1999 metais Geteborge (Švedija) vykusiame Europos jaunimo (iki 23 metų) lengvosios atletikos čempionate pirmą medalį Lietuvai šių varžybų istorijoje iškovojo Irina Krakoviak, kuri 800 m bėgime pasidabino sidabru. Po metų ji dalyvavo ir Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, o 2005 metų planetos pirmenybėse tapo pirma ir vienintele lengvaatlete nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kuriai teko bėgti pasaulio čempionato finale. Tada 1500 m distancijoje ji užėmė 11 vietą.
Su sportu I.Krakoviak atsisveikino po 2009 metų sezono. Su lengvosios atletikos treneriu dirbančiu Andrejumi Tolstiku susituokusi lengvaatletė susilaukė dviejų vaikų ir dabar pati Vilniaus lengvosios atletikos mokykloje ugdo būsimus talentus.
– Kas sunkiau – būti trenere ar sportuoti pačiai?, – SportIN.lt pasiteiravo I.Krakoviak-Tolstikos.
– Treniruoti vaikus trupučiuką sunkiau, tačiau šis darbas man teikia daug teigiamų emocijų. Aš savo auklėtiniams sakau, jog kažkur 70 proc. dūšioje esu dar sportininkė, teikiu jiems savo patirtį, o užauginti savo lygio sportininką man būtų didžiulė garbė. Nors esu ne ant tako, o šalia tako su chronometu, tai taip pat teikia labai daug gerų emocijų, esu savo vėžiose.
– Papasakokit apie savo darbą. Kokias amžiaus grupes treniruojate bei kurioms rungtiems ruošiate sportininkus?
– Treniruoju įvairias grupes: turiu ir mažylių grupę šešerių-aštuonerių metų, kurie renkasi šeštadieniais, ir studenčių, kurioms jau virš 20 metų yra, dar vienoje grupėje – 11-12 metų vaikai. Kaip trenerė laikausi savo specialybės – vidutinių nuotolių (800 m, 1500 m, 3000 m). Bus matyti kaip pasiseks, treniruočių eigoje matai kokie vaikai ateina ir ką jie geriau sugeba.
– Žinau, jog treniruojate V.Aleknos vaikus. Ką galite pasakyti apie jų perspektyvas?
– Taip, juos treniravau, tačiau perdaviau vyrui. Treniravau juos nuo pat tada, kai atėjo. Perspektyvos, žinoma, jog matosi. Vis tik sportininkų vaikai, genai daro savo. Jie yra tikrai talentingi, kiekvienas turi savo stipriąsias puses. Martynas gal pasuks ir tėvo keliu, būtų malonu, jog ta dinastija kažkokia būtų. Mykolas kol kas labai sužavėtas šuoliais į aukštį, bet yra labai smarkus vaikas, greitas. Trečioje grupėje jau lankosi ir mažoji Gabrielė.
– Ar V.Aleknos vaikuose įžvelgiate tėvo bruožų?
– Galėčiau išskirti Mykolą. Jis užsiveda, nori, siekia, gal ne per daug iškart nori. Jį reikia šiek tiek raminti. O Martynas yra ramus kaip tėvas (juokiasi).
– Kalbant apie jūsų sportinę karjerą, ar pasiekėte viską, ką norėjote?
– Tikrai nuoskaudų neliko, tačiau iki galo savęs nerealizavau. Galvojau, jog kada pagimdysiu vaiką, grįšiu į sportą, tačiau tada atsidaro noras pagimdyti ir antrą. Sukūrėme labai gražią šeimą, gyvenu tais savo vaikais. Džiaugsmo turime labai daug.
Nuoskaudų neliko, nes aš pasiekiau tikrai labai svarių rezultatų. Išugdyti mano lygio sportininką būtų tikrai didžiulė garbė. Viduje dar esu sportininkė, bet į bėgimo tašką tikrai nebegrįšiu. Gyvenu tais savo vaikais, tikrai norėčiau išugdyti aukšto meistriškumo lengvaatlečius.
– Su vyru esate sporto žmonės. Tai vaikai taip pat bus sportininkai?
– Jie būna manieže, būna stadione. Specialiai tikrai nedarysime iš jų sportininkų. Matau sūnų Danilą, jis ateina ir pašoka ant čiužinio, bet neina treniruotis. Jam dar tik treji metai. Bet, pavyzdžiui, mergaitė gimė labai hiperaktyvi. Vaikas turi judėti, gyvenimas viską sustatys. Reikia būti kantriam. Nereikia norėti per daug.
Daugiau skaitykite: sportin.lt.
Robertas Trakys
