Praėjus šešeriems metams po JAV banko „Lehman Brothers“ katastrofos, industrializuotas pasaulis kenčia nuo Japonijos sindromo. Augimas – minimalus, neatmestina dar vieno kracho galimybė, o praraja tarp turtingųjų ir vargšų nesiliauja augusi. Ar globali ekonomika gali pasikeisti? Atsakymo į šį klausimą ieško Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“.
Naujas madingas terminas pastaruoju metu išpopuliarėjo viso pasaulio konferencijų salėse ir auditorijose. Jį galima išgirsti Pasaulio ekonomikos forume Davose, Šveicarijoje ir kasmetiniame Tarptautinio valiutos fondo (TVF) susirinkime. Bankininkai juo prikaišioja savo prezentacijas, politikai jį naudoja, norėdami palikti įspūdį debatuose.
Šis terminas – „įtraukimas“. Juo nurodoma į savybę, kurią industrinės Vakarų valstybės baigia prarasti: galimybę didžiausiam visuomenės sluoksnių skaičiui gauti naudą iš ekonominės pažangos ir dalyvavimo politiniame gyvenime.
Dabar šis žodis naudojamas net ir išskirtinio pobūdžio susitikimuose. Šių metų gegužę maždaug 250 turtingų ir ypač turtingų asmenų, tarp kurių buvo tokios garsenybės, kaip „Google“ direktorių tarybos pirmininkas Ericas Schmidtas ir „Unilever“ vadovas Paulas Polmanas, susirinko pilyje šalia Londono, kur sielojosi dėl to, kad šiuolaikiniame kapitalizme mažesnių pajamų klasės gauna per mažai. Buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas dėl to kaltino „nelygų galimybių pasiskirstymą“, o TVF vadovė Christine Lagarde kritikavo finansinius skandalus, kurių pastaraisiais metais buvo labai daug. Susitikimo organizatorė – investuotoja ir bankininkė Lynn Forester de Rothschild sakė, kad yra susirūpinusi dėl socialinio glaudumo ir pastebėjo, jog piliečiai nebepasitiki savo vyriausybėmis.
Žinoma, nebūtina sudalyvauti konferencijoje apie „įtraukiantį kapitalizmą“, kad suprastum, jog pramoninės valstybės turi problemą. Kai prieš 25 metus griuvo Berlyno siena, Vakarų liberali ekonominė ir socialinė tvarka atrodė priartėjusi prie nesustabdomo maršo į triumfą. Komunizmas žlugo, politikai visame pasaulyje liaupsino nereguliuojamas rinkas, o JAV politologas Francis Fukuyama pranašavo istorijos pabaigą.
Šiandien niekas nebekalba apie nekliudomo kapitalo judėjimo privalumus. Dabartinė problema yra „sekuliari stagnacija“, kaip ją pavadino buvęs JAV iždo sekretorius Larry Summersas. JAV ekonomika nebeauga nė pusės tiek, kiek augo XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Japonija tapo Azijos ligoniu, o Europa skęsta recesijoje, kuri pradėjo stabdyti ir Vokietijos eksporto mašiną bei grasinti gerovei.
XXI amžiaus kapitalizmas yra netikrumo kapitalizmas, kaip tai dar akivaizdžiau tapo praėjusių metų spalį. Tereikėjo kelių nuviliančių JAV prekybos rodiklių, ir staiga rinkos puolė žemyn visame pasaulyje – nuo Amerikos obligacijų iki naftos prekybos. Neveltui neramumai paveikė ir obligacijas šalies, kuri jau seniai buvo nervingumo rodiklis – Graikijos. Finansinėse ataskaitose šis įvykis pavadintas „momentiniu krachu“.
Besibaigiant amunicijai
Kad ir kur pažvelgsi – politikai ir verslo lyderiai šaukiasi naujų augimo iniciatyvų, tačiau vyriausybių ginklų sandėliai jau tušti. Milijardai, išleisti ekonomikos skatinimui po finansų krizės, sukūrė kalnus skolų labiausiai išsivysčiusiose valstybėse, kurios dabar nebeturi lėšų naujoms programoms.
Centriniams bankams amunicija taip pat baigiasi. Jie palūkanų normas nustūmė arti nulio ir išleido šimtus milijardų, pirkdami valstybių obligacijas. Tačiau šie pinigai pumpuojami į finansų sektorių ir realios ekonomikos nepasiekia.
Japonijoje, Europoje ir JAV įmonės beveik neinvestuoja į naują techniką ar fabrikus. Užtat kyla kainos pasaulinėje akcijų, nekilnojamo turto (NT) ir obligacijų rinkose. Tai pavojingas pigių pinigų, o ne tvaraus augimo pučiamas burbulas. Tarptautinio atsiskaitymų banko ekspertai daugelyje sričių jau įvardino „susirūpinimą keliančius ženklus“, kurie gali sukelti krachą. Vakarai ne tik kuria naujas rizikas, bet ir sunkina konfliktus savo pačių valstybėse. Kai darbuotojų atlyginimai nekyla ir tradiciniai taupymo būdai neduoda beveik jokios naudos, turtingesnės klasės – tie, kurie didžiąją dalį pajamų gauna iš to, kad leidžia savo pinigams jas uždirbti – pelnosi kuo puikiausiai.
Remiantis tarptautinės Bostono vadybos konsultavimo įmonės Globalaus turto ataskaita, 2013 metais visame pasaulyje privatus turtas augo maždaug 15 proc. – beveik dvigubai greičiau nei 2012 metais.
Šie duomenys atskleidžia pavojingą sutrikimą kapitalizmo variklyje. Bankai, investiciniai fondai ir investicinės bendrovės anksčiau užtikrindavo, kad piliečių santaupos bus transformuotos į technologinę pažangą, augimą ir naujas darbo vietas. Šiandien jie organizuoja socialinio turto perskirstymą iš apačios į viršų. Vidurinė klasė taip pat buvo paveikta neigiamai: jau daugelį metų vidutines pajamas gaunančių žmonių gerovė prastėjo, o ne gerėjo.
Harvardo ekonomistas Larry Katzas teigia, kad JAV visuomenė tapo panaši į deformuotą ir nestabilų gyvenamąjį namą: mansarda viršuje vis auga ir auga, žemutiniai aukštai perpildyti, vidurinieji pilni tuščių butų, o liftas nustojo veikęs.
Ekonominė atskirtis auga
Nenuostabu, kad žmonės nebegali iš sistemos gauti daugiau. Remiantis Allensbacho instituto apklausomis, tik vienas iš penkių vokiečių tiki, kad ekonominės sąlygos Vokietijoje yra sąžiningos. Beveik 90 proc. jaučia, jog ekonominė atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų yra vis platesnė ir platesnė.
Šia prasme kapitalizmo krizė tapo demokratijos krize. Daugelis tiki, kad šalys valdomos nebe parlamentarų ar vyriausybių pareigūnų, bet bankų lobistų, kurie, siekdami išsaugoti savo privilegijas, naudoja savižudžių sprogdintojų logiką: arba jie yra išgelbėjami, arba su savimi į mirti nusitemps visą sektorių.
Akivaizdu, kad ši situacija sustiprina kairiųjų pažiūrų ekonomistų, tokių, kaip pasiskirstymo kritiko Thomas Piketty, argumentus. Tačiau net ir laisvosios rinkos šalininkai pradėjo naudoti tokius terminus, kaip „1 proc. visuomenė“ ir „plutokratija“. Vyriausiasis „Financial Times“ apžvalgininkas Martinas Wolfas kapitalo rinkų paleidimą nuo saito vadina „sutartimi su velniu“.
Jie – ne vieninteliai. Net ir sistemos vidaus žmonės kupini abejonių. Niujorke galima rasti banko analitiką, kuris pyksta ant bankų, Šveicarijoje – verslininką, kuris reikalauja didesnių mokesčių, Vašingtone – konservatyvų politiką, kuris prarado tikėjimą konservatoriais, Frankfurte – bankininką, kuris prieštarauja Europos aukščiausiajai monetarinei institucijai.
Visi jie perteikia gilų nerimo jausmą, o kai kurie netgi šiek tiek maištauja.
Jei tarp pasaulio bankų analitikų yra roko žvaigždė, tai jo vardas – Mike`as Mayo. Liesas finansų ekspertas labai mėgsta ryškius kaklaraiščius ir nepriekaištingai pasiūtus kostiumus, jis gali vienu ypu padaryti 35 prisitraukimus ir mėgsta, kai žmonės jį vadina „įmonių vadovų žudiku“.
Ginklai, kuriuos M. Mayo nešasi į mūšį, gražiai išrikiuoti 15-ame Niujorko dangoraižio aukšte: skaičių pilni JAV bankų sektoriaus tyrimai, kai kurie net batų dėžės storumo, atskleidžia tiek daug, kad net yra įsiutinę tokius industrijos milžinus, kaip „Citigroup“ vadovas Sandy Weillas ar Stanas O'Nealas, kol pastarasis dar vadovavo „Merrill Lynch“. Pagyrimo žodžiai iš M. Mayo lūpų rinkose sutinkami džiugiai, bet, kai jis siūlo parduoti, kainos virsta žemyn. M. Mayo domisi ne kuriuo nors sektoriumi atskirai, bet visa Vakarų ekonomine sistema. Karlas Marxas bankus vadino „labiausiai dirbtinu ir labiausiai išvystytu produktu, kada nors sukurtu kapitalizmo“. Austrų ekonomistui Josephui Schumpeteriui bankai buvo progreso, kurį jis vadino „kūrybine destrukcija“, garantai.
Tačiau finansinės institucijos šio vaidmens nebeatlieka jau seniai. Prieš finansų krizę jie buvo nepagrįsto skolų augimo, kuris sukėlė griūtį, skatintojai. Dabar, nors ir susikoncentravę į savo padarytos žalos ištaisymą, jie varžo atsigavimą. „Paskolų išdavimas turėjo būti šešis kartus greitesnis, nei buvo, – sako M. Mayo, – bankai daugiau nebėra augimo varikliai.“
M. Mayo žodžiai atspindi jo 25 metų patirtį šioje srityje. Jo karjera primena amerikiečių trilerių autoriaus Johno Grishamo scenarijų: jaunas herojus kovoja su mafiją primenančia sistema.
Jam buvo beveik 30 metų, kai atvyko į Volstrytą, vietą, kurią jis matė, kaip tiek ekonominės, tiek moralinės kapitalizmo viršenybės simbolį. „Visada turėjau tokį įspūdį, – sako M. Mayo, – kad banko vadovu turėtų būti kiek įmanoma etiškas ir doras pilietis.“
Bet kai skolinimo ekspertas M. Mayo dirbo gerai žinomiems žaidėjams, kaip UBS ar „Prudential Securities“, jis greitai suprato, kad už žėrinčių JAV finansų industrijos fasadų slypi melo ir korupcijos praraja. M. Mayo sutiko žmones, kurie rekomendavo pirkti technologijų įmonių, su kuriomis patys buvo susiję, akcijas. Jis matė, kaip aukštas pareigas užimantys vadovai kreipė lėšas į savo kišenes per bendrovių susijungimus. Ir jis sutiko banko vadovą, kuris savo banką sujungė su skolintoju Floridoje tik dėl to, kad mėgo ten irkluoti.
M. Mayo labiausiai neramino tai, kad jo darbdaviai jį baudė už tai, jog jis dirbo savo darbą – rašė kritiškas bankų analizes. Savo darbo „Lehman Brothers“ neteko, nes sumažino finansinės institucijos, su kuria „Lehman“ norėjo imtis verslo, kredito reitingą. „Credit Suisse“ jį atleido už tai, kad jis rekomendavo parduoti daugumos JAV bankų akcijas.
Tik sprogus NT burbului, industrija prisiminė šį įžūlų banko analitiką, kuris artėjančią nelaimę matė dar tada, kai tuometinis „Deutsche Bank“ vadovas Josefas Ackermannas skelbė 25 proc. pelningumo projekciją. „Fortune“ jį pavadino 1 iš 8 žmonių, kurie pastebėjo artėjančią krizę. JAV Kongresas jį iškvietė duoti parodymus.
Šiandien M. Mayo rengia analizes Azijos maklerių grupei CLSA, ir jos vis dar atrodo kaip ataskaitos iš krizės zonos. Centriniai bankai skolintojus išlaikė gyvus su žemomis palūkanų normomis, o vyriausybės privertė juos priimti papildomo kapitalo ir susitaikyti su tūkstančiais puslapių naujų reguliavimų. Vis dėlto M. Mayo yra įsitikinęs, kad „paskatos, kurios sukėlė problemas... vis dar egzistuoja“.
Didžiausių bankų vadovai ir vėl uždirba tiek pat, kiek gaudavo prieš krizę, nors vyriausybės turėjo didelę dalį tų bankų išgelbėti. Pagrindiniai bankai nesusitraukė, kaip buvo planuota, bet tapo dar didesni.
Neapskaičiuojamos rizikos
Naujos apskaitos taisyklės buvo priimtos, bet finansų valdytojai vis dar gali paslėpti savo gaunamus pinigus už tokių miglotų terminų, kaip „transakcija“ ar „kliento užsakymas“. Bankų balansai, kaip kandžiai įvardino Anglijos centrinio banko atstovas Andrew Haldane`as, vis dar yra „tamsiausios dėžutės“.
Prieš griūtį investicijų bankai lošė su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, žinomomis pagal tokius akronimus, kaip CDO ar CDS. Šiandien Volstryto institucijos bando pasipelnyti, naudodamos itin greitą prekybą, slaptus pinigų šaltinius ir milisekundes skaičiuojančius algoritmus. Prižiūrėtojai bijo, kad itin greita prekyba, dar žinoma kaip žaibinė prekyba, gali sukurti neapskaičiuojamas rizikas pasaulinei finansų sistemai.
Kai analitikas M. Mayo pagalvoja apie modernų bankų pasaulį, jis įsivaizduoja veikėją iš režisieriaus Romano Polanskio filmo „Kinų kvartalas“ (Chinatown) – detektyvą iš Kalifornijos Jake`ą Gittesą. Vyras išsprendžia vieną korupcijos bylą po kitos, tačiau nusikalstamumo lygis Los Angele niekaip nekrenta. „Kodėl taip yra?“ – galiausiai paklausia kito veikėjo, kuris atsako: „Užmiršk tai, Jake`ai. Juk esame kinų kvartale“.
Panašiai yra ir su bankų industrija, sako analitikas. Atskiros bendrovės nėra problema: problema yra sistema. „Bankai yra kinų kvartalas, – sako M. Mayo, – situacija šiandien nė kiek nepakitusi.“
Nedidelis Wimmiso kaimas yra Šveicarijos vietovėje, kuri vis dar atrodo iš esmės šveicariška – Berno aukštumose, kur šalies vėliavos plazda namų kiemuose. Vietinis soliariumas vadinasi „Sunne Stübli“ (saulės kambarėlis), o pagal penktą šalia miesto administracijos pastato iškabinto naujausio leidimo įsako punktą, organizacijos savo skelbimus turi pritvirtini smeigtukais, o ne sąsagomis. Viskas turi savo vietą Wimmise. Taip pat yra ir Markuso Wengerio langų gamykloje. Po truputį plinkantis ir darbščių akių verslininkas yra tikras posakio „laikas yra pinigai“ įsikūnijimas. Jis spėriai vaikšto po savo futbolo aikštės dydžio cechą, kuriame gaminami energiją taupantys viršulangiai, energiją taupančios durys ir energiją taupantys stoglangiai, kuriuos galima įrengti tarp saulės modulių, taip dar labiau taupant energiją. Tai sistemą, kurią M. Wengeris pats ir sukūrė. „Mums nuolat būtina sugalvoti ką nors naujo, – sako jis, – kitaip čekai mus pralenks.“
M. Wengeris gali pasirodyti it idealus verslininkas iš regioninės verslo šakos, jei ne jo palaikoma politinė iniciatyva, kuri yra beveik tokia pat nešveicariška, kaip sūrio gamybos draudimas Ementalio regione. M. Wengeris pasisako už didesnius paveldėjimo mokesčius.
Dešimtmečius Šveicarija buvo grįsta unikalia populiaraus kapitalizmo forma, kuri žadėjo smulkiems amatininkams tokias pat privilegijas, kaip ir dirbantiems finansų sektoriuje. Šveicarija buvo diskretiškas mokesčių rojus pasaulio turtuoliams, ir tuo pačiu reiškė pretenzijas į aukščiausius atlyginimus Europoje. Tai buvo savotiškas gerovės valstybės „Rolex“ modelis.
Tačiau šalyje įsitvirtinusi klasių sutartis sugriuvo per finansų krizę, kai buvo išmokėtas 60 mlrd. dolerių gelbėjimo planas jos didžiausiam bankui UBS ir milijonai „auksinių parašiutų“ skirti jo vadovams, kad jie neperbėgtų pas konkurentus po to, kai juos išmetė už borto.
Nuo tada klasių kovos užuominos sklando po Šveicarijos Alpių slėnius. Paleista eilė populiarių iniciatyvų, kurias finansiniai laikraščiai pavadino „nukreiptais prieš verslą“. Visų pirma, šveicarai prabalsavo už vadinamųjų „plėšikiškų atlyginimų“ apribojimus. Kitame referendume norėta įtvirtinti lubas vadovų kompensacijomis, tačiau tai nepavyko. Socialdemokratai, žalieji ir socialkonservatyvi EVP partija pasiūlė valstybines pensijas remti iš naujo mokesčio paveldėjimui, ir jau greitai šiuo klausimu bus surengtas dar vienas referendumas.
„Viduramžių princų turtai“
Atlyginimai Šveicarijoje, kur atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų yra ne didesnė, nei Vokietijoje ar Prancūzijoje, nėra problema. Problema slypi turte. Jokia kita šalis neturi tiek daug pagrindinių akcininkų, finansuotojų ir investuotojų, ir jokioje kitoje šalyje kapitalas nėra taip sukoncentruotas. 100 turtingiausių Šveicarijos piliečių turtas padidėjo beveik 5 kartus per pastaruosius 25 metus. Ciuricho kantone 10 turtingiausių gyventojų valdo tiek pat turto, kiek 500 tūkst. vargingiausių. Kai neseniai mirė vienas Šveicarijos verslininkas, jo įpėdiniai paveldėjo turto, verto tiek pat, kiek visi vienos šeimos namai ir butai, kuriuose gyvena jų šeimininkai Appenzellio Innerrhodeno kantone. „Turtas Šveicarijoje tapo toks koncentruotas, –sako buvęs Ciuricho statistikos departamento vadovas, – kad jis prilygsta viduramžių princų turtams.“
Valstybė iš to negauna beveik jokios naudos. Šveicarija neseniai surinko 864 mln. Šveicarijos frankų (715 mln. eurų) paveldėjimo mokesčio, ir šis pajamų šaltinis artimiausiu metu greičiausiai nedidės. Siekdami pritraukti turtingus asmenis, šalies kantonai sumažino savo mokesčius iki tokių žemumų, kad milijardų verti turtai gali būti palikti kitoms kartoms nesumokėjus nė cento mokesčių.
Praeityje šveicarai didžiavosi savo išdaigia visuomenės grietinėle, kurios gyvenimas tokiose prabangiose vietose, kaip Lugano kurortas, buvo toks pat impozantiškas, kaip ir jos bankrotai. Tačiau dabar didžioji dalis ypač turtingų yra iš finansų sektoriaus, ir net toks doras langų gamintojas, kaip M. Wengeris, dažnai negali suprasti, ką daryti su reikalavimais, kuriuos gauna iš savo aukštosios klasės klientų.
Vienas namų šeimininkas neseniai paprašė M. Wengerio auksu padailintų langų. Kitą kartą jis stovėjo vyresnės poros 500 kv. metrų bute ir negalėjo nustoti galvojęs: kaip jie šitą vietą šildo?
Pavojingas kelias
M. Wengeris nėra revoliucionierius. Rinkos ekonomika jam patinka, ir jis sako: „Už nuopelnus reikia atlyginti“. Didesnį paveldėjimo mokestį jis remia ne dėl to, kad norėtų didesnio teisingumo, bet todėl, kad mato jo neįvedimo kainą, kurią paaiškina taip pat žvaliai, kaip ir savo langų įrengimą.
M. Wengerio skaičiavimas veikia taip: šiandien jis vienam dailidei, kuris uždirba 54 tūkst. eurų per metus, moka maždaug 8 tūkst. eurų socialinių įmokų. Tačiau Šveicarijos visuomenė sensta, dėl to įmokos į pensijų fondus greitai gali smarkiai išaugti. „Ar neatrodo protinga, – klausia jis, – kad iš tų Šveicarijos piliečių, kurie šiandien nemoka beveik jokių mokesčių už savo vis augančius turtus, būtų paimta bent maža dalis?“
M. Wengeriui atsakymas akivaizdus. Bet jis taip pat žino, kad dauguma kitų verslininkų į tai žiūri kitaip. Jie jaudinasi dėl „puolimo iš kairės“, ir jiems labiau patinka remti jų tariamą čempioną Christophą Blocherį, milijardierių ir Šveicarijos Žmonių partijos dvasinį vedlį. Visai neseniai Ch. Blocheris įtikino šveicarus apriboti imigraciją iš kitų Europos šalių. Dabar M. Wengeris laukia, kol Ch. Blocheris pradės naują kampaniją su šūkiu: „Ar bandote išvaryti verslininkus iš mūsų šalies?“
Sprendžiasi ne tik kelių milijonų frankų nacionaliniame pensijų fonde ateitis. Tikrasis klausimas yra apie tai, ar tokios turtingos valstybės, kaip Šveicarija, turėtų tapti jų elito žaisliukais. M. Wengeris galvoja, kad pramoninės šalys žengia pavojingu keliu, godumo ir nuolaidžiavimo savo silpnybėms keliu, ir jis tiki, jog Ch. Blocherio partija yra labiausiai matomas to atspindys. „Ch. Blocheris siekia didiesiems finansams palankios politikos, – sako M. Wengeris, – jis kovoja pinigų pusėje.“
Iš Berno aukštumų kilęs verslininkas neturi iliuzijų dėl konflikto su didžiausiu šalies panikos kėlėju. Šveicarai dėl paveldėjimo mokesčio greičiausiai balsuos kitąmet. „Galiausiai pralaimėsime rezultatu 60 prieš 40“, – prognozuoja M. Wengeris.
Jis buvo Reagano revoliucijos veidu: jaunas vyras vešliais plaukais, per dideliu kostiumu ir nešiojantis akinius su raginiais rėmeliais sėdėdavo greta konservatyviosios Amerikos herojaus. Buvęs JAV prezidento Ronaldo Reagano biudžeto vadovas Davidas Stockmanas buvo didžiausio mokesčių mažinimo šalies istorijoje architektu ir propagavo „nutekėjimo žemyn“ teoriją – respublikonų dogmą, kuri teigia, jog turtingųjų uždirbtas pelnas ilgainiui duos naudos ir vargšams.
Praėjus 30 metų D. Stockmanas sėdi gilioje sofoje savo didžiulėje viloje Niujorko pasiturinčiųjų priemiestyje Grinviče, Konektikute. Ten pat rizikos draudimo fondų žvaigždės slepia savo beskones vilas iš raudonų plytų sienų, o privačių apsaugos įmonių džipai priparkuoti ant kiekvieno gatvės kampo.
D. Stockmanas užsidėjęs žalią beisbolo kepurę ir vilki juodus marškinėlius. Už lango – saulėtas ankstyvo rudens rytas, tačiau ryškiai apšviestuose kambariuose nuotaika yra keistai niūri. Kambariai tušti, jų kampuose sukrautos dėžės, o tarnai valgomajame pakuoja stalo sidabrą.
D. Stockmanas kraustosi į Niujorką, į butą, kurį jau yra išsinuomojęs Manhatane. Nėra visiškai aišku, ar ten jis kraustosi dėl to, kad būtų arčiau televizijos studijų ir laikraščių redaktorių, ar šis žingsnis simbolizuoja pasitraukimą iš jo ankstesnio gyvenimo. Tame gyvenime jis nuolat sėdėjo aukščiausių Vašingtono politikų kabinetuose ir bendravo su JAV finansų industrija, tas gyvenimas D. Stockmaną pastatė į beveik beprecedentę poziciją, iš kurios jis galėjo išsamiai nupasakoti pastarųjų trijų dešimtmečių Amerikos nukrypimus nuo normos. „Mes turime kazino, kuriame dominuoja centrinis bankas, ir jis kenkia sveikai augančios kapitalistinės ekonomikos pamatams“, – sako jis.
Likimo ironija, kad D. Stockmanas buvo tas, kuris šią visuomenę 1980-aisias norėjo pakeisti, kai R. Reaganas jį paskyrė pokyčio į pasiūlos varomą ekonomiką organizatoriumi. Kaip ir prezidentu tapęs aktorius iš Kalifornijos, D. Stockmanas tikėjo laisvąja rinka, žemais mokesčiais ir valstybės vaidmens ekonomikoje mažinimu.
Pirmoji klaida
Tačiau D. Stockmanas taip pat tikėjo sveikais finansais, o tai nesutapo su R. Reagano komandos grupės pažiūromis, kuri save laikė šios industrijos ir kariuomenės lobistais. Kai R. Reagano štabo viršininkas Donaldas Reganas pareiškė, kad po 1984 metų rinkimų frazė „mokesčių didinimas“ taps tabu, D. Stockmanas suprato pralaimėjęs. Bet tai buvo daugiau nei asmeninis pralaimėjimas. Tai buvo neracionalumo triumfas ir visiems laikams privertė D. Stockmaną atsiriboti nuo jo partijos fiskalinės politikos. „Respublikonų žvėries marinimo badu koncepcija yra blogiausias įmanomas dalykas fiskaliniam teisingumui, – šiandien sako D. Stockmanas, – ji netgi blogesnė už demokratų keinsistinį modelį.“
R. Reagano metų skolos politika buvo pirmoji Amerikos konservatyvių revoliucionierių klaida, bet ne vienintelė. Yra dar vienas klaidingas įsitikinimas, kuriame D. Stockmanas dalyvavo po to, kai buvo atleistas iš Baltųjų Rūmų ir pradėjo dirbti investiciniame banke „Solomon Brothers“, o vėliau privataus kapitalo įmonėje „Blackstone“.
Tuo metu politikoje buvo madinga dereguliuoti finansų industriją. Tada buvęs FED vadovas Alanas Greenspanas, senas D. Stockmano pažįstamas iš R. Reagano komandos, išradinėjo naują monetarinę politiką: kai tik ekonomika ir rinkos rodė silpnumo ženklus, jis mažino palūkanų normas, o kai didelė finansų institucija patekdavo į bėdą, jai padėdavo centrinis bankas.
A. Greenspano pigių pinigų politika tapo saldžiu nuodu Volstrytui. Šio pavojingo kokteilio pagrindinis ingredientas buvo subrandintas Londono ir Niujorko investiciniuose bankuose su D. Stockmanu priešakyje. Buvęs politikas tapo išpirkimų burtininku – per sudėtingas finansines operacijas jis pirko įmones už skolintus pinigus, restruktūrizuodavo arba padalindavo jas, o tada pelningai jas parduodavo.
Po šių sandorių D. Stockmanas tapo turtuoliu, bet jie taip pat pavertė jį narkomanu. Jo projektai tapo vis rizikingesni, o krūvos skolų tapo vis didesnės. „Tapau priklausomas, per daug įsijaučiau į procesą“, – sako jis.
Skolų respublika
Nelaimė įvyko 2007 metais, kai bankrutavo ypač įtakinga bendrovė. D. Stockmanui pareikšti kaltinimai sukčiavimu, bankrotas kainavo milijonus ir sugadino jo reputaciją. Tai tapo, jo žodžiais, „kelio į Damaską patirtimi“, kai netrukus prasidėjo finansų krizė. Jis apibendrino, kad tos pačios klaidos, kurias padarė jo įmonė, taip pat pristūmė JAV prie bedugnės slenksčio: pigūs kreditai, nežemiškai didelės skolos ir klaidingas saugumo jausmas, kad viskas galiausiai išsispręs gerai.
D. Stockmanas vėl tapo maištininku, koks buvo savo karjeros pradžioje. Jis atsisakė savo pozicijos finansų industrijoje, pradėjo tinklaraštį, kuriame suvedinėjo sąskaitas su Vašingtono pareigūnais ir finansų oligarchija Volstryte, ir parašė beveik 800 puslapių JAV kapitalizmo analizę pavadinimu „Didžioji deformacija“.
Konservatorius niršta, kad jo šalis transformavosi į skolų respubliką, kokios Vakarų pasaulis taikos metais nėra matęs. Respubliką, kurioje aukštasis mokslas ar karinė kampanija yra apmokami skolintais pinigais. Šalį, kuri savo didžiulės skolų krūvos – 60 trln. JAV dolerių – per krizę nė kiek nesumažino, o tik ją perskirstė. Tuo metu bankams buvo leidžiama savo blogas paskolas perduoti mokesčių mokėtojams – taip valstybė tapo dar labiau įsiskolinusi.
Skola atrodo mažesnė, nes Federalinė rezervų sistema (FED) palaiko žemas palūkanų normas. Tačiau visi šie pigūs pinigai stumia JAV į rizikingas lenktynes su laiku, kuriose niekas nežino, kas atsitiks pirmiau: laukiamas ekonomikos atsigavimas ar dar vienas krachas. Ekspertai, kaip iždo sekretorius Robertas Rubinas, tiki, kad dabartinis atsigavimas rinkose yra kitos krizės pranašas.
Iš pastarųjų mėnesių atsigavimo labiausiai pasipelnė 10 proc. uždarbiautojų, valdančių 90 proc. visų finansinių aktyvų. Bet vidutiniam amerikiečiui kaip atsakas į krizę pradėta politika nešė tik skurdą. Po kracho milijonai JAV piliečių iš pradžių prarado savo namus, o tada ir darbus – dabar socialinė atskirtis yra tokia pat didėlė, kaip ir 1920-aisiais. Nors turtas pajamų skalės viršuje užaugo, vidutinis namų ūkis nuo 2007 metų tapo 50 tūkst. dolerių skurdesnis.
Praeityje dalis amerikietiškos svajonės pažado buvo tai, kad bet kuris sunkiai dirbantis ilgainiui pagerins savo padėtį. Šiandien turtuoliai mėgaujasi didžiąja dalimi JAV kapitalizmo vaisių, ryškiausias sistemos bruožas yra baimės baimė. Niekas nežino, kas atsitiks, jei FED, kaip planuojama, kitąmet padidins palūkanų normas. Ar kylančių kainų spaudimas taps vyriausybės deficito sprogimo priežastimi? Ar dėl akcijų rinkos burbulo sprogimo suirs finansų institucijos? Ar sugrius ekonomika?
Tik vienas dalykas aiškus: septintaisiais finansų krizės metais JAV ekonomika vis dar yra priklausoma nuo skolų ir pigių pinigų. Blogiausia, kad atpratimo stadija dar netgi neprasidėjo.
„Nėra jokios minkšto nusileidimo galimybės, kai rinkos šiandien yra tokios iškreiptos ir neįgalios. Visuotinis sukrėtimas neišvengiamas, tik neaišku, kada jis įvyks“, – sako D. Stockmanas.
Michaelis Klausas atidaro savo mobilųjį telefoną – tai pastarosiomis dienomis jis daro dažnai. Pirštu paspaudžia ekraną, kad pamatytų dabartinį Vokietijos 10 metų obligacijų pelningumą. „Vokietija 10 metų: 0,80“, – švyti ekrane, rodančiame sutrumpintą „Bloomberg“ tarnybos terminologiją. „Matai: obligacijos ir vėl atpigo, vakar jos kainavo 0,84“, – sako jis.
Eilinį trečiadienį Frankfurto bankininkas eina viena pagrindinių Berlyno gatvių – Friedrichstrasse – į susitikimą su kolegomis iš Vokietijos darbdavių asociacijų konfederacijos. Darbotvarkėje - naujausias darbo susitarimas, bet M. Klausas vis dar galvoja apie skaičių telefono ekrane, kuris yra dar viena reakcija į naujausius Europos Centrinio Banko (ECB) vadovo Mario Draghi planus.
Tokie rodikliai beveik visada yra reakcija į M. Draghi, bent jau nuo tada, kai prasidėjo euro krizė. Anot ekonomikos vadovėlių, vertybinių popierių kainos yra nustatomos pasiūlos ir paklausos. Bet monetarinės sąjungos realybėje jos paprastai seka paskui Frankfurto monetarinio prižiūrėtojo nustatomas normas. „Šiek tiek perdėdamas galėčiau pasakyti, kad gyvename centrinio banko administruojamoje ekonomikoje“, – situaciją apibūdino M. Klausas.
Pastarąjį ketvirtį amžiaus vadybos ekspertas M. Klausas dirbo tradiciniame privačiame Frankfurto banke „Metzler“. Dabar jis yra partneris ir trykšta savimi pasitikinčio žmogaus abejingumu, nes žino, kad klientas turi su savimi atsinešti bent 3 mln. eurų, jei nori su juo dirbti. Didžiausias jo privalumas yra patikimumas. Kitaip nei dideli, galingi bankai, jo bankas negalėjo tikėtis valstybės paramos per krizę. Jis nėra toks didelis, kad būtų per didelis žlugti.
Iš dalies dėl tos priežasties M. Klausas yra ypač susierzinęs dėl ECB politikos pastaraisiais metais. Jis jį mato, kaip pusiau rizikos draudimo fondą, pusiau tarnybinę administraciją. Dėl to, kad Europos didieji bankai serga, ir nacionalinėms vyriausybėms kyla grėsmė, ECB tapo galingiausia biurokratija žemyne. Ji kontroliuoja palūkanų normas ir pinigų pasiūlą, valdo valiutų biržų ir akcijų rinkų kainas, prižiūri finansines institucijas ir audituoja vyriausybes. Pasak M. Klauso, ECB iš esmės perėmė Europos obligacijų rinką.
Tuo metu tai buvo pateisinama, nes jis saugojo monetarinę sąjungą nuo sugriuvimo. Bet dabar avarinė pagalba tapo ilgalaike parama. ECB priemonių efektas mažėja, ir finansų ekspertai nėra vieninteliai pastebėję, kad jo programos pastaruoju metu padarė daugiau žalos, nei naudos.
Panašiai buvo ir su naujausiu M. Draghi paketu. Siekdamas paskatini skolinimą mažam ir vidutiniam verslui, ECB paskelbė apie ketinimus pradėti didelio masto specialių skolų instrumentų, dar žinomų kaip turtu garantuoti vertybiniai popieriai (ABS), pirkimą. Problema ta, kad Europoje tokių vertybinių popierių yra labai nedaug.
Tai daugelį ekspertų verčia nerimauti, kad skolintojai tiesiog užpildys spragą, transformuodami blogas paskolas savo profiliuose į ABS ir perduos jas ECB. Investicijų efektas būtų beveik niekinis.
M. Draghi planas teikti ilgalaikes lėšas bankams, jei jie įrodytų, kad jas naudoja paskoloms verslui ar namų ūkiams, taip pat gali būti kenksmingas. Tai įrodyti jie turėtų tik 2016 metais, o tai reikštų, kad iki tada jie galėtų pinigus investuoti į valstybių obligacijas, kurios šiandien yra geresnis statymas nei korporacijų.
Priešybės pasiekimas
Dar viena nesena M. Draghi priemonė yra ypač pavojinga: neigiamos palūkanų normos. Jos reiškia, kad bankai daugiau nieko nebeuždirbs, laikydami pinigus ECB. Priešingai – jiems reikės primokėti už šią privilegiją.
Ši priemonė taip pat turėtų paskatinti bankus skolinti. Tačiau realybėje tai paverstų situacija dar sudėtingesne toms finansinėms institucijoms, kurios priklausomos nuo klientų indėlių. Dėl žemos palūkanų normos šie bankai jau dabar beveik nieko neuždirba iš skirtumo tarp taupymo ir skolinimo palūkanų normų. Jei jos bus pastumtos dar žemiau, pelnai toliau kris. „Ironiška, kad tai torpeduos taupomųjų ir kooperatyvinių bankų verslo modelį, nors jie šią krizę išgyveno pakankamai geros formos“, – sako M. Klausas.
Daugelis ekspertų nerimauja, kad su tokiomis priemonėmis ECB pasieks priešingą, nei norima, efektą. Užuot buvęs sutiprintas, kredito sektorius bus susilpnintas. Vietoje rizikų sumažinimo, atsiras naujos rizikos. Užuot likvidavus ligotus bankus, jie bus palaikomi gyvi dirbtinai.
Lig šiol ekonomika turėjo mažai patirties su nauju krizės kapitalizmu, jo miniatiūriniu augimu, miniatiūrine infliacija ir miniatiūrinėmis palūkanų normomis. Bet ekonomistai po didelių kredito burbulų sprogimo Japonijoje ir Skandinavijoje išmoko vieną dalyką: po finansų ir bankų krizės pirmiausia reikia išvalyti bankus, ir tai padaryti greitai bei radikaliai. Institucijos, kurios nėra gyvybingos, turi būti uždarytos, o kitoms skirta kapitalo.
„Didelė turbulencija“
Tačiau dėl finansų lobistų įtakos Europoje šis procesas užsitęsė. Pramonės būsena dabar yra tokia prasta, kad ekspertai jai apibūdinti naudoja metaforas iš siaubo filmų. „Bankai zombiai“ yra tie, kuriuos gyvais dirbtinai palaiko valstybės pagalba ir, kaip zombiai iš Holivudo filmų, jie kelia sumaištį visoje Europoje. Jie per silpni, kad galėtų skolinti realiai ekonomikai, bet pakankamai stiprūs, kad spekuliuotų finansiniais instrumentais. „Daug bankų šiandien gali išgyventi tik spekuliuodami rinkoje“, – sakė Bonos ekonomistas Martinas Hellwigas.
Dabartinė situacija nuo laukinių laikų prieš finansų krizę skiriasi tuo, kad spekuliuotojai anksčiau buvo varomi godumo, o šiandien jie tai daro iš būtinybės.
M. Klausas savo telefono rinkų programėlėje pamatė pakankamai. Jis uždaro telefoną su rūpesčiu veide ir ištaria sakinį, būdingą tipiškai painiai finansų sektoriaus kalbai: „Jei Europoje prasidės recesija, ji gali sukelti didelę turbulenciją finansų rinkose“.
Žmogus, įvedęs „įtraukimo“ koncepciją į politinius debatus, sėdi savo kabinete Bostone. Ant apvalaus konferencijų stalo guli kalnai popierių: akademinių tyrimų, TVF statistikos ir paskutinis „Anarcho-Syndicalist Review“ numeris.
Daronas Acemoglu šiuo metu laikomas vienu iš 10 įtakingiausių ekonomistų pasaulyje, bet iš Stambulo kilęs mokslininkas apie titulus per daug negalvoja. Jam labiau patinka laisvas interneto bendruomenės įvaizdis: plediniai marškiniai, džinsai ir „Starbucks“ puodelis rankoje.
Jis išgarsėjo prieš dvejus metus, kai kartu su kolega Jamesu Robinsonu išleido gilia analize pasižyminčią knygą apie Vakarų industrinių visuomenių iškilimą. Pagrindinė jų tezė buvo ta, kad šalių sėkmę lemia ne klimatas ar religija, bet socialinių institucijų, kurios įtraukia kuo daugiau piliečių, vystymasis: rinkos ekonomika, skatinanti progresą ir verslumą bei parlamentinė demokratija, tarnaujanti interesų pusiausvyrai.
Problema ta, kad tokios institucijos neatsiranda automatiškai. Jos turi būti remiamos ir saugomos, ypač nuo tų socialinių klasių ir interesų grupių, kurios naudoja jėgą, idant atsiribotų nuo konkurentų, apdraustų savo privilegijas ir darytų įtaką įstatymų leidėjams.
D. Acemoglu gali pateikti tuzinus tokių atvejų pavyzdžių. Vieną iš XIV amžiaus Venecijos, kur smulkus patricijus monopolizavo jūrinę prekybą. Kitą iš prezidento Hosni Mubarako valdyto Egipto, kurio pareigūnai pasidalino ekonominius postus tarpusavyje, nors buvo visiški nevykėliai versle. Šiuos procesus D. Acemoglu vadina „išsunkiančiais“ ir jie veda prie ekonominio bei socialinio nuosmukio.
Išsunkimo procesas?
Šiandienos klausimas: ar Vakarų industrinėse visuomenėse šiuo metu vyksta panašus išsunkimo procesas?
D. Acemoglu atsilošia savo kėdėje. Jis nėra iš tų, kurie darytų staigius vertinimus ir jis supranta socialinių tendencijų prieštaravimus, pavyzdžiui, JAV. Viena vertus, JAV šiandien yra labiau įtraukianti, nei buvo 1960-aisiais, nes panaikino rasinę segregaciją. Kita vertus, D. Acemoglu pastebėjo augančią galingų interesų grupių įtaką: farmacijos pramonė, draudimo bendrovės ir , labiausiai, Volstrytas. „Pinigų politikoje problema yra ypač aštri finansų pramonės atveju“, – sako D. Acemoglu.
JAV politikai beveik 70 proc. laiko praleidžia rinkami pinigus savo rinkimų kampanijoms, o Volstrytas yra vienas pagrindinių jų šaltinių. Ekspertai paskaičiavo, kad Billas ir Hillary Clintonai vienudu yra sukaupę bent 300 mln. dolerių aukų iš finansų pramonės nuo 1990-ųjų.
Be to, pinigai nebėra vienintelis veiksnys formuojantis ryšius tarp Volstryto ir Vašingtono, kaip D. Acemoglu parodė nesename savo tyrime apie buvusį iždo sekretorių Timothy Geithnerį. Finansų bendrovių akcijų kainos, su kuriomis jis palaikė glaudžius ryšius, reikšmingai padidėjo po jo paskyrimo. „Faktas, kad kai kurios bendrovės turės prieigą prie iždo sekretoriaus, bent jau rinkos vertimu, buvo labai vertingas“, – sako D. Acemoglu.
Jis paaiškina, kad tai neturi nieko bendra su kyšininkavimu. Bet procesas išryškina pavojingą artumą tarp finansų industrijos ir politinio pasaulio, reiškinį, kurį galima pamatyti ir kitose pasaulio vietose. Pavyzdžiui, Vokietijoje kanclerė Angela Merkel ėmėsi veiksmų siekdama užkirsti kelią Graikijos nemokumui, bent iš dalies norėdama pagelbėti ten investavusiems Vokietijos bankams. Londono finansų pramonė stipriai prisidėjo prie to, kad būtų užblokuotas finansinių transakcijų mokesčio įvedimas ES. Šveicarijoje milijardierius Ch. Blocheris per savo politinę partiją finansuoja referendumų kampanijas. „Turtuoliai yra neparastai galingi ir tai kelia nerimą“, – sako D. Acemoglu.
Per mažai
D. Acemoglu tiki, kad šios įtakos apribojimas yra be galo svarbus, ir tik taip šiandienos viršutinių klasių ir aukštųjų finansų kapitalizmas galėtų vėl tapti realios ekonomikos bei socialinio centro kapitalizmu. Būtinos ekonomikos reformos nėra D. Acemoglu pirminiame dėmesio centre, net jei aktualūs pasiūlymai egzistuoja jau kurį laiką: fiskalinė politika, kuri duoda naudos ne tik turtuoliams; monetarinė politika, kuri žino savo ribas; finansinio ir bankų sektorių reforma, kuri atskiria tradicinį taupymą ir skolinimą nuo rizikingo investavimo.
D. Acemoglu tiki, kad to neužteks. Jo teigimu, reikia naujo politinio aljanso, kuris stotų prieš galingą finansų pramonę ir jos lobistus. Praeito amžiaus pradžioje atsiradusį antimonopolinį judėjimą JAV jis laiko modeliu. Tai buvo plati koalicija iš visuomenės centro ir galiausiai pasiekė didelę pergalę po dešimtmetį trukusios kovos: tokių didelių korporacijų, kaip „Standard Oil“ suskaldymą.
Ar kas nors panašaus atsitiks su dideliais tarptautiniais bankais? D. Acemoglu nežino, bet yra įsitikinęs vienu dalyku: elitistinės konferencijos, kuriose bankininkai ir fiskalinės politikos ekspertai veda įmantrias diskusijas pokyčių neatneš.
Neseniai Pasaulio ekonomikos forumo organizatoriai ir vėl jam atsiuntė pakvietimą į Davosą, bet D. Acemoglu atsisakė, kaip tai padarė jau kelis kartus praeityje. „Pasaulio problemų sprendimai neatsiranda susitikimuose tarp Billo Gateso ir George`o Soroso, – sako jis, – Atsinaujinimas turi ateiti iš apačios.“
