Andrzejus Talaga: Suomijos ir Baltijos šalių puolimas – tai ne tas pats, kas Ukrainos puolimas. Ukraina, iš tiesų, atsidūrė didžiuliame pavojuje. Rusai galėtų ją užimti visą be didesnių sunkumų, bent jau tokio karo pradžioje. Tačiau Suomija ar Baltijos šalys yra visiškai kitoje padėtyje bent jau dėl tarptautinių garantijų, pavyzdžiui, NATO. Viena yra užpulti šalį, kurios, kaip Ukrainos, niekas nenori ginti, o kita – šalį, kurią kažkas gina. Ir ne tik žodžiais: juk ten dislokuoti JAV daliniai ir NATO pajėgos, o Aljanso naikintuvai (taip pat ir lenkų ar prancūzų) patruliuoja oro erdvę. Taigi situacija yra visiškai kitokia, ir Rusijos puolimas šiuo atveju atrodo visiškai nerealus.
– Tačiau Suomija neįeina į NATO, kokie faktoriai lemia, kad Rusijos puolimas šia kryptimi yra mažai tikėtinas? Išvystyta teritorinė gynyba?
– Taip. Skirtingai nuo Ukrainos, Baltijos šalių ir netgi Lenkijos, Suomija sukūrė išvystytą visa apimančią gynybos sistemą. Suomija nepropagavo nusiginklavimo, neatsisakė nuo būtinosios šauktinių tarnybos, netgi atvirkščiai. Ten egzistuoja plataus masto taip vadinamosios totalinės gynybos sistema, kuri karinių veiksmų metu numato ne tik armijos veiklą, tačiau ir savivaldos, bendrovių (taip pat ir privačių), visų egzistuojančių struktūrų veiklą. Tai reiškia, kad jeigu rusai įsiveržtų į Suomiją, jiems tektų susidurti ne tik su šimtatūkstantine kariuomene, tačiau ir su keliais šimtais tūkstančių ginkluotų vyrų, kurie prisijungtų į partizaninį karą. Jeigu nekreiptume dėmesio į tarptautinius įsipareigojimus, vien jau tai sumažina Rusijos puolimo galimybę. Šiandien situacija tokia, kad rusams būtų daug sudėtingiau pulti ir užkariauti Suomiją, negu Lenkiją.
– Toks karas, kaip Donbase, nebūtų įmanomas Suomijoje, nes pareikalautų iš Maskvos daug daugiau išteklių?
– Taip, Ukrainos variantas ten neįmanomas. Ukrainoje nesuveikė jokia gynybos sistema. Rusijos reguliariosios kariuomenės palaikomos savanorių pajėgos iš pradžių kovojo su Ukrainos savanorių būriais, o ne su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis. Kryme Ukrainos kariuomenė pademonstravo, kam ji tinkama: kolektyviai iškelti rankas į viršų. Kautis ji pradėjo tik vėliau, po vėlesnių reformų. Taigi Suomija ir Ukraina – tai skirtingos realybės. Suomijoje iškart, po pirmojo rusų nueito kilometro būtų paleista totalinės gynybos sistema, kuri buvo ruošiama ir tobulinama daugelį metų, priedo dar ir paremta gera technika. Suomių kariuomenė turi „JASSM“ raketas (kurią savo gynybos arsenale turi vos trys šalys pasaulyje, neskaičiuojant JAV). Suomija yra pasiruošusi karui su Rusija. O Ukraina tam buvo visiškai nepasirengusi: nei mentaliai, nei karine ar struktūrine prasme. Todėl ir įvyko tokie dalykai, kaip Kryme ir Donbase. Suomijoje tai nebūtų įmanoma: ten paprasčiausiai prasidėtų kruvinas karas su rusais, kuris nusineštų daug gyvybių iš abiejų pusių.
– Jeigu Suomijos ir Baltijos šalių puolimas yra mažai tikėtinas, ko norėjo pasiekti P. Porošenka savo pareiškimu dėl tokio puolimo realumo?
– Jis norėtų pritraukti kitas regiono šalis, kurioms gali grasinti Rusija (Lenkiją, Suomiją, Baltijos šalis, Rumuniją) į bendrą gynybinę koaliciją. Ne veltui atgijo Tarpjūrio sąjungos (XX a. pradžioje J. Pilsudskio pasiūlyta Abiejų tautų respublikos dvasią atitinkanti konfederacinė sąjunga, – red. past.) idėja, kurią svarsto taip pat ir Ukrainoje. Kalbama apie su Rusija besiribojančias valstybes, kurios galėtų sudaryti politinę ir karinę sąjungą, kad kartu sulaikytų Maskvą. Teoriškai tai gera koncepcija, tačiau praktiškai ji visiškai nereali bent jau todėl, kad, pavyzdžiui, Rumunija ir Baltijos šalys yra NATO narės, o Ukraina – ne. Mes turime garantijas, o Ukrainai tokių garantijų niekas neduoda ir duoti nenori. Dešimties silpnų valstybių sąjunga – tai ne tas pats, kas kelių dešimčių silpnų ir vienos karine prasme galingos valstybės – JAV. Antrasis variantas – tai reali pagalba, bent jau teoriškai, juk kas bus praktikoje, mes nežinome. Įkūrus Tarpjūrio sąjungą, jokių garantijų, kad kas nors kam nors suteiks kokią nors pagalbą, nėra. Taigi P. Porošenka stengiasi pritraukti tas valstybes į kažkokią bendrą su Ukraina gynybinę iniciatyvą, kuri nebus vainikuota sėkme, nes niekas – nei Lenkija, nei Suomija, nei Baltijos šalys – jos nepalaikys.
– Šio pokalbio pradžioje Jūs teigėte, kad Ukraina iš tiesų atsidūrė pavojuje, ir ją gali visiškai užimti rusai. Kodėl Maskva iki šiol neaneksavo Ukrainos?
– Visa Ukraina jiems nereikalinga. Jie paprasčiausiai nori ją kontroliuoti, o ne prisijungti į savo valstybę. Visos Ukrainos aneksija lemtų sunkiai suvokiamas, gigantiškas išlaidas. Maskvai jau tenka leisti milžiniškas sumas Krymo, Donbaso, Kaukazo satelitams, Padniestrei, Baltarusijai, Armėnijai ir Kirgizijai. Taip Rusija išsaugo savo įtakos sferą: jie moka, moka ir dar moka. Maža to, dar suteikia įvairias nuolaidas, pavyzdžiui, dujoms ar elektrai, o tai de facto taip pat galima vadinti apmokėjimu. Apsiėmę dar ir Ukrainą išlaikyti, rusai priartintų save prie bankroto. Todėl rusai jos neaneksuoja. Jie nori ją kontroliuoti, kad neleistų jai patekti į Vakarų įtakos sferą. Rusijai būtų buvę lengva užimti Ukrainą, ypač karo pradžioje, tačiau užkariauti nereiškia išlaikyti – tai skirtingi dalykai. Aš galėčiau tik įsivaizduoti koks prasidėtų stichinis pasipriešinimas rusams iš apačios. Primenu, kad Ukrainoje į privačias rankas pateko 500 tūkst. ginklų, galimai, netgi daugiau, nes tikslių skaičių nėra. Tie ginklai ten yra, o tam, kad jie pradėtų šaudyti didelio organizuotumo nereikia. Todėl užkariauti Ukrainą galima, tačiau rusams tai būtų beprotybė. O V. Putinas – ne beprotis, tai aiškiai matyti iš jo veiksmų. Jis įsiveržė ten, kur gali, kur tai nekainuoja per daug. Jeigu kaina yra pernelyg aukšta, jis to nedarys.
