Rašymas – tai lyg džiazas: pasirenki melodiją, t. y. tekstą, ir gali improvizuot.
Lėktuvai ir metro traukiniai. Pirmieji, lėktuvai, reprezentuoja veržimąsi į aukštumas, į dangų, pergalingą žmogaus triumfą erdvės ir laiko atžvilgiu (šiuolaikinis Europos žmogus, aikštingas pavedėtojas, rašė Ortega y Gassetas – va, kadaise broliai Wrightai pasidarbavo, o dabar tu gali rinktis iš 14 kanalų, 2 pietų meniu bei reikalauti stiuardesės atnešt tau papildomai išgert....) Kiti, metro traukiniai - simbolizuoja krytį į požemį, į tamsą, arba tiesiog nuopuolį. Kadaise Cojus dainavo - žvaigždės nevažinėja metro....
Abiem atvejais - kelionė kaip metafora, kaip pats gyvenimas – distancija, kurią privalai įveikti, artimais tapę atsitiktiniai pakeleiviai, ribota erdvė ir riboti pasirinkimai, siekis išvengti avarijų, minimizuoti techninių nesklandumų tikimybę ir saugiai nusigauti iš taško A į tašką B....
Man patinka metro, net labiau nei lėktuvai... Nieko bendra neturinčiųjų bendrija – kūnai, įnoringo atsitiktinumo dėka patalpinti tam pačiam vagone, trumpam virtę bendrakeleiviais, - traukiniui stabdant ar kaupiant pagreitį, jie, lyg armijos eiliniai, sinchroniškai palinksta į priekį ar atsilošia, posūkiuose, bandydami išlaikyti pusiausvyrą, kolektyviai pasvyra ir kolektyviai atsitiesia – sinchroniškas ir nesavavalis kūnų judėjimas primena sovietinius darbo liaudies paradus - visi kaip vienas, kairę, kairę, žengte marš.... Gravitacijos dėsnių totalitarizmas – kontroliuojamas kiekvienas judesys....
Metro – totalitarinė požemio valstybė. Žmonės, pavargę, purvini ir nerafinuoti – tarsi demonai, puolę angelai. Ištremti į požemį – kaip tarnai, uždaryti savo kamarose ir virtuvėse – kad be reikalo „nesimaltų“ po blizgančius ir išpuoselėtus skverus... Požemio gnomai, neišvaizdžios būtybės, kažkam kraunančios turtus. Kiekvienas su savo nepakeliama našta – viršsvorio, nuovargio arba bagažo...
Tai vienintelė bendruomenė, kuri suteikia man kultūrinio intymumo jausmą. Aš su jais solidarizuojuosi, visom prasmėm. Paklūstu šios bendruomenės normoms ir nerašytiems reikalavimams. Nors teoriškai pripažįstu, kad visos prasmės ir vertės, socialinės tvarkos apraiškos, tai žmonių kūrybos ir susitarimo reikalas, bet – jaučiuos persmelkiama kažko, didingesnio ir svarbesnio nei mano pačios gyvenimas ir - tiesiog, negaliu joms nepaklust. Kai keleiviai atveria savo pinigines benamiams ar iš vagono į vagoną klajojantiems artistams (kolektyvinis ritualas, aukojimo manifestacija....) – aš, jei neturiu smulkių (o „stambių“ neturiu beveik niekada...), susigėdus nuleidžiu akis ir prisidengiu veidą „Village Voice.“ Jaučiuosi lyg juoda avis; jaučiuos lyg nusikaltėlis, nuslėpęs mokesčius nuo savo valstybės, mane degina kaltė ir gėda, nes tai vienintelė valstybė, kuriai esu prisiekusi ir ištikima....
Suvaldyti skirtumą, apibrėžti Kitą ir save patį – tiek dedama pastangų, kyla konfliktai ir net karai, o galiausiai – nuovargis, žaizdos ir alkis pergalingai rašo lygybės ženklą. Visiems tvanku. Visi nori atsisėst. Kūnai, atsiradę tuo pačiu neromantišku ir nepatogiu būdu; kada nors jie dūlės po žeme, - jie jau dabar yra po žeme, metro vagone– atmink, kad mirsi. Memento mori. Pratinkis prie mirties. O kol kas, tie kūnai juda, nuvargsta ir alsuoja... Kraujas pulsuoja jų venomis ir arterijomis, kaktą išpila prakaito lašai.... Viršuje, saulės šviesa, Mayos pinklės, socialiai konstruojami skirtumai, tačiau ašaros, prakaitas ir kraujas – visų vienodi.
Didieji pasaulio miestai, ir metro traukiniai. Kiekvienas miestas – jo veidas, išskirtinis ir nepamirštamas... Miestas, visai kaip žmogus – turi savo nuotaiką, kvapą ir charakterį... Atrodo tokie skirtingi... O po žeme pulsuoja tos pačios gyvybės formos – metro traukiniai, tarsi venos ir arterijos, sudėtingi susikirtimai ir mazgai, minia - raudonieji ir baltieji kraujo kūneliai, eritrocitai, - pripildantys dangoraižius, miesto parkus ir priemiesčių gamyklas klegančios gyvasties..... Minia pulsuoja – visai kaip kraujas. Visur, visuose pasaulio miestuose – karštas ir tas pats.
Žvelk giliau, sakau. Juk troleibusai – tai tik kapiliarai žemės paviršiuje, todėl, sakau, - žvelk giliau....
