Lėlė ir meškiukas primena mamą

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Hu­ma­ni­ta­ri­nio fa­kul­te­to Li­te­ra­tū­ros is­to­ri­jos ir teo­ri­jos ka­ted­ros ve­dė­ją do­cen­tę dak­ta­rę Džiul­je­tą Mas­ku­liū­nie­nę žais­lai do­mi­na ne tik kaip pa­žin­ti­nis, pra­mo­gi­nis da­ly­kas. Anot jos, žais­lai – moks­lo, mu­zie­ji­nin­kys­tės ob­jek­tas, nau­din­gas, at­lie­kant įvai­rius vai­kys­tės psi­cho­lo­gi­jos ty­ri­mus. Pa­ti hu­ma­ni­ta­rė kruopš­čiai sau­go pliu­ši­nį meš­kiu­ką ir lė­lę Bi­gi, skai­čiuo­jan­čius jau ket­vir­tą de­šim­tį.

Meš­kiu­kas – ne mie­gui, o ap­si­ka­bi­ni­mams

Pliu­ši­nį meš­kiu­ką, ku­ris ir da­bar pa­lenk­tas į prie­kį ver­kia, dės­ty­to­ja do­va­nų iš krikš­to ma­mos Ma­ry­tės ga­vo gim­ta­die­nio pro­ga, bū­da­ma maž­daug de­šim­ties. Paš­ne­ko­vė me­na, kad da­bar vie­to­mis nu­pli­kęs, pur­vi­nas, be no­sies meš­ki­nas anks­čiau bu­vęs ryš­kiai cit­ru­si­nės spal­vos. „Daug kar­tų ver­žiau­si jį iš­va­ly­ti, bet spe­cia­lis­tai ma­ne pa­ti­ki­no, kad no­rint jį iš­sau­go­ti, tai ne­beį­ma­no­ma“, – ap­gai­les­tau­ja do­cen­tė.

Ji sa­ko, kad šis meš­kiu­kas – vie­nin­te­lis jos tu­rė­tas ir la­bai mie­las. Dėl tin­ka­mo dy­džio ir me­džia­gų jį iki šiol la­bai pa­to­gu ir ma­lo­nu ap­si­ka­bin­ti. „Tie­sa, jis ne­bu­vo ma­no mie­go­ji­mo žais­las. Su žais­lais iš vi­so ne­mie­go­jau. O ma­no jau­nė­lė duk­ra Rad­vi­lė prieš mie­gą ne­di­de­lius žais­liu­kus juos su­gul­dy­da­vo tri­mis ei­lė­mis ir pa­ti vos tilp­da­vo lo­vo­je“, – šyp­so­si ma­ma.

Dės­ty­to­ja mus pa­ti­ki­na, kad duk­te­rys Ur­tė ir Rad­vi­lė su jos vai­kys­tės žais­lais ne­žai­dė. Ji juos sau­go­jo nuo vai­kys­tės die­nų, tai bu­vo na­mų žais­lai, ku­rių į lau­ką ne­ne­šė.

Pir­mas žais­las, ryš­kiai iš­li­kęs D. Mas­ku­liū­nie­nės at­min­ty – plast­ma­si­nis oran­ži­nis ark­liu­kas ža­liais ra­tu­kais. Juo ji žai­dė, bū­da­ma maž­daug tri­jų. Jis iki šių die­nų neiš­li­ko.

Lė­lė Bi­gi vis dar pa­si­puo­šu­si ma­mos siū­ta su­kne­le

Megz­ti, siū­ti meš­kiu­ko dra­bu­žė­liai gud­riais sle­pia ki­tas jo ne­gro­žy­bes. Šie dra­bu­žė­liai ne­bė­ra tie pa­tys, Džiul­je­tos ma­mos megz­ti ir siū­ti, ku­riais jį reng­da­vo, bū­da­ma mer­gai­te. „Bet vis dėl­to pir­miau­sia, man šis meš­kiu­kas pri­me­na ma­mą“, – pri­si­pa­žįs­ta D. Mas­ku­liū­nie­nė.

Ki­to jos my­li­mo žais­lo – lė­lės Bi­gi su­kne­lė – vis dar ta pa­ti, siū­ta auk­sa­ran­kės ma­mos. Ko­dėl lė­lę pa­va­di­no neįp­ras­tu Bi­gi var­du? Paš­ne­ko­vė juo­kia­si: „Taip bu­vo pa­ra­šy­ta ant dė­žu­tės, tur­būt ga­min­to­jo pa­va­di­ni­mas. Bet man jis taip pa­ti­ko“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė dviem-trim me­tais už meš­kiu­ko vė­les­nę lė­lės at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją.

Vo­kie­čių ga­my­bos lė­lę duk­rai Šiau­liuo­se pir­ko ir do­va­no­jo ma­ma. Dar da­bar mo­te­ris pui­kiai me­na Bi­gi bal­tą su­kne­lę žyd­rais nė­ri­niais ir ran­ko­se tu­rė­tą plast­ma­si­nę ra­mu­nę.

„Meš­kiu­kas – po­pu­lia­riau­sias žais­las pa­sau­ly­je“, – sa­ko Vai­kų kul­tū­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos, Vai­kų li­te­ra­tū­ros mo­du­lius stu­den­tams dės­tan­ti hu­ma­ni­ta­rė. Ji šyp­so­si, pa­sa­ko­da­ma apie da­bar fan­tas­ma­go­riš­kai at­ro­dan­čias pir­mą­sias pa­sau­ly­je lė­les, ku­rių plau­kai bu­vo ga­mi­na­mi iš tik­rų žmo­nių plau­kų.

Jei iš­sau­go­jo­te vai­kys­tės žais­lą ir ga­li­te apie jį pa­pa­sa­ko­ti, skam­bin­ki­te į „Šiau­lių kraš­to“ re­dak­ci­ją te­le­fo­nu Šiau­liuo­se 591558 ar­ba ra­šy­ki­te elekt­ro­ni­niu pa­štu [email protected]. Pri­si­min­ki­me vai­kys­tę kar­tu.