„Gegužės 2 d., antradienis. Sulaukėme skambučio iš komandos draugo, kad jis į lenktynes negalės vykti. Buvome suplanavę, kad aš į Bergamo oro uostą skrisiu kartu su juo ir lydinčiu suaugusiu, o lenktynių trasą Castelletto di Branduzzo pasieksime išnuomuotu automobiliu. Aš vairuotojo pažymėjimo dar neturiu. Sprendžiame kaip nuvykti į lenktynes.
Gegužės 3 d., trečiadienis. Rytas. Mano tėvai negali pakeisti savo suplanuotų darbų. Penktadienį startuoja jų organizuojamos trečiosios elektromobilių lenktynės „Įsikrauk su Energijos tiekimu: Vilnius-Palanga“.
Gegužės 3 d., trečiadienis. Vakaras. Išsiaiškiname, kad su Wizzair galiu skristi vienas. Keturiolikmečiais ši aviakompanija jau pasitiki. Puiku. Atšaukiame anksčiau užsakytą viešbutį (vis tiek į jį vienas nenuvažiuočiau) ir laukiame mano komandos „BirelArt Poland“ patvirtinimo, kad man atsiras vieta jų užsakytame viešbutyje. Dar viena problema – kaip iš Bergamo oro uosto ketvirtadienio rytą pasiekti „7 Laghi“ lenktynių trasą, esančią beveik už 100 km. Padeda kolegos iš Lenkijos kartingo čempionato. Andrzej Szymanski iš „V-Kart“ komandos sureaguoja į pagalbos šauksmą Facebook ir pažada mane paimti iš oro uosto. Miegu ramiai.
Gegužės 4 d. ketvirtadienis. Rytas. Pramiegu. Tėtis pažadina. Skubu praustis, rengtis. Taksi jau prie namų, išlekiu bėgte. 5.00 jau oro uoste, jokių nesklandumų registruojantis skrydžiui. Tačiau ilga eilė keleivių patikrai. Perku „Fast track“ ir už kelių minučių jau ramiai laukiu skrydžio. Kylame 6.15 val.
Gegužės 4 d. ketvirtadienis. Rytas. Lėktuve. Šalia manęs sėdi Lietuvoje studijuojantis Bangladešo pilietis. Labai įdomi pažintis, beveik visą skrydį kalbamės, tik pabaigoje šiek tiek pasnaudžiu.
Gegužės 4 d. ketvirtadienis. Bergamo oro uostas. Čia jaučiuosi kaip namuose. Laukiu kol mane paims ir pusryčiauju.
Gegužės 4 d. ketvirtadienis. Lenktynių trasa. Kelios treniruotės, išbandome važiuoklę ir variklį. Vakare visa komanda traukiame į Milaną. Mano komandos bosas Wiktor Turkiewicz visus veža pas savo seną pažįstamą lenktynininką, dabar įkūrusį restoraną. Ima miegas, bet paragavus patiekalų, suprantu, kad tai geriausia ką esu valgęs Italijoje. Rekomenduoju – Trattoria DA Silvano Milane. O jei pasakysite, kad esate lenktynininkas – sulauksite išskirtinio savininko dėmesio.
Gegužės 5 d. penktadienis. Ryte trasa dar šlapia. Laukiame kol išdžius. Vėliau, jau sausoje trasoje, išbandome kelis variklio ir važiuoklės nustatymus. Niekas neveikia. Nuo geriausio laiko atsiliekama 0,3 sekundės. Vėliau pradeda lyti ir diena baigta.
Gegužės 6 d., šeštadienis. Ir vėl oras labai nepastovus. Ryte sausa ir perrinkus variklį pavyksta pasiekti gerus rato įveikimo laikus. Vėliau vėl pradeda lyti. Kiek esu buvęs Castelletto di Branduzo čia visuomet lyja. Šalia esantis ežerėlis, kuriame vyksta vandens motociklų treniruotės ir varžybos, kartais net užlieja įvažiavimo į trasą kelią. Sureguliuojame važiuoklę šlapiai trasai – viskas gerai.
Gegužės 6 d., šeštadienis. Vakaras. Vakarieniaujame pamėgtoje picerijoje mažame kaimelyje. Ji garsėja puikiomis picomis ir labai aštria paprika. Komandos mechanikai priverčia mane paragauti aštriausią. Bėgu į virtuvę ir prašau pieno. Tai padeda numalšinti ugnį burnoje.
Gegužės 7 d., sekmadienis. Varžybų diena. Prieš kvalifikaciją pradeda lyti. Tačiau Mini Rok lenktynininkai beveik išdžiovina trajektoriją, taigi su kitais lyderiais pasirenkame sausai trasai skirtas padangas. Tai buvo klaida! Po pirmo rato vėl prapliumpa lietus ir kvalifikaciją baigiu 25 vietoje iš 32 dalyvių. Guodžia bent tai, kad mano pagrindiniai konkurentai taip pat suklydo ir startuos šalia.
Gegužės 7 d., sekmadienis. Pusfinalis. Startas pavyko ir po pirmo rato jau buvau 15 vietoje. Kiekviename rate lenkiau varžovus, bet variklis nedirbo gerai, tad lenkė ir mane. Išvažiuojant iš posūkio variklis springdavo ir tik po kelių sekundžių atiduodavo visą savo galią. Finišavau 14 vietoje, bet varžovai prisirinko baudų, tad po pusfinalio aš devintas.
Gegužės 7 d., sekmadienis. Finalas. Lietus baigėsi ir trasa sausėjo. Jau po trijų ratų pakilau į 4 vietą, bet padariau kelias klaidas ir teko finišuoti 5 pozicijoje. Lietaus padangos visiškai sudilo, protektoriaus visai nebeliko. Čia ir aš kaltas, pamiršau tiesiosiose jas atvėsinti šlapesnėje trasos dalyje.
Gegužės 7 d. sekmadienis. Po lenktynių. Ir vėl iššūkis, kaip pasiekti viešbutį, esantį šalia oro uosto. Blogiausiu atveju pavėžėtų komanda, bet jiems ne pakeliui. Pagalbos ranką ištiesia jaunesnio komandos draugo Cristiano Bertuca tėvai. Su jų dukters drauge keliauju į Bergamą. Viešbutyje nuotykiai nesibaigia. Nors esame kambarį rezervavę iš anksto, bet pasirodo, kad pas juos gali apsigyventi tik 18 metų sulaukę asmenys. O man tik 14. Registratūroje tik vienas žmogus pusėtinai kalba angliškai. Jis paaiškina, kad reikia tėvų patvirtinimo, kad aš galiu čia nakvoti vienas. Per minutę toks laiškas atkeliauja į viešbučio pašto dėžutę. Pavakarieniauju viešbučio restorane ir miegot.
Gegužės 8 d. pirmadienis. Keliuosi 7.00 val. Tiksliau, turėjau atsikelti, tačiau savaitgalio nuovargis mane vėl užmigdė. Dušas ir pusryčiai beveik bėgte ir su viešbučio „shuttle“ keliauju į oro uostą. Šįkart skrendu su kita aviakompanija, o jie nepilnamečiams leidžia keliauti tik nuo 16 metų. Aš per jaunas, šiek tiek nerimauju. Registracijoje klausimų nekyla, tačiau esu sustabdomas prie įlipimo vartų. Paaiškinu situaciją, darbuotoja kažkur skambina, ilgai aiškinasi. Galų gale esu įleidžiamas į lėktuvą ir įspėjamas, kad kitą kartą tikrai neįleis. Už poros valandų aš jau Vilniuje. Vakare paruošiu pamokas ir antradienį – į mokyklą!“
