Angelų sargų arba Policijos dienos išvakarėse kalbėjomės su Policijos generalinio komisaro pavaduotoju Visvaldu Račkausku.
– Senųjų visiems gerai žinomų gaujų nariai arba susodinti, arba patys išsišaudę, tačiau, kaip sakoma, šventa vieta tuščia nebūna. Naujieji nusikaltėliai aršesni?
– Kažkada tie senieji bandė vienas kitą perspjauti žiaurumu, gudrumu. Sunku juos palyginti, nes ir vieni, ir kiti neturėjo jokių sentimentų.
Dabartinių gaujų nariai turi panašius norus: ir daryti įvairias diversijas, ir šaudyti, ir sprogdinti. Šiais metais – praeitą ir šį mėnesį – jau sulaikėme keletą grupuočių – Kaune, Marijampolėje (ten irgi kauniečiai), suradome ginklų ir sprogmenų arsenalą – virš 200 sprogstamųjų užtaisų, rasta dešimtys šaunamųjų ginklų, kurie skirti bauginti, žudyti. Taigi mūsų darbas nenutrūksta: kiekvieną dieną dėliojame gaunamą informaciją po kruopelytę, gretiname faktus ir t.t.
Ar žiaurūs? Spręskite patys: ar ne žiauriu būdu Alytuje šią vasarą gaujos aiškinosi santykius, kai vienam buvo peršautos kojos, kitas – sušaudytas, bet liko gyvas. Tokiu būdu aiškinamasi santykius, dalijamasi įtakos zonomis. Įvykiai tiek Alytuje, tiek Kauno apskrityje rodo, kad nusikalstamas pasaulis neprisnūdo – jie kariauja toliau, bando toliau vystyti savo nusikalstamą verslą. Ir tai daro jiems suprantamais būdais. Smurtu, o ne žodžiu parodo, kas yra kas.
Jie, kaip ir senieji banditai, žudo ir grobia verslininkus. Vieną verslininką pavyko surasti ir išvaduoti (marijampolietis Ž. Buzas), o antrasis buvo įviliotas ir nužudytas Vilniuje (40 metų D. Vaisėta), kad užvaldytų jų turtą. Aš nenoriu šiurpinti visuomenės, bet tokie nusikaltimai vis padaromi. Mes stebime juos akylai, ir džiugu, kad pavyksta greit atskleisti, kas padarė tuos nusikaltimus.
– Ar žinote, kiek tokių gaujų dabar yra visuose Lietuvos miestuose?
– Mūsų kriminalistai stebi ir fiksuoja tas gaujas, jų sąlyginius pavadinimus, narių skaičių, bet nenorėčiau skaitytojui nei jų reklamuoti, nei sureikšminti, todėl pavadinimų neatskleisiu. Kiek jų yra, irgi nepasakysiu, nes tai kintantis skaičius. Šiandien surinkome kokius 8–10 „erelių“. Vadinasi, vienai grupuotei taškas kaip ir padėtas. Aišku, galutinius taškus sudėlios teismas, bet pirmas žingsnis jau padarytas.
O kalbant apskritai, tai veikia keliolika tokių grupuočių, kurios ginkluojasi, kurių nariai skirstosi vaidmenimis ir turi savo nusikaltamą verslą, sritį, arba ieško terpės, kur galėtų vystyti savo nusikalstamą veiklą ir gauti pinigus. Dažniausiai orientuojamasi į narkotikų prekybą.
– Visame pasaulyje narkobiznis – sunkiai teisėsaugai pasiduodantis procesas...
– Bėda ta, kad visada atsiranda norinčių pabandyti uždraustą vaisių, ypač tarp jaunimo. Ir ne tik narkotikus vartoja, bet ir alkoholį geria. Ypač jei tik pasipila draudimų banga. Jaunimas – tokia kategorija, kuri priešinasi visokiems draudimams. Tiek berniukai, tiek mergaitės. Visi žino, kad nuo narkotikų gali tapti priklausomas, bet ne – reikia būtinai paragauti, parūkyti... Mano galva, pernelyg griežti draudimai sukelia atitinkamose amžiaus grupėse protestą. Taigi šioje vietoje prevencinio darbo į valias.
O įstatymai ir atsakomybės ribos už narkotikus Lietuvoje, manau, pakankamos. Galima būtų pagalvoti apie tai, kad jau nuteistas už narkotikų prekybą (ne už laikymą, o būtent už prekybą), asmuo neturėtų teisės anksčiau laiko prašytis ir būti paleidžiamas į laisvę. Tokią normą sugriežtinus, manau, ji būtų efektyvi.
– Mūsų nusikaltėliai išplaukę į „plačiuosius vandenis“ – į užsienio valstybes. Ar sunku juos sugaudyti? Iš kur lengviau – iš Rytų ar Vakarų valstybių?
– Taip, nusikaltimų gijos veda į visas puses – priklausomai nuo kanalų, kuriuos jiems pasiseka nustatyti, ryšių, kur jiems parankiau. Jei kalba vokiškai, angliškai – eina į Vakarų valstybes, jei rusiškai – į Rytus. Bet toks bruožas palengvina mums darbą.
O su mūsų kriminaline policija geranoriškai bendradarbiauja tiek Vakarai, tiek Rytai. Mus gerbia – čia jau pagyrimas darbuotojams – tiek Rytuose, tiek Vakaruose.
Per šiuos ir ankstesnius metus buvo padaryta daug tarptautinių operacijų, kurių rezultatai ir sėkmė ne visada priskiriami Lietuvai. Kartais tikslinga, kad į Lietuvą neįvažiuotų narkotikų siunta, tad prekeiviai su keliais šimtais kilogramų narkotikų sulaikomi bet kurioje valstybėje. Kai jau nutariama, kad reikia sulaikyti, nes kitaip galima tą siuntą pamesti iš stebėjimo lauko. Tokių sulaikymų būna ir Rusijoje, ir Latvijoje, ir Baltarusijoje ir Vakarų valstybėse – Danijoje, Norvegijoje, D. Britanijoje, Olandijoje, Vokietijoje.
Vien šiais metais įvairiose valstybėse įvykdyta 18 sėkmingų tarptautinių operacijų. Bet mes negalime skelbti, kuriose valstybėse, kadangi yra pradėti ikiteisminiai tyrimai, ir mūsų darbuotojai ten dirba.
Štai kad ir H. Daktaro sulaikymo operacija. Tai buvo tarsi nuotolinio valdymo operacija, kai bendradarbiavimas vyko, vaizdžiai tariant, per atstumą.
Bet yra valstybių, kur mūsų darbuotojai važiuoja ir dirba, atlieka operatyvinius veiksmus kartu su vietos kriminalistais. Kiekvienos valstybės kitokia specifika, kitoks žmonių mentalitetas, tad norint išaiškinti, kaip ir su kuo dirba lietuviai nusikaltėliai, vien žinių nepakanka. Dar reikia žinoti, kaip viskas realiai vyksta.
Į Lietuvą irgi panašiu tikslu atvyksta kitų valstybių pareigūnai: pasikeisti informacija, apibūdinti, kaip įtariamieji ir paieškomieji elgiasi, kokie gali būti jų planai, kam jie nusiteikę, kokios jų finansinės ar maskavimosi galimybės Lietuvoje, kokie galimi ryšiai ir pan.
– Prieš prasidedant krizei, prognozuotas didelis buitinių nusikaltimų šuolis. Ar prognozės pasitvirtino?
– Prognozės tvirtinasi. Džiaugiamės tik tuo, kad tas šuolis nėra labai didelis. Praeitų metų pabaigoje prognozavome, kad daugės nusikaltimų ekonomikai, finansams – apgaulingos apskaitos vedimo, mokesčių slėpimo, pinigų padirbinėjimo, sukčiavimų. Numatėme teisingai – visa tai turi tendenciją augti ir auga. Galvojome, kad bus daugiau vagysčių – jų padaugėjo, bet ne tiek, kiek prognozavome – išaugo 4 proc. Užtat smarkiai padaugėjo sukčiavimų, paspartėjo alkoholinių gėrimų gamyba ir cigarečių kontrabanda, padaugėjo turto sunaikinimo-padegimų – atvejų. Plėšimų taip pat padaugėjo, bet irgi ne tiek smarkiai, kiek prognozavome – 3 proc.
Na, ir kaip minėjau, didžiausia problema – suklestėjęs narkobiznis. Dideli, greiti ir lengvi pinigai vilioja jaunimą. Tad ir lenda į tokį biznį, nors žino, jog anksčiau ar vėliau bus demaskuoti ir nuteisti. Lenda ir žinodami, jog tarp narkoprekeivių nuolat vyksta konkurenciniai karai, kad jie vieni kitus žudo.
– Banditai miršta jauni?
Taip. Kartą skaičiavome su kolegomis – kai tyrėme Panevėžio grupuočių nusikaltimus, – koks vidutinis tokio nusikaltėlio amžius. Vidutiniškai jie gyvena 33 metus...
– Tai kodėl kai kurie vyrukai nori būti mafiozais, o merginos – jų moterimis?
– Matyt, dėl to, kad vilioja lengvi pinigai – dirbti nereikia jokio fizinio darbo, pakanka panaudoti tik fizinę jėgą arba pagrasinti ar įbauginti auką. Vilioja juos ir nežabota laisvė – ką nori, tą daro, kur nori, ten eina. Elgesys taip pat nevaržomas jokiomis taisyklėmis.
Na, o merginos, moterys – jos gal vėliau supranta, su kuo susidėjo... Kai kurioms gal patinka toks gyvenimas – čia jau psichologai galėtų paaiškinti. Daugelis banditų moterų, su kuriomis man teko susidurti, buvo patyrusios labai didelį smurtą iš tų savo „erelių“, net kankinamos buvo... Ir vis tiek dauguma jų liko ištikimos...
– Kai kurie lietuviai mūsų šalį garsina kokybiškai padirbinėdami pinigus, įsitraukdami į tarptautinį narkobiznį, prekybą žmonėmis... O rankas miklina ką nors gvelbdami...
– Na, lietuviai nuo 1984 metų ar dar anksčiau labai aktyviai pradėjo integruotis į tuometinės Sovietų Sąjungos tarptautinį verslą, nelegalų verslą: mezgimas, siuviniai, kailinių žvėrelių auginimas, kailių išdirbimas, agurkų auginimas ir kiti verslai. Tai buvo tiesiog lietuvių ir jų prekių intervencija į Rytus. Tai rodė jų sumanumą, darbštumą ir norą užsidirbti. Kartu su ta ekonomine intervencija šoko ir nusikalstamumo kreivė. Nes kur verslas ir dideli pinigai, visada atsiranda tas, kuris norės su tavimi „pasidalinti“ tavo sunkiu prakaitu uždirbtais pinigais.
Na, kas galėjo prieš kokius 10 metų pagalvoti, kad kas nors pavogs bankomatą? O lietuviai juos ėmė vos ne masiškai vogti. Per pusantrų metų – per 50 atvejų užfiksuota. Ačiū Dievui, surinkom tas grupes ir kol kas bankomatai beveik palikti ramybėje.
Arba kreditinis sukčiavimas – neteisėtas naudojimasis svetima kortele... Kortelių gamyba sumažėjo, užtat klesti naudojimasis svetimomis kortelėmis.
Savo sumanumą lietuvių nusikaltėliai rodo ir Vakaruose. Jie važiuoja vogti brangių daiktų, juvelyrinių dirbinių – vyksta nemažai ikiteisminių tarptautinių tyrimų. Važiuoja vogti ir brangių automobilių aksesuarų, navigacinių sistemų, garso aparatūros, oro pagalvių. Vežama į Lietuvą ir pardavinėjama. Štai čia išlenda netikęs lietuvio bruožas – abejingumas, kai žmogus ramia sąžine perka vogtą daiktą. Atskleidėm daugybę tokių faktų – vogtų daiktų begalė.
– Sakoma, kad mūsų žmonės visose sferose labai abejingi. Jei tik nauda yra, visada akis užmerks....
– Tai jau taip... Štai raginame organizuotis saugiai kaiminystei – laiptinėje, daugiabutyje, kaime. Labai sunkiai sekasi. Prašo mūsų tyrėjai, kviečia ateiti, burtis, būti budriems, neabejingiems, tačiau juntamas nebylus pasipriešininmas – maždaug: „Ko jūs čia norinte? Vis tiek nieko gero nebus...“ Ir iš tų žmonių veidų matai, jog jie tikrai nepaskambins ir nepraneš policijai, jei kaimyno butą plėš.... Šitokie dalykai kelią nerimą. Jei žmonės nebūtų tokie abejingi, būtų visiems saugiau.
Tačiau, kita vertus, po policijos įspėjamųjų akcijų šiais metais, po paskelbimo apie dviračių žymėjimą, telefonų žymėjimą, apie išdalytus pavojaus signalo prietaisus, mobiliuosius telefonus vienkiemių gyventojams ir vienišiems žmonėms, jaučiame, kad padėtis šiek tiek geresnė – mažiau užpuolimų. Žmonės mažiau palieka automobiliuose vertingų daiktų, ėmė labiau vertinti savo nuosavybę, užtat ir ta nusikaltimų kreivė nešoktelėjo aukštyn taip smarkiai, kaip tikėjomės...
– Krizė apkarpė lėšas ir jums. Kaip išgyvensite?
– Dar gyvenam. Skurdžiau nei ankstesniais metais, bet gyvenam. Nebevažiuojam į komandiruotes – tas, kur vyksta tik pasikeitimas informacija. Nors tokie susitikimai labai reikalingi, bet be jų darbinė funkcija nenukentės. Iš esmės pakeitėme valdymą, sumažinome vadovų skaičių, sumažinome poreikį važinėti vadovams į Policijos departamentą. Daugelį vadovų pervedėme atlikti kitas funkcijas. Taip sumažinome išlaidas. Be to, atsisakėme 20 proc. transporto...
– Tai kaip nusikaltėlius gaudysite? Pėsčiomis?..
– Turėjome tokių transporto priemonių, kurių remontas labai brangiai kainavo – mažiau važiuodavome, daugiau remontuodavome. Visas jas nurašėme. Kaip bus kitais metais – nežinome. Jei dar mažins lėšas – bus labai sunku. Gali kilti problemų. Daugiau mažinti nebereikėtų... Ar nenukentės visuomenės saugumas? Jei daugiau nemažins, susitvarkysim.
– Ačiū už pokalbį. Sveikiname su profesine švente ir linkime sėkmės!
– Ačiū už palinkėjimus. Kartu ir aš norėčiau pasveikinti visus savo kolegas su profesine švente. Linkiu, kad visuotinės krizės sukelti sunkumai būtų laikini ir išspręsti. Dėkoju jums visiems už darbą ir pastangas, kad žmogus jaustųsi saugus.
Aurelija Žutautienė
