojimo vieta iki šiol nežinoma. "Šis filmas tikrai bus parodytas ir Lietuvoje. Jau dabar juo susidomėję Europos šalių kino forumo "Scanorama" rengėjai", - žadėjo festivalyje viešėjęs Lenkų instituto Vilniuje direktorius Mariuszas Gasztolas.
Galima tikėtis, kad ir daugiau filmų atkeliaus į mūsų kino teatrus per Lenkų kino savaitę ar "Kino pavasario" renginius.
Pažįstamas mentalitetas
Lietuvos žiūrovui būtų įdomus ir siurrealistinis komunizmo paveiktų lenkų mentaliteto pristatymas juostoje "Wojna polska-ruska" ("Lenkų-rusų karas"). Režisierius Xawery Zurawskis (beje, 2006 metais laimėjęs Gdynės festivalio prizą už geriausią debiutą) ekranizavo ir lietuviškai jau išleistą vieną skandalingiausių pastarųjų metų literatūros debiutų - Dorotos Maszowskos to paties pavadinimo kūrinį. Pastaruoju metu labai populiarus lenkų aktorius Borysas Szycas, vaidinęs šiame filme, pelnė festivalio prizą už geriausią pagrindinį vyro vaidmenį. Jį buvo galima išvysti net šešiose Gdynėje rodytose juostose.
"Solidarnosc" laikai
Mūsų žiūrovui žinomas ir filmo "Popieluszko. Wolnosc jest w nas" ("Popieluszko. Laisvė yra mumyse", režisierius ir scenarijaus autorius Rafalas Wieczynskis) pagrindinis herojus - lenkų saugumiečių žiauriai nužudytas kunigas Jerzy Popieluszko. Šis lenkų tautos didvyris, kovos prieš komunistinį režimą simbolis, "Solidarnosc" kovotojų dvasinis įkvėpėjas parodytas kaip labai šilta, charizmatiška asmenybė.
Beveik tris valandas trunkanti biografinė drama prikausto istorijos autentiškumu (meninė juosta papildyta istoriniais kadrais) ir net su humoru parodytais nuotykiais, kaip dvasininkui tekdavo apgaudinėti jį sekančius saugumiečius. Filme be jokios pompastikos papasakotas ne tik kunigo gyvenimas nuo 1980 metų, kai kilo pirmi "Solidarnosc" organizuoti streikai, kai ši šviesi asmenybė stojo į vieną gretą su sistemai pasipriešinusiais žmonėmis, iki jo nužudymo 1984-aisiais, bet ir kai kurios judėjimo aktyvistų gyvenimo akimirkos.
Kitas festivalio vaidybinis filmas "Wszystko co kocham" ("Viskas, ką mylime", režisierius Jacekas Borowskis) taip pat primena Lenkiją pakeitusius "Solidarnosc" laikus, pasakoja apie to meto jaunimą.
Kaimynų darbai apie artimus ir mums laikus bei įvykius leidžia pasvajoti, kad galbūt kas nors ir Lietuvoje sukurs vaidybinę juostą apie Atgimimo laikus, to meto asmenybes. Siužetų tikrai nestigtų.
Per festivalį lenkai parodė ir filmą apie savo legendinį herojų Janosiką (panašų į mūsiškį Tadą Blindą). Tačiau dviejų režisierių - Agnieszkos Holland ir Kasios Adamik - aštuonerius metus su pertraukomis kurtas darbas "Janosik. Prawdziwa historia" ("Janosikas. Teisinga istorija") žiūrovų dėmesio nesulaukė. Žmonės traukė jo žiūrėti sudominti Janosiko vardo, net nedaug kas ištverdavo iki pabaigos.
Paauglių pasaulis
Ne vienas lenkų filmas palietė ir skaudžias šiuolaikinių paauglių problemas. Pavyzdžiui, sukrečianti režisieriaus Roberto Glinskio juosta "Swinki" ("Kiaulytės") pasakoja tikrus įvykius iš Lenkijos ir Vokietijos pasienio miestelio gyvenimo. Nepilnamečiai lenkų berniukai, norėdami užsidirbti pinigų gražiems drabužiams ar savo merginų kaprizams tenkinti, parsidavinėja vokiečių pedofilams. Į šį pavojingą ir nešvarų verslą įsitraukusio šešiolikmečio Tomeko istorija baigiasi kruvina drama. Jį suvaidinęs Filipas Gorbaczas pelnė festivalio prizą už geriausią aktorinį debiutą.
Už režisūrinį debiutą apdovanotas Katarszynos Roslaniec filmas "Galerianki" ("Galerijų lankytojos") pasakoja apie paaugles, kurios negali išgyventi be kasdienio apsilankymo prekybos centruose. Už jų pirkinius sumokantys turtingi vyrai taip atsiskaito už sekso paslaugas.
Išgyvenimas vaizdu
Garsaus lenkų animacininko Piotro Dumalos pirmą vaidybinį filmą "Las" ("Miškas") ištvėrė ne visi žiūrovai. Tai išskirtinis darbas, nors ir beveik be žodžių. Galbūt ne visi buvo pasirengę tokiam vidiniam išgyvenimui, kai lėtai slenkančiais, bet daug sakančiais vaizdais buvo papasakota tėvo netektis. Tačiau autoritetinga komisija atkreipė dėmesį į juostos vaizdo emocionalumą ir apdovanojo autorių specialiuoju prizu. Tai tarsi pademonstravo žiūrovui, kad į sąvoką "geras filmas" telpa labai įvairaus stiliaus darbai, ne tik mums įprasti. Šis festivalis ir pasižymėjo juostų įvairove.
Jūratė Mičiulienė
