Praeitis nėra nūdienos „gyventoja„. Praeitis – tai būtovė, kaip skelbė populiari Lietuvos TV laida. Tuo tarpu istorija –pasakojimas apie praeitį: papasakoji kažką kažkaip ir sukuri „istoriją“. Ir kai politikai sako, kad „palikim praeitį istorikams„, galime būti tikri: jie nepaliks. Ir istorikai jiems ne itin reikalingi. Tikros praeities politikoje nėra, yra tik “istorijos“. O jos –galingiausias nūdienos variklis: įsivaizduoji–pasakoji–veiki.
Lenkiškos imperijos nostalgija
Šiuo metu atnaujina „istorijas„ ir mūsų pietų kaimynė Lenkija. Tai didelė šalis, o didesniam lengva vaizdinius paversti imperiniais sapnais. Arba rinkimų agitacija. Vienas iš tokių sapnų –„lenkiškas Vilnius ir jo kraštas“.
Lietuvoje tautos didvyriu niekuomet netaps Vilniaus užgrobėjas, nutautėjęs lietuvis Juzefas Pilsudskis. Kaip kad niekuomet savas netapo ir netaps lietuvis Jogaila. Abu jie – nebe lietuviškų imperinių ambicijų atstovai, nes išpažino lenkų kalbą ir lenkiškų sienų plėtrą. Vėlu kalbėti, kas būtų buvę, jeigu tiedu lietuviai savo imperines aistras būtų skyrę Lietuvai. Klausimas buvo išspręstas 1430 m., kai Lenkija užkirto kelią Lietuvos karūnai ir karalystei. Žinoma, Vytautas galėjo pasielgti apdairiau ir nepasitikėti pusbrolio Jogailos teritorija: reikėjo karūną gabentis iš Rygos, kaip tai padarė Mindaugas.
Bet gal tai gerai? Lietuviai visiems laikams neteko imperinės valstybės šansų, kaimynai negali kaltinti mūsų agresijos kėslais. Tačiau bėda kita: karšto kraujo lietuviai (elitas!) labai lengvai tapdavo lenkais ir Lenkijos didvyriais. Valstybę pavadinę Lenkija-Lietuva ir kildindami save iš lietuvių, mūsų broliai visomis išgalėmis tarnavo Lenkijai. Su ja ir į Maskvą įžengė XVII a. pradžioje, ir Rusiją valdė.
Ši praeitis sukūrė amžiną Lenkijos priešiškumą Rusijai. Ir atvirkščiai. Tik ar galėjo būti kitaip? Abi imperijos turėjo panašių galių, abi kruvinai rungėsi dėl politinės geografijos. Lenkijos pralaimėjimas 1795 m. užtruko iki 1918 metų, tikriau –iki 1920-ųjų, kai ji kiek atsigriebė. Po to buvo 1945 metų sienos. Ir pagaliau –1991 m., kai nusistovėjo nauja pusiausvyra. Bet ir ji, regis, ne visiems laikams, nes sparčiai mažėja Rusijos gyventojų skaičius (kasmet po 1 mln.), o Lenkijos šansai auga. O čia dar ir JAV įteikė Lenkijai Rytų Europos raktus. Todėl aišku, kodėl Lenkija leidžia sau kalbėti su Rusija kaip lygi su lygia (pavyzdys –2010 m. Katynė).
Lietuva – imperinių veikėjų donoras
Lietuva niekuomet nesusitaikė su pralaimėjimu 1430 metais. Pabudę XIX amžiuje, į XX amžių įžengėme su Tautos himnu, kuris įsakmiai liepia: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia„. Tai mūsų “istorija“, suteikusi jėgų. Ir kas rytą vakarą ji tebeskamba per Lietuvos radiją. V.Kudirka, parodijavęs tiek maskolius, tiek lenkus (išgyvendinęs iš savęs „lenką„), puikiai suprato, kas Lietuvai gresia. Vienodai teko priešintis tiek rusifikavimui, tiek polonizacijai. Ir tai – jau šimto metų tikrovė (ne „istorija“).
Žinoma, „lietuvis-lenkas„ niekur nedingo. Garsiausia lietuviška giminė Radvilos ir šiandien pasirašo lenkiškai Radziwill. Yra ir didesnių paradoksų. Antai žemaičiai broliai Narutavičiai: Stanislovas 1918 m. tapo vienu iš dvidešimties Lietuvos valstybės signatarų, o Gabrielius 1922 m. – pirmuoju išrinktu Lenkijos prezidentu. Pastarąjį lenkų nacionalistas nušovė. („Istorija“ čia galėtų būti tokia: nesusitaikė lenkai su lietuviu-lenku simboliniame valstybės vadovo poste.)
J.Pilsudskio svajonė „atkurti istoriją„, 1772 m. sienų Lenkiją-Lietuvą, lietuviams buvo akivaizdus ir gryniausias lenkiškas imperializmas. Beveik niekam iš to meto tautininkų nekilo abejonių, kad planą įgyvendinus bus sulenkintas nebe elitas, o visi lietuviai (sunaikinant antrą, po prūsų, stipriausią baltų šaką). Taip ir nutiko Vilnijos krašte, kuriame po 1922 m. visiškai įgyvendintas J.Pilsudskio užmojis. Polonizacija vyko visais frontais, buvo įdiegta imperinė kalba ir provincinė dvasia. Hegemonas privalo taip egzistuoti: jis asimiliuoja administruojamas teritorijas. Kad būtų dar tvirčiau, „lietuvis“ J.Pilsudskis numatė sau antrą kapą – Vilniaus Rasose.
Lenkijos –Rusijos pusiausvyra
1920 metų Lenkija pakilo su 1772 metų sienų ideologija. Netruko susiremti su dar didesnių ambicijų proletarinės imperijos Maskva. Nacionalinės Žečpospolitos idėja ir pasaulinės darbininkų bei valstiečių imperijos idėja –jos negalėjo sugyventi? Tuo labiau kad lenkai keršijo už šimtmečio pažeminimą. Taip atgimė trijų šimtų metų kovos dvasia. Tik šį kartą maskoliai buvo nuožmesni, ir, išvijusi lenkus iš Kijevo, M.Tuchačevskio armija vos nepaėmė lenkų sostinės. Tačiau įvyko „stebuklas prie Varšuvos", kurio garbė teko J.Pilsudskiui (2010 m. sukurtas vaidybinis filmas, kuriame vadą įkūnijęs aktorius D.Olbrychskis). Karas baigėsi nelyginant klasikinis siužetas: išsekus abiem pusėms. Rygoje pasirašyta taika ir Lenkijai nubrėžtos labai palankios sienos.
Lenkijos susirėmimas su bolševikine Rusija – simbolinis dviejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių susirėmimas. Vilnijos gyventojas F.Dzeržinskis, kaip ir J.Pilsudskis, dešimčia metų vėliau baigė Vilniaus I gimnaziją, o 1900 metais abu priklausė vienai Lietuvos socialdemokratų partijai. Tačiau 1920-aisiais jie jau kūrė dvi antagonistines imperijas. Sunku pasakyti, kurio galia buvo didesnė, tačiau ČK aparatas ne menkiau negu armija sulipdė bolševikų imperiją. Mums čia įdomu pabrėžti, kad nutautėjusio lietuviško elito atstovų energija, išliejama kitų imperijų labui, kūrė Europos geopolitinę pusiausvyrą. Į kurią lietuviška Lietuva pateko kaip tarp girnų.
Ekspansija nėra visagalė
Šiandienos Lenkija – monolitinė valstybė. Kitos tokio dydžio (apie 38 mln. gyventojų) tautiškos ES valstybės nėra: 96,7 proc. gyventojų sudaro “titulinė" nacija. Baugus rodiklis nūdienos daugiakultūrėje Europoje! Iš kur jis? Kaip šitai tapo įmanoma? Atsakymas akivaizdus: Lenkija – ilgai trukusios asimiliacinės politikos vaisius. Lėmė šimtus metų vykdyta lenkų kalbos ir bažnyčios politika. (Lietuvai tai aišku kaip dieną.) Ir, kas keisčiausia, jai buvo palankūs net anomaliniai reiškiniai –II pasaulinis karas, komunistinė sistema.
Bet tai – ne pabaiga. Nėra ir nebuvo pasaulyje imperijos, kuri, netekusi teritorijų, ramia širdimi su jomis atsisveikintų. Britai išsaugojo Britų sandraugą, TSRS –NVS. Nelikus administracinės galios, vykdoma ekonominė, kultūrinė ir netgi religinė politika. Tai nebūna sunku, nes tose teritorijose lieka kultūrinė terpė. Lenkija, kad ir netapusi tikra imperija, visuomet taikėsi į didžiųjų klubą. O šiandien itin stengiasi lygiuotis į Europos lyderius. Nors ekspansiją vykdo rytietiškai. Tai liudija svetimose valstybėse ardoma pilietybės sistema, dalijama „lenko korta" (dauginami satelitiniai Lenkijos piliečiai), vykdoma švietimo bei katalikų bažnyčios ekspansija.
Ar turėtume piktintis? Nieko panašaus. Reikia suprasti nūdienos geopolitinės konkurencijos dėsnius ir nesnausti. Tačiau Europos Sąjungai būtina parodyti, kad tokia politika neigia strateginio partnerio vardą.
Arvydas Juozaitis
