Lenkijos leidykla „Czytelnik“ neseniai išleido Sigito Parulskio romaną „Trys sekundės dangaus“ („Trzy sekundy nieba“, vertė Izabela Korybut-Daszkiewicz). Ta proga viename iš populiariausių Lenkijos dienraščių „Dziennik“ publikuojama romano recenzija.
Literatūros kritikas Maciejus Robertas savo recenzijoje konstatuoja, kad tai „rūstus ir drastiškas pasakojimas apie tam tikros kartos prarastas viltis“:
Lietuva, mano jokia tėvyne
Jauno lietuvių rašytojo knyga prasideda lyg vaizdu iš Casparo Davido Friedricho paveikslo – vienišas vyras žiūri į bekraštę jūrą. Bet S. Parulskį su C. D. Friedrichu jungia tik Baltijos jūra, visa kita yra diametraliai priešingai. Vietoj XIX amžiaus pradžios Vokietijos pakrantės matome praėjusio amžiaus 90-ųjų Lietuvą. Vietoj paslaptingo ir susikaupusio medituojančio vienuolio – moraliai sugniuždytą dvidešimtmetį. Turtingo simbolizmo vietoje – vulgarų nihilizmą. „Yra kartos, kurios, žiūrėdamos į jūrą, mato Dievą, kitos – girdi simfoninį orkestrą“ - sako S. Parulskio romano herojus. Ir priduria: „Jei kas nors iš jūsų kada nors pamatys žmogų kopose ir žiūrintį į jūrą bereikšmiu žvilgsniu, tegu žino, kad tai mano karta žiūri į jūrą ir nieko ten, kurva, nemato.“
Dar vienas romanas apie dar vieną prarastą kartą? Ir dar koks. Tai 60-tų metų Lietuvos generacijos, žmonių, per jaunų Bitlams ir per senų pankrokui, balsas. Neturėjo savo muzikos, bet neturėjo ir savo idealų. Jiems nekliuvo, kaip lenkų bendraamžiams, joks vienijantis politinis įvykis (kritikas omenyje turi „Solidarumo“ judėjimą – red.). Mainais tegavo privalomą karinę tarnybą. Ir kas čia ypatingo? – gali kas nors paklausti. Tai štai – Lenkijos Liaudies kariuomenė, lyginant su tarnyba sovietinėje armijoje, yra nekaltas žaidimas. Tipiškas sovietinis dalinys buvo surinktas iš įtartinų individualybių iš visos SRSS – be jokio žmogiško ryšio jausmo, net be paprasto vyriško solidarumo. O jei dalinys buvo dislokuotas kokioje nors VDR (Vokietijos Demokratinė Respublika – red.) – šalia bendro beviltiškumo atsirasdavo izoliacijos ir atitrūkimo nuo tikrovės jausmas.
Dveji metai sadizmo, fizinio ir psichinio žvėrėjimo pasaulyje turi savo kainą – ja tampa „debilo žvilgsnis“, kuris visą aplinką stebi su abejinga neapykanta. „Trijų sekundžių dangaus“ herojų lydi abejingumas: 1990 metų „Baltijos kelias“ jam tėra vaikiškas žaidimas. Tūkstančiai žmonių, besidžiaugiančių artėjančia laisve, primena tik poligoną prie Cottbuso ir dvokiančius autus.
Kas gi lieka? Vienišas sėdėjimas kopose, bukas jūros stebėjimas ir prisiminimai apie savo trumpą, prarastą gyvenimą – jokios jaunystės, nutrauktos studijos, dveji metai armijos pragare, pasivaikščiojimai po ištuštėjusias Vilniaus bažnyčias ir meilė, kuri nežinia ar buvo. Jam telieka buvimas laiko ir istorijos pakraštyje, bevaliai laukiant, kad jį iš ten išvarys kas nors iš kitos, jau laisvos kartos. Ir papasakos savo istoriją.
