Keturi žmonės žuvo krovininiam lėktuvui įsirėžus į komercinį pastatą tuojau po to, kai jis pakilo iš pagrindinio Kenijos oro uosto, kuris yra judriausias Rytų Afrikoje. Galima teigti, kad tai gan laimingai pasibaigusi katastrofa. Afrikos šalyse lėktuvai ne kartą yra nukritę ant gyvenamųjų pastatų, aukos skaičiuojamos šimtais.
Skrido į Somalį
„Krovininis lėktuvas „Fokker 50“, kuriame buvo keturi žmonės įsirėžė į komercinį pastatą, pakilęs iš Džomo Kenijato tarptautinio oro uosto (JKIA) Nairobyje“ –, sakoma Kenijos oro uostų valdybos pranešime. Lėktuvas sudužo paryčiais, todėl tuo metu komerciniame pastate žmonių beveik nebuvo. Mačiusieji katastrofą pasakojo, kad lėktuvas kilo labai sunkiai, užkabino oro uosto prožektorių žibintus, elektros laidus, užsidegė ir smigo žemyn. Pastatas irgi užsidegė, tačiau atskubėję gelbėtojai neleido ugniai išplisti į šalia esantį oro uosto treniruočių ir mokymo centrą.
Įvykio vietoje pabuvojęs vienas naujienų agentūros AFP fotografas sakė, kad lėktuvas rėžėsi į neaukštą pastatą, kuriame buvo įsikūrę nedideli sandėliai ir parduotuvės, už maždaug trijų kilometrų nuo oro uosto. Toje vietoje oro uosto prieigose esama pramonės zonų, kuriose įsikūrusios gamyklos, taip pat gyvenamųjų pastatų ir parduotuvių. „Žuvo visi keturi, buvę lėktuve“, – sakė vienas aukšto rango policijos pareigūnas. Policija ir saugumo pajėgos apsupo teritoriją aplink sudužusį „Skyward“ aviakompanijos lėktuvą, kuris skraidino į Somalį arabinių dusūnų – stimuliuojančiomis savybėmis pasižyminčių augalų – krovinį.
Arabinio dusūno (Catha edulis) lapai ir stiebai kramtomi, norint pasiekti lengvos euforijos būseną. Augalas, vietos kalba taip pat vadinamas katu arba miratu, Rytų Afrikos kyšulyje vartojamas jau daugelį šimtmečių. Jame esančių psichotropinių medžiagų poveikis panašus į amfetaminų, tik silpnesnis. Šiuos augalus kramtantis žmogus ilgai išlieka budrus ir kalbus. Šis augalas Europoje uždraustas ir pripažintas narkotiku, tačiau Arabijos pusiasalio, o taip pat kai kuriose Rytų Afrikos šalyse tai yra neatskiriama gyvenimo dalis. Vietiniai dusūną kramto kavinėse, mėgaujasi juo po darbo, o studentai net neįsivaizduoja kaip galima ruoštis egzaminams nekramtant dusūno.
Arabinių dusūnų, kurie turi būti vartojami švieži, siuntas gabenantys lėktuvai į Somalį skraido kasdien.
Nairobio Džomo Kenijato oro uostas yra vienas iš labiausiai apkrautų Afrikoje. Iš čia lėktuvai kyla net į 50 šalių. Tai yra pagrindinis „Kenya Airways“ oro uostas. Džomo Kenijato vardas oro uostui buvo suteiktas pagerbiant pirmąjį šalies prezidentą.
Kilo drebėdamas
Panaši katastrofa, tik su daug liūdnesnėmis pasekmėmis, Nairobyje įvyko 1974 metų lapkričio 20-ąją. Tą dieną antrosios pagal dydį Europos oro linijų bendrovės „Lufthansa“ lėktuvas „Boeing 747“ skrido iš Frankfurto (Vokietija) į Johanesburgą (Pietų Afrika). Pakeliui buvo tarpinis nusileidimas Nairobyje.
Kol lėktuvo bakai buvo pildomi žibalu ir kraunamas krovinys, pasikeitė ir lėktuvo ekipažas. Vado Kristiano Krako nuotaika, kaip ir kitų įgulos narių, buvo puiki. Jie 3 dienas ilsėjosi Nairobyje, o skrydis laukė nesunkus, nes bilietus buvo nusipirkę tik 140 keleivių. Meteorologai pranašavo gerą orą. Kapitonas paskaičiavo, kad pustuštis lėktuvas, kuriame buvo per 500 vietų, kils sverdamas tik 255 tonas. Tai yra perpus mažiau, nei galėtų pavežti tokio tipo lėktuvas. Tad kapitonas, taupydamas degalus, nusprendė kilti ne visu pajėgumu.
7 val. 42 min. po lėktuvo sparnais sukaukė 4 varikliai. Ekipažas pasirengė kilti. Antrasis pilotas Joakimas Hakė skaitė sąrašą, o kapitonas ir borto inžinierius Rudis Ganas tikrino daugybės rankenėlių padėtis ir garsiai pranešinėjo apie savo veiksmus. Aviahorizontas, kompasas, aukščiamatis, važiuoklės valdymas – vienas po kito buvo patikrinti visi prietaisai. Visi pokalbiai buvo įrašinėjami.
7 val. 50 min. Skrydžių valdymo centro dispečeris davė leidimą kilti, ir lėktuvas lėtai riedėjo į kilimo taką. Kol jis važiavo žeme, jo užsparniai buvo nuleisti 10 laipsnių. Panašiai tiek turėjo būti nuleisti ir priešsparniai. Kapitonas išgirdo paskutinius dispečerio nurodymus ir atsakė, kad suprato, jog pakilus reikia užimti 350-tą ešeloną. Tai yra skristi 10 500 metrų aukštyje. Varikliai sukaukė dar stipriau, pilotas atleido stabdžius, ir boingas, vis greitėdamas, pasileido taku. Pasiekus 230 kilometrų per valandą greitį, J. Hakė patraukė vairalazdę į save, ir priekinė važiuoklė atsiplėšė nuo žemės. Po kelių sekundžių lėktuvas jau buvo ore. Vienas iš keleivių – tai buvo profesionalus lakūnas amerikietis Tomas Skotas – atkreipė dėmesį, kad lėktuvas gana sunkiai atsiplėšė nuo žemės ir ratai smarkiai trinktelėjo į betoną. Kabinoje pilotai tuoj pamatė, kad kilimo jėga per maža. Pakilęs apie 30 metrų, lėktuvas skrido virš žemės. Kapitonas pamanė, kad užgeso vienas variklis, ir pasakė tai garsiai, tačiau inžinierius tuoj pat užtikrino, jog visos turbinos dirba normaliai.
Tuo metu keleivis T. Skotas, lakūnas, pro langą matė, kaip vibruoja lėktuvo sparnai. Ta vibracija persidavė ir korpusui, tad visas lėktuvas sudrebėjo lyg apimtas priešmirtinės agonijos. J. Hakė priėmė vienintelį teisingą šioje situacijoje sprendimą: jis stumtelėjo vairalazdę nuo savęs, kad tik padidėtų greitis, nes jis buvo netoli tos ribos – 225 kilometrų per valandą, kai boingas virsta ant šono. Tuo metu K. Krakas važiuoklės valdymo rankeną pastatė į padėtį „Įtraukta“, ir po fiuzeliažu atsivėrė angos, į kurias iš lėto ėmė trauktis didžiuliai važiuoklės ratai. Įsitraukus važiuoklei, sumažėja oro pasipriešinimas, tad lėktuvas gali pasiekti reikiamą greitį, tačiau šiuo atveju atsivėrusios angos pažeidė ir taip neidealią aerodinamiką, tad greitis vėl ėmė mažėti. Vairalazdė pradėjo drebėti – lėktuvas bet kurią akimirką galėjo pradėti kristi.
Užkabino tiltą
Kylantį lėktuvą atidžiai stebėjo budintis Nairobio oro uosto priešgaisrinės apsaugos karininkas. Matydamas, kad „Boeing“ nenori kilti ir tuoj trenksis į tiltą, esantį pagal kilimo kursą, karininkas, nelaukdamas, kol tai įvyks, davė pavojaus signalą. Beveik tuo pat metu pusiau įtraukta lėktuvo važiuoklė užkabino tilto konstrukcijas. Stiprus smūgis nutraukė važiuoklę ir mestelėjo lėktuvą aukštyn. Kairysis jo sparnas užkabino asfaltą ir nutraukė abu variklius. Iš bakų pasipylė ir užsidegė žibalas. Laineris iš inercijos dar perskrido tiltą, bet už 1120 metrų nuo kilimo tako trenkėsi į žemę ir, ardamas nosimi didžiulį kanalą, sustojo už 120 metrų. Liepsnojo kairysis lėktuvo sparnas.
Smūgis į žemę buvo nelabai stiprus, tad dauguma keleivių sąmonės neprarado. Vėliau tie, kuriems pasisekė išsigelbėti, pasakojo, kad pirmosiomis sekundėmis po smūgio salone įsiviešpatavo mirtina tyla. Šoko ištikti žmonės negalėjo nei šauktis pagalbos, nei patys pajudėti iš savo vietų. Sužeistieji net nejautė skausmo. Ką reikia daryti, pirmieji suprato stiuardai ir stiuardesės – jie ėmė gelbėti keleivius. Stiuardas Karlas Kanas nubėgo prie pagrindinio kairės pusės išėjimo ir jau siekė atidaryti duris, bet pamatė, kad fiuzeliažas iš tos pusės jau liepsnojo. Tuo metu jo kolega Evelinas Raimas su vienu pagalbon šokusiu keleiviu pabandė atidaryti dešinės pusės išėjimą. Sekėsi sunkiai, bet po kelių bendrų smūgių durys atsidarė, tad netrukus keleiviai vienas po kito jau ritosi avariniu trapu. Atsidūrę ant žemės, jie bėgo kuo toliau nuo degančio lėktuvo. Kai kuriems pavyko išlipti iš lėktuvo ir pro dešinįjį atsarginį išėjimą, esantį ant sparno.
Tramdė vandalus
Kadangi pavojaus signalą ugniagesiai gavo dar net nenukritus lėktuvui, tai jie tuoj pat atsirado katastrofos vietoje. Budintis karininkas jau buvo iškvietęs ir ugniagesius iš miesto. Afrikoje neretai būna taip, kad kartu su ugniagesiais nelaimės vietoje kaip maitvanagiai atsiranda vandalai. Taip buvo ir šį kartą. Nekreipdami dėmesio į krauju plūstančių sužeistųjų pagalbos prašymus, plėšikai ieškojo nelaimėlių piniginių, traukė nuo rankų laikrodžius, netgi movė batus. Ir tik pasirodžius policijai vandalai išsislapstė.
Stebuklas, bet per nelaimę pilotai liko net be menkiausių įbrėžimų. Kapitonas K. Krakas ir borto inžinierius R. Ganas iš kabinos perėjo į rūkomąjį. Tačiau iš čia kopėčios į apatinį saloną buvo suirusios, tad pilotams teko šokti žemyn iš 2 metrų aukščio. Inžinierius griuvo ir stipriai užsigavo petį. Apatiniame salone 2 keleiviai padėjo jam nusileisti avariniu trapu. Kapitonas nusileido iš pirmosios klasės salono ir, taip pat avariniu trapu pasiekęs žemę, puolė gelbėti ekonominės klasės keleivių. Antrasis pilotas J. Hakė žemę iš lakūnų kabinos pasiekė virve ir irgi puolė padėti kitiems. Bet vos tik iš po nuolaužų ištraukė sąmonės netekusią moterį, lainerį sudrebino sprogimas. Išsigelbėti nespėjo ir žuvo 59 žmonės.
Lakūnų klaida
Tyrėjai labai greitai nustatė katastrofos priežastį: lakūnai pradėjo skrydį su įtrauktais priešsparniais. Rengiantis skrydžiui, kai antrasis pilotas skaitė užduotis, borto inžinierius R. Ganas kažkodėl neatidarė pneumatinės sistemos vožtuvo, tad priešsparniai liko neišskleisti. Tai nebūtų baigęsi tragedija, jeigu lėktuve būtų buvusi sistema, perspėjanti, kad priešsparniai neatitinka skrydžio režimo. Jeigu lakūnai tik keliomis sekundėmis anksčiau būtų padidinę variklių galingumą, lėktuvas tikrai būtų peršokęs tiltą.
Tiriant paaiškėjo, kad į panašią padėtį ne kartą buvo patekę ir kiti „Boeing 747“ pilotai, tik baigdavosi laimingai.
Kad panašūs incidentai nesikartotų, rekomenduota pilotams prieš skrydį vizualiai patikrinti priešsparnių padėtį, o „Boeing“ gamybos firma buvo įpareigota per 5 mėnesius visuose lėktuvuose įrengti sistemas, pranešančias pilotams apie priešsparnių padėtį kylant ir leidžiantis.
Įvažiavo į turgų
Daug šiurpesnė nelaimė keleriais metais anksčiau – 1996-ųjų sausio 8-ąją – įvyko kitoje Afrikos šalyje – Kongo Demokratinėje Respublikoje, kuri tuo metu (1971–1997) turėjo kitą pavadinimą – Zairas. Ten, kildamas iš šalies sostinės Kinšasos Ndolo oro uosto, sudužo Maskvos oro linijų lėktuvas AN-32. Juo skrido tik jo įgula – 4 rusai, ukrainietis ir Zairo pilietis. Tačiau aukų ant žemės buvo kaip niekada daug. Žuvo 350 žmonių, sužeista – 470.
Tą dieną AN-32 turėjo gabenti maisto produktus į vieną iš tolimesnių šalies regionų. Ndolo oro uostas – pačiame miesto centre. Aplink jį – žmonių ir prekių nuolat pilnas turgus. Jame dažniausi pirkėjai – patys neturtingiausieji. Ponai su pilnomis piniginėmis į tokius turgus neužsuka. Prieštaraujant visoms taisyklėms, turgus buvo įsikūręs vos per 50 metrų nuo pakilimo tako pradžios. Tai štai ant tų vargšų iš oro uosto ir išriedėjo visiškai pakrautas metalo kalnas. AN-32 įsibėgėjo taku, tačiau neatsiplėšė nuo žemės ir... visu greičiu įvažiavo į turgų. Triuškindamas improvizuotus paviljonus ir prekybos kioskelius, lėktuvas išarė turgų skersai ir sprogo. Žiūrėdami paklaikusiomis akimis į artėjančią mirtį, žmonės nespėjo nė pajudėti iš vietos. Ir tik tada, kai po sprogimo turgus paskendo liepsnose, likę gyvi žmonės spruko kiek galėdami į šoną, bet ir šimtai jų liko gulėti ant žemės. Buvo girdėti tik išgąsdintų žmonių šauksmai, sužeistųjų dejonės ir prašymai gelbėti.
Kiek iš tikrųjų tada žuvo žmonių, o daugiausia tai buvo moterys ir vaikai, ir šiandien likę neaišku. Skelbiami tik apytiksliai skaičiai. Visoje toje košėje patys lakūnai, išskyrus mechaniką, liko gyvi. Ekipažui pasisekė išsigelbėti, o po to dar ir pabėgti nuo įsiutusios minios linčo teismo.
Rūpėjo tik pinigai
Aiškintis katastrofos priežasčių iš Maskvos į Kinšasą skubiai išvyko grupė specialistų, tačiau jų net neprileido prie įvykio vietos. Valdžia nusprendė, kad katastrofą turi tirti nepriklausoma komisija, ir surastas lėktuvo juodąsias dėžes išgabeno į Kanadą. Tenykščiai specialistai nebuvo matę tokių „rusiškų stebuklų“, tad net nežinojo, iš kurio galo pradėti dėžes nagrinėti.
Tas lėktuvas priklausė kompanijai „Maskvos oro linijos“, kuri susikūrė 1991 metais, pradėjus byrėti „Šeremetjevo-2 oro linijoms“. Vietoj šių susikūrė kelios naujos kompanijos, pasidalinusios lėktuvus. Jos spaudė pinigus kaip tik galėjo, tad lėktuvų aptarnavimu nebuvo kada rūpintis. Beje, prieš kelias dienas iki tragedijos Maskvos regiono skrydžių valdymo valdyba po patikrinimo buvo sustabdžiusi kompanijos veiklą už netinkamą lėktuvų priežiūrą. Buvo uždrausti visi šios kompanijos skrydžiai, tačiau, pasirodo, Rusijoje įmanoma skraidyti ir tuomet. Prokuratūrai iškėlus bylą, buvo išvis neaišku, kaip tas lėktuvas atsidūrė Kinšasoje. Kompanijos vadovybė teigė visiškai nieko nežinojusi apie tuos skrydžius ir bandė suversti kaltę tik ekipažui – esą lakūnai savo iniciatyva bandė užsidirbti pinigų.
Perkrautas lėktuvas
Ir katastrofų tyrėjams buvo sunku surasti avarijos priežastis, nes trūko duomenų. Manyta, kad lėktuvas neatsiplėšė nuo žemės, nes buvo smarkiai perkrautas. Esą pilotus suklaidino ant gabenti paruoštų konteinerių užrašyti netikri svoriai. Iš tiesų konteineriai svėrę gerokai daugiau. Kalbėta, kad oro uosto viršininkas net buvo uždraudęs tiek daug prikrauti lėktuvą, tačiau kažkuris iš aukštų valdininkų, matyt, gavęs kelių tūkstančių dolerių kyšį, atšaukęs tą nurodymą. Taip pilotai gavę dokumentus, kad lėktuve yra 2,7 tonos krovinių, o iš tikrųjų buvę net 9 tonos.
Vakarų šalių specialistų nuomone, lėktuvas sudužo ir dėl to, kad buvo perkrautas, ir dėl pilotų nemokšiškumo: pilotai tada ruošėsi pirmam savo skrydžiui šiame regione ir nežinojo, kad karšto klimato ir aukštikalnių sąlygomis variklių galingumas smarkiai krenta. Tačiau rusai tai paneigė, nes lėktuvai AN-32, tai yra AN-26 modifikacija, specialiai parengti dirbti karšto klimato ir aukštikalnių sąlygomis. O ar kilti su perkrautu lėktuvu, nusprendžia pats kapitonas. Pagal instrukciją, lėktuvas kilti neturėjo.
Tačiau gyvenime – kitaip nei instrukcijose. Rusų pilotai buvo tikrai aukštos kvalifikacijos, bet savo tėvynėje jie tuo metu negavo darbo, tad šimtai jų ir pasklido po Afrikos šalis.
Apie 140 rusų lėktuvų ir sraigtasparnių iš 69 kompanijų savo dienas baigia necivilizuotose Afrikos ir Azijos šalyse. Krovininiai AN-12, AN-26, AN-32 yra nekaprizingi, nereikalauja gerų oro uostų ir didelės priežiūros. O svarbiausia – ir rusų lėktuvai, ir jų įgulos kainuoja daug mažiau, nei reikėtų mokėti vakariečiams.
Darbo kontraktus lakūnai dažnai pasirašydavo tamsoje („vtiomnuju“), net nežinodami, kas juose rašoma. Tad paskui ir skrisdavo ten, kur jiems įsakydavo firmos vadovas. Ir su bet kokiu kroviniu, ir bet kuriuo paros metu. Tad ir avarijų buvo ne viena, o kai kurios jų sudomindavo net Jungtines Tautas (JT), sukeldavo tarptautinius skandalus. Pavyzdžiui, ta nelaimė, kai, sudužus TU-134, žuvo Mozambiko šalies prezidentas.
Išvengė linčo teismo
Kinšasos turgų sutraiškęs rusų lėktuvas tuomet irgi sukėlė nemažą sąmyšį. Laimė, kad, padedant policijai, lakūnams pavyko pabėgti iš įvykio vietos. Jei jie būtų ten likę, jų laukė linčo teismas. O jis Kinšasoje gan savotiškas. Ant aukos kaklo užmaunama automobilio padanga ir padegama, o egzekutoriai stebi aukos kančias. Tokios egzekucijos lakūnai išvengė. Diplomatams pavyko išvežti dalį ekipažo iš šalies, tačiau abu pilotai – Nikolajus Kazarinas ir Andrejus Guskovas – buvo teisiami Kinšasoje. Tardytojai ilgą laiką ieškojo „iešmininkų“, kad galėtų jiems suversti kaltę ir atleisti nuo atsakomybės tuos, kurie turėjo pinigų išsipirkti. Tad „iešmininkais“ ir tapo rusų lakūnai. Teismas, apkaltinęs juos žudynėmis, bylą nagrinėjo 5 mėnesius.
Padėtį sunkino tai, kad Rusija ir Zairas neturėjo jokių tarpvalstybinių sutarčių ir įsipareigojimų. Tačiau teismas buvo palyginti gailestingas ir pilotus nuteisė tik dvejus metus kalėti. Dėl to žuvusiųjų artimieji net buvo surengę manifestaciją prie teismo.
Dveji metai Afrikos kalėjime – daug ar mažai baltajam? Sunku pasakyti. Ten pabuvojusieji sako, kad tai – beveik mirties nuosprendis. Mat nuo kalėjimo maisto miršta net vietiniai, kurie yra įpratę badauti. Kameros perpildytos ne tik nuteistųjų, bet ir žiurkių, blusų, tarakonų. Didžiulė galimybė susigauti meningitą, tuberkuliozę, cholerą ar kokią nors kitą užkrečiamą ligą. Apie AIDS nėra ko ir kalbėti, nes šį virusą turi beveik visi. O kur dar vadinamasis juodasis rasizmas, kuris nė kiek ne geresnis už baltąjį. Būta atvejų, kai baltieji, pabuvę kamerose, kuriose susigrūdę po šimtą ir dar daugiau nuteistųjų, teisme maldaudavo, kad juos išsiųstų į tėvynę, nors joje ir laukė daug griežtesnės bausmės.
Tuos nuteistus rusų lakūnus Maskva iš pradžių palaikė, bet netrukus jie buvo palikti likimo valiai. Norėdami bent kiek palengvinti jų dalią, Zaire tuo metu dirbę rusų ir ukrainiečių lakūnai susimesdavo po šimtinę ar kelias, kad nupirktų įkalintiems lakūnams maisto, vaistų.
Zignevas JANKOVSKIS
