Automobilių sporte važiuojančios merginos visuomet yra intriguojančiai egzotiškas vaizdas. Viena vertus mažesnį jų aktyvumą lemia gamtos užprogramuotas mažesnis nei vyrų polinkis rizikuoti ir stipresni savisaugos instinktai, tačiau visuomet yra ir kita medalio pusė – norinčių išbandyti save merginų yra ne tiek ir mažai, tačiau ne visos jos yra pakankamai užsispyrusios ir turi tiek drąsos, kad nebijotų eiti kiek kita kryptimi nei diktuoja visuomenėje vyraujančios elgesio normos.
Anot Ivetos Slaboševičiūtės, visuomenės požiūris apie automobilių lenktynėse dalyvaujančias moteris sutampa su nusistatymu dėl vaidmenų pasiskirstymo šeimoje. „Įprasta, kad moterys plauna indus, gamina valgį, o vyrai kažką kalą, meistrauja. Su automobilių lenktynėmis lygiai tas pats. Požiūris yra koks yra, nežinau, ar jis teisingas, tačiau pamažu bandau jį paneigti. Atsiranda vis daugiau merginų, kurios mėgina daryti tą patį“, ‒ kalba aukštąjį teisininkės išsilavinimą turinti 26 metų mergina.
Iveta Slaboševičiūtė (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Nuolat besišypsančiai, nežabota energija išsiskiriančiai lenktynininkei Ivetai Slaboševičiūtei šių metų „Omnitel 1000 km“ lenktynės naujos „Techninis projektas racing“ komandos gretose bus bus jau 7-asis startas Palangoje rengiamose ištvermės lenktynėse. Lenktyninkų šeimoje užaugusią merginą šiuo metu treniruoja jos tėtis, buvęs ilgametis lenktynininkas Raimundas Slaboševičius. Brolis Marius būdamas devynerių tapo šalies kartingo čempionu „mikro raket“ klasėje, o Ivetos mama Regina yra vienintelis šeimos narys, nedalyvavęs nei viename Lietuvos žiedinių arba ralio lenktynių čempionate.
Anot Ivetos, mama su tokiu dukros pomėgiu galiausiai susitaikė. „Iš pradžių mama dar klausdavo, kodėl aš kaip dera merginai neeinu šokt ar dainuot, bet dabar jau yra su tuo susitaikiusi ir mane palaiko. Mato, kad labai to noriu, kad ne šiaip kvailioju, o tikrai to noriu, tai jai neliko nieko daugiau kaip tik mane palaikyti“, ‒ kalba jaunoji juristė-konsultantė.
Kaip susidomėjai automobilių sportu ir kokie buvo pirmieji tavo žingsniai šioje srityje?
Važinėti pradėjau būdama keturiolikos metų, o pirma sportinė mano transporto priemonė buvo motoroleris. Iš pradžių dariau tai savo malonumui, o vėliau pradėjau dalyvauti varžybose. Mano tėtis nuo jaunystės lenktyniavo automobiliai ir matyt, varžybų poreikis daryti tą patį buvo įaugę mano kraujyje. Vis zyzdavau ir zyzdavau prašydama tėčio, kad pasiimtų mane į kokias nors varžybas. Tuomet sulaukiau aštuoniolikos, įsigijau automobilį, pradėjau dalyvauti slalomo varžybose. Pamažu įkalbinau tėtį pasiimti mane į ralį ir pradėjau važiuoti šalia jo kaip šturmanė.
Iveta Slaboševičiūtė (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Keletą sezonų važiavau su tėčiu, vėliau teko pakeisti keletą vairuotojų, o vėliau su broliu pradėjome vienoje komandoje dalyvauti žiedinėse lenktynėse. Tiesa, man daugiausiai teko važiuoti ilgų distancijų varžybose, jei brolis nevažiuodavo užleisdavo man vietą ir poroje čempionato etapų. Brolis jau nuo mažų dienų dalyvauja kartingo varžybose ‒ mačiau, kaip lenktynėse dalyvauja jis, taip pat ir tėtis, man tai labai patiko. Mačiau šeimoje pavyzdžius ir pati labai to norėjau, tačiau kadangi buvau mergaitė niekas man nesiūlė tuo užsiimti, kol pati neįsiprašiau.
Ar nėra apmaudu, kad kaip merginai tau nebuvo suteikta galimybė pradėti treniruotis nuo vaikystės?
Iveta Slaboševičiūtė motorolerių lenktynėse (nuotr. asm. archyvo)
Tikrai labai būčiau norėjus tokios galimybės ir labai gaila, kad taip man nesusiklostė. Kai tėvai turėjo sūnų ir dukrą, aišku išėjo taip, kad mane leisdavo mokytis šoks ir dainuot, o brolis tuo metu važiavo kartingais. Niekas net nepagalvojo, kad man tai būtų įdomu. Dabar labai gaila, tačiau nieko nepadarysi – yra kaip yra. Galbūt mokytis dar nevėlu.
Apie automobilių lenktynes kalbi taip, lyg tai būtų smagiausias užsiėmimas pasaulyje. Kuo jos tave taip traukia?
Nežinau tiksliai, kas traukia labiausiai. Turbūt viskas – adrenalinas, nuo kurio pradėjus lenktyniauti užverda kraujas. Nemoku to tiksliai įvardinti, tik žinau, kad man labai to reikia ir kai tik baigiasi varžybos, labai trūksta. O kas tai tiksliai yra? Aš nežinau. Tai yra užsiėmimas, kuriam tinka reklaminis apibūdinimas „kartą paragavęs negali sustoti“.
Iveta Slaboševičiūtė (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Vieniems patinka šokti, kitam – skaityti, o man turbūt lygiai taip pat patinka dalyvauti varžybose. Iš pradžių galbūt buvo toks kompleksas, kad negalėsiu varžytis su vaikinais, kad į mane nežiūrės kaip ir konkurentę, o į merginą, kuri atvyko pasimaivyti. Visgi kuomet pradėjome dalyvaut varžybose, treniruotis, pamačiau, kad man sekasi vis geriau ir geriau. Vėliau jau pavykdavo ir aplenkti vaikinus, kurie vėliau nesisveikino, tačiau kuomet pamačiau, kad galiu važiuoti greitai, konkuruoti pasidarė visai smagu.
Ar jautriai reaguoja lenktynininkai vyrai, kuomet varžybose juos aplenkia mergina?
Iš pradžių buvo labai įdomu stebėti vyrų reakcijas. Kai tik pasirodžiau automobilių sporte visi „pakibindavo“, nusišypsodavo, pašnekindavo ir pan., bet kuo ilgainiui mano rezultatai ėmė gerėti, ėmiau varžytis su jais ir mačiau, kad su manimi vyrai jau elgiasi nebe taip gražiai, turbūt pradėjo žiūrėti kaip ir konkurentę. Įsivaizduokite, kaip lenktynininkui yra blogai, kuomet jį aplenkia konkurentas, o kuomet prie vairo mergina – tai apskritai katastrofa. Juk vyrai turi didžiulį ego.
Merginos automobilių sporte yra egzotiškas reiškinys. Ar nepasigendi kolegių lietuviškame automobilių sporte?
Nežinau, kiek tiksliai jų yra žiedinėse lenktynėse, bet tikrai nedaug. Vienu metu buvo gal keturios, tačiau vėliau išsibarstė kažkur pašaliais. Tikrai nedaug merginų automobilių sporto, o gaila – galėtume suburti merginų klasę ir padaryti atskiras varžybas.
Iveta Slaboševičiūtė (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Kokie tavo norai ir ateities planai automobilių sporte?
Mano svajonė yra važiuoti ralio varžybose, tačiau ne šturmano kėdėje, o prie vairo. To labai norėčiau ir tikiu, kad galbūt ateityje man pavyks šį norą įgyvendinti. Galbūt ralyje važiuoti ir baisiau, tačiau antra vertus, jei kas lemta, tai gali atitikti bet kur. Turbūt mane ir traukia, tai kad tokiose varžybose dar rimčiau reikia į viską žiūrėti, daugiau treniruotis. Ralis yra pavojingesnė sporto šaka taip pat ir brangesnis, reikalauja didesnio pasiruošimo, didesnės komandos. Vien vairuotojas su šturmanu jau yra dviejų žmonių komanda, kai žiede tik pats vienas už save atsakai.
Ar prieš lenktynes atlieki kokius nors pasiruošimo ritualus, galbūt tiki prietarais?
Ritualų neturiu, prietarais taip pat netikiu, o vienintelis dalykas, kuriuo vadovaujasi tikrai nėra olimpinis principas, skelbiantis, kad svarbu dalyvauti. Man svarbu laimėti, nes jei jau dalyvauji, tai reikia siekti geriausio rezultato. Tai nereiškia, kad pradėdama lenktyniauti ralio varžybose važiuočiau „stogais“. Viską reikia daryti proto ribose ir geriausio rezultato siekti pagal tai, kokios yra tavo galimybės. Iš pradžių ralyje tikrai neužimsiu pirmų vietų, tačiau tobulėčiau, stengčiausi pajusti savo galimybių ribas ‒ tia jau būtų laimėjimas prieš save.
