Ne juoda, o oranžinė
Paprastai po lėktuvo katastrofos visi taškai sudedami iššifravus juodąsias lėktuvo dėžes. Įdomiausia, kad toji dėžė, kurioje sumontuoti daugelį skrydžio parametrų įrašantys savirašiai prietaisai, kad būtų galima lengviau ją rasti, yra ne juodos, o oranžinės spalvos. Įrengti pilotų kabinose garsą įrašančius prietaisus, tirdamas pirmojo pasaulyje komercinio reaktyvinio lainerio „Comet“ katastrofą 1953 metais, sugalvojo Australijos mokslininkas Davidas Varenas. Jis buvo įsitikinęs, kad orlaivių katastrofų tyrėjams būtų naudingi garso įrašai iš pilotų kabinos.
Juodosios dėžės prototipą mokslininkas suprojektavo ir sukonstravo 1956 metais, tačiau praėjo dar keleri metai, kol pareigūnai suprato, kokie svarbūs gali būti šie prietaisai. Tokius savirašius komercinės oro bendrovės netrukus pradėjo naudoti visame pasaulyje.
Dabar lėktuvuose montuojamuose įrašymo įrenginiuose fiksuojami ne tik pilotų pokalbiai, bet ir dar daugybė kitų lėktuvo parametrų. Tai sudėtingas ir kartu gan paprastas mechanizmas. Jo pagrindas yra magnetofonas.
Kadaise rusiškuose lėktuvuose, specialiose plieninėse, smūgiams atspariose dėžėse, būdavo montuojamas netgi juostinis įtaisas, fiksuojantis visus pilotų žodžius. Tokios dėžės buvo gaminamos Vilniuje, „Vilmos“ magnetofonų gamykloje. Tai buvo nesudėtingos juodosios dėžės, įrašančios tik pilotų pokalbius ir montuojamos sklandytuvuose.
Šiuolaikiškuose lėktuvuose paprastai yra dvi juodosios dėžės, o po katastrofų parametrus iššifruoja kompiuteris. Katastrofas tiriantys pareigūnai, klausydamiesi pilotų ir dispečerių pokalbių, nagrinėdami atskirų lėktuvo mazgų, variklių, vairų darbą, išsiaiškina avarijų priežastis.
Juodosios dėžės paprastai montuojamos specialiuose korpusuose ir atlaiko kelių šimtų laipsnių temperatūrą bei milžinišką spaudimą. Kad dėžę būtų galima lengviau rasti po nelaimės, iš jos 30 dienų dviejų kilometrų spinduliu siunčiamas radijo signalas.
Rado po dvejų metų
Kaip tik toks signalas, baigiantis 30 parų terminui, ir atkreipė Indijos vandenyną tyrinėjusių ir Malaizijos lėktuvą ieškančių specialistų dėmesį. Viliamasi, kad juodųjų dėžių akumuliatoriai gali veikti iki 15 dienų ir ilgiau. Mat po „Air France“ katastrofos nurodyta, jog lėktuvų juodųjų dėžių signalas turi būti skleidžiamas 90 dienų, kad tyrėjai turėtų daugiau laiko jų ieškoti. Kai kurių lėktuvų prietaisai nuo tada buvo pakeisti, tačiau, kiek žinoma, dingusiame „Boeing 777“, tai nebuvo padaryta. Kai jau juodosios dėžės nebeskleidžia signalo, specialistai jų ieško naudodamiesi kitomis technologijomis, pavyzdžiui, magnetiniais prietaisais.
Priminsime, kad kompanijai „Air France“ priklausantis „Airbus A330-200“ sudužo 2009-ųjų birželio pirmąją. Iki tol tokio modelio lėktuvai, skraidantys komerciniais reisais, nebuvo patyrę nė vienos katastrofos. Atlanto platybėse dingusiame lėktuve, skridusiame iš Brazilijos į Prancūziją, buvo net 228 žmonės. Tai pati didžiausia „Air France“ kompanijos lėktuvų katastrofa.
Dingus „Airbus“ irgi ilgą laiką net nebuvo žinoma jo katastrofos vieta, kol pagaliau daugiau kaip po 10 dienų brazilai nurodė lėktuvo sudužimo koordinates. Į nelaimės vietą atplaukę gelbėtojai surado per pusšimtį lavonų, o apieškojus 10 000 kvadratinių kilometrų ploto jūros dugną, pavyko surasti lėktuvo nuolaužas.
Juodosios dėžės buvo surastos tik po dvejų metų. Jas pavyko iškelti pasitelkus povandeninius robotus. Dėžių paieška kainavo apie 32 mln. eurų. Suradus juodąsias dėžės ir paaiškėjo, kad „Air France“ oro linijų lėktuvo katastrofa prie Brazilijos krantų 2009 metais įvyko dėl techninių gedimų, dėl kurių blogai pasiruošusi įgula nesuvaldė lėktuvo ir jis įkrito į Atlanto vandenyną.
Prancūzijos civilinės aviacijos tarnybos Tyrimų ir analizės biuro duomenimis birželio 1-osios naktį pilotai nesugebėjo pastebėti, jog laineris skrenda per žemai, sugedus greičio davikliams, vadinamais Pitot vamzdeliais. Po šios katastrofos „Air France“ visus lainerių „Airbus“ Pitot vamzdelius pakeitė naujesnio modelio greičio davikliais.
Numušė rusai?
Bet ir juodosios dėžės kartais nesuteikia norimų atsakymų. Mat garsus pilotų kabinoje fiksuojantis prietaisas išsaugo tik dviejų paskutinių valandų pokalbius. Žinoma, didelė tikimybė, jog rastas įrašas padėtų tyrėjams išsiaiškinti, ar lėktuvas buvo užgrobtas, ar sugedo. Tačiau gali būti ir taip, kad ir suradus lėktuvą niekas nepaaiškės. Aviacijos istorija žino ne vieną mįslingą katastrofą. Kai kurios jų atrodo labai aiškios, tačiau...
Iš visų katastrofų, kai buvo numušti keleiviniai lėktuvai, ko gero, didžiausią rezonansą sukėlusi ir iki šių dienų likusi paslaptingiausia yra Korėjos boingo žūtis virš Sachalino salos 1983 metais.
Tai atsitiko rugsėjo 1-ąją. Pietų Korėjos keleivinis lėktuvas „Boeing 747“ skrido įprastu reisu KAL-007 iš Niujorko (JAV) į Seulą (Korėja). Po 4 valandų skrydžio boingo kapitonas Čan Ben Inas susisiekė su Tokijo skrydžių valdymo centru (Japonija) ir pranešė, kad boingas virš Sachalino praskrido kontrolinį tašką ir toliau skrenda į Seulą. Dar po kelių minučių Tokijo centro dispečeris išgirdo jau paskutinius piloto žodžius: „Korėjos oro linijos 007...“ Ir – tyla.
5 valandos 26 minutės ir 22 sekundės. Tokiu laiku nuskambėjo tie paskutinieji piloto žodžiai. Lėktuvas tuo metu buvo per 19 kilometrų, arba 90 sekundžių skrydžio, iki tarptautinės oro erdvės. Ir tą minutę jį numušė viršgarsinio naikintuvo SU-15 pilotas Genadijus Osipovičius. Korėjiečių laineris, dar vadintas „Džambo“, spirale ėmė kristi į ledinius Japonijos jūros vandenis netoli Monerono salos.
Jokių oficialių žinių apie staiga pradingusį lėktuvą nebuvo 18 valandų. Galų gale JAV valstybės sekretorius Džordžas Šulcas sukrėtė pasaulį pranešdamas, kad amerikiečių žvalgyba, analizuodama informaciją, gaunamą iš viso pasaulio ir palydovų, padarė išvadą, jog keleivinį reisą KAL-007 numušė sovietų karinis naikintuvas.
Pasiklydo ar šnipinėjo
Sovietų atstovai tvirtino esą įsitikinę, jog Korėjos lėktuvo vadas Čan Ben Inas specialiai pakeitė kursą, kad praskristų virš slapto sovietų rajono. Sachalino saloje buvo įsikūręs Karinių jūrų pajėgų centras ir Karinio oro laivyno 6 bazės. Kamčiatkos pusiasalyje sovietai bandė tarpkontinentines balistines raketas, o Ochotsko jūroje plaukiojo povandeniniai sovietų laivai, savo raketas nutaikę į JAV strateginius objektus.
Vakaruose su tokiais paaiškinimais niekas nesutiko. Pietų Korėjos prezidentas Čionas Duhanas piktai atsakė maršalui N. Ogarkovui: „Pasaulyje niekas, išskyrus sovietų vadovybę, nepatikės, kad 70 metų senukui ir vos ketverių vaikui galėjo būti leista sėsti į lėktuvą, kurio tikslas – šnipinėti sovietų teritoriją“.
Kas skrido lėktuvu?
Abi juodosios dėžės atsidūrė pas sovietų specialistus. Tačiau ir iššifravus pilotų pokalbius nieko daugiau nepaaiškėjo. Taip ir liko neaišku, kaip lėktuvas nuklydo nuo savo trasos. 1993-iaisiais, praėjus 10 metų po katastrofos, Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija pateikė išvadas. Jose rašoma, kad boingo ekipažas neįvykdė būtinų navigacinių procedūrų, turėjusių užtikrinti skrydžio trajektoriją. Nežiūrint į tai, kad lėktuvas net 5 valandas skrido nukrypęs nuo savo kurso, nebuvo rasta jokių duomenų, rodančių, jog lainerio pilotai apie tai žinojo. Taigi tose ekspertų išvadose kaltieji faktiškai neįvardyti. Lėktuvo su 269 žmonėmis lyg ir niekas nematė. Jis paslaptingai pradingo.
Mįslė išliko ir iki šių dienų. Kur dingo žuvusiųjų kūnai? Specialistai nustatė, kad po šūvio lėktuvas ne krito, o spirale leidosi vis didėjančiu greičiu. Paskutinį kartą radijo radaruose jis užfiksuotas praėjus 9 minutėms po raketos pataikymo, kai buvo 5 kilometrų aukštyje. Tad, specialistų teigimu, jis leidosi 12 minučių. Per tiek laiko dauguma keleivių tikriausiai užsidėjo deguonies kaukes, prisisegė diržus, pasilenkė taip, kaip reikia avarinio nusileidimo metu, ir... kažkur dingo. Nė vieno kūno niekas nerado. Nei rusų, nei amerikiečių pareigūnai, atlikę tyrimą, taip ir neatsakė, kur galėjo dingti per pustrečio šimto žmonių kūnai. Ir ar tie žmonės iš tikrųjų skrido minėtu lėktuvu? Kas buvo boinge?
Vandenyno dugne, toje vietoje, kur nukrito „Boeing 747“, buvo rastos lėktuvo nuolaužos, daugybė kitokių daiktų, bet žmonių kūnų – nė vieno. Negalėjo gi jų visų nunešti povandeninės srovės ar suėsti jūrų gyvūnai... Buvo rasta daiktų, pinigų, įvairių smulkmenų ir lagaminų. Iš didelio būrio gelbėtojų, ekspertų ir kitų tarnybų darbuotojų nebuvo nė vieno, kuris būtų nesistebėjęs, kad iš didžiausio pasaulyje lėktuvo ir 269 keleivių galėję likti tik tiek nedaug.
Tikslios lėktuvo žūties versijos, tegul ir pačios fantastiškiausios, nėra ir šiandien. O juk šį įvykį tyrė tarptautinės organizacijos, katastrofos vietoje, Monerono salos rajone, vyko intensyvios paieškos, dirbo rusų, amerikiečių, japonų gelbėtojai, ekspertai. Bet dėl žuvusiųjų per daug nesidomėta. Todėl belieka stebėtis: kas tai – kompetencijos stoka ar tylus susitarimas tų, kam buvo naudinga nuslėpti tikrąsias įvykio detales?
Zbignevas JANKOVSKIS
AKISTATA
