Abu sumaketuoti leidiniai yra lengvai suprantama kalba adaptuotos Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių komiteto bendrosios pastabos Nr. 4 (20 psl.) ir Nr. 7 (64 psl.). Pasak K. Dūdonytės, JT Neįgaliųjų teisių komiteto interneto svetainėje skelbiamose bendrosiose pastabose aiškinama, kaip valstybės, įsipareigojusios įgyvendinti JT Neįgaliųjų teisių konvenciją, turėtų įgyvendinti tam tikrus jos straipsnius. JT Neįgaliųjų teisių komiteto bendrojoje pastaboje Nr. 4 kalbama apie žmonių su negalia teisę į įtraukųjį ugdymą, o pastaboje Nr. 7 – apie jų dalyvavimą įgyvendinant ir stebint Konvencijos vykdymą.
Kristina pasakoja, kad įgyvendinti baigiamojo darbo idėją jai padėjo praėjusiais metais gauta tarptautinės organizacijos „Zonta“ stipendija už laimėtą nominaciją „Moterys ir technologijos“ (angl. Women in Technology). 63 pasaulio šalyse veikiančios ir 29 tūkst. narių jungiančios organizacijos misija – moterų ir mergaičių padėties gerinimas per švietimą. Lietuvoje veikia trys „Zonta“ klubai, vienas jų – Kristinos gimtajame Alytuje.
Informacijos prieinamumas – kiekvieno teisė
Pildydama paraišką stipendijai ji pasirinko informacijos prieinamumo visiems sritį ir nusprendė gilintis į lengvai suprantamą kalbą. Kristina pabrėžia, kad informacijos prieinamumas yra kiekvieno žmogaus teisė, bet ji nemažai daliai negalią turinčių žmonių vis dar nėra prieinama. JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 9 straipsnis užtikrina, kad Konvenciją ratifikavusios šalys siekia ir fizinio, ir informacinio prieinamumo negalią turintiems žmonėms. Lietuva Konvenciją ratifikavo 2010 metais, bet informacijos prieinamumas įvairių negalių turintiems žmonėms vis dar siekiamybė. Mažiau raštingiems, turintiems intelekto ir psichosocialinę negalią ar tiems, kam reikalingos alternatyvios komunikacijos priemonės, neprieinama beveik jokia informacija.
„Intelekto negalią turintiems žmonėms reikalinga informacija lengvai suprantama kalba. Tokios informacijos užtikrinimas gali padėti jiems suteikti daugiau galimybių – žinodami, kas vyksta, intelekto negalią turintys žmonės galėtų įsitraukti, būti išgirsti ir taip padėti tobulinti paslaugas sau ir kitiems žmonėms“, – teigia Kristina ir priduria, kad informacija lengvai suprantama kalba reikalinga ne tik negalią turintiems žmonėms, bet ir senjorams, vaikams, atvykėliams iš užsienio ir kt.
K. Dūdonytė atkreipia dėmesį į tai, kad per pasaulinę pandemiją informacijos prieinamumo klausimas tapo dar aktualesnis, nes iki tol atskirtyje gyvenę žmonės negaudami informacijos atsidūrė dar prastesnėje padėtyje.
„Europos žmonių su negalia teises ginančios organizacijos prasidėjus pandemijai atkreipė dėmesį, jog būtina skleisti informaciją lengvai suprantama kalba, kad intelekto ir psichosocialinę negalią turintys žmonės žinotų, kaip reikia saugotis viruso – kad būtina plautis rankas, laikytis saugaus atstumo ir pan., – sako Kristina. – Lietuvoje tokios informacijos iš pradžių nebuvo, tik vėliau trumpa informacija atsirado Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos interneto svetainėje ir feisbuko paskyroje. Kai kuriose kitose šalyse, pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje, lengvai suprantama kalba parengta informacija apie koronavirusą skelbiama valstybinėse interneto svetainėse.“
Pandemija sugriovė planus
Gavusi stipendiją K. Dūdonytė planavo vykti į Švediją, nes ši šalis yra toli pažengusi užtikrinant informacijos prieinamumą visiems. Švedijos įstatymai numato, kad kiekvienas žmogus informaciją turi gauti jam prieinama forma. „Pas mus informacijos lengvai suprantama kalba beveik nėra, išskyrus Lietuvos neįgaliųjų forumo ir asociacijos „Viltis“ iniciatyvas ir projektus, o Švedijoje jau 35 metus lengvai suprantama kalba leidžiamas laikraštis „8 sidor“ (liet. „8 puslapiai“). Laikraštį galima skaityti ir internete, be to, straipsniai lengvai suprantama kalba yra net įgarsinami, todėl prieinami dar plačiau“, – pasakoja Kristina.
Norėdama susipažinti su Švedijos patirtimi ji kreipėsi į Švedijoje veikiančią agentūrą, kuri užsiima visapusiškos informacijos prieinamumu. Deja, agentūra metų pradžioje jos priimti negalėjo, nes iš Stokholmo kraustėsi į Malmę, o paskui prasidėjo koronaviruso pandemija, sienos užsidarė. Kristinai teko keisti planus, ieškoti kitos išeities.
„Nusprendžiau išanalizuoti, ar yra leidinių lengvai suprantama kalba, kuriuose kalbama apie negalią turinčių žmonių teises, ir radau dvi anglų kalba išleistas JT Neįgaliųjų teisių komiteto bendrąsias pastabas, adaptuotas lengvai suprantama kalba. JT Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininko prof. Jono Ruškaus klausiau, ar verta šias pastabas išleisti lietuviškai. Jis tam pritarė ir padėjo susisiekti su bendrosios pastabos Nr. 4 autoriumi, buvusiu JT komiteto nariu Stigu Langvadu. Taip pat jis padėjo užmegzti ryšį su Alexia Black, leidiniais lengvai suprantama kalba užsiimančios organizacijos iš Naujosios Zelandijos atstove, kuri buvo anglų kalba parengusi bendrąją pastabą Nr. 7. Ji nurodė ir iliustracijų, kurios naudojamos leidiniuose lengvai suprantama kalba, išteklius“, – pasakoja K. Dūdonytė.
Dėmesys – ir turiniui, ir išvaizdai
Kadangi už paveikslėlių ir nuotraukų naudojimą leidiniuose reikia mokėti, Kristina tam panaudojo „Zonta“ stipendijos suteiktas lėšas. Pasak jos, paveikslėliai leidiniuose lengvai suprantama kalba turi būti aiškūs ir nedaugiaprasmiai, kaip ir tekstas. Maketuojant leidinius ne visada buvo lengva rasti pagrindinę sakinio mintį atitinkančią iliustraciją, todėl teko piešinėlius ar nuotraukas papildyti tam tikromis detalėmis.
Kristina sako, kad adaptuojant tekstą lengvai suprantama kalba būtina parinkti paprastus žodžius, sakiniai turi būti trumpi ir aiškūs, svarbiausia nurodyti pagrindinius dalykus, nereikia detalių aprašymų. „Tekste neturi būti jokių dviprasmybių. Pavyzdžiui, bendrojoje pastaboje Nr. 4 kalbama apie įtraukųjį švietimą. Žodis „švietimas“ intelekto negalią turintiems žmonėms gali sietis su šviesa, todėl jį keičiau žodžiu „mokymas“, – aiškina maketų autorė.
Pagal ES rekomendacijas, kaip rengti leidinius lengvai suprantama kalba, tokius leidinius turi vertinti nors vienas intelekto negalią turintis žmogus. K. Dūdonytė dėkinga sutikusiems padėti Kauno „Arkos“ bendruomenės bičiuliams ir darbuotojams: „Bičiuliai skaitė, o darbuotojai fiksavo vietas, kurios jiems buvo neaiškios. Gavusi pastabas stengiausi tas vietas ištaisyti. Tiesa, bičiuliams šiuos leidinius vertinti nebuvo lengva, nes tai darė pirmą kartą, be to, ir tekstai – ne kokia nors pramogine tema, apie žmonių su negalia teises.“
Kristina sako, kad vis dėlto svarbiausia maketuojant leidinius buvo leidinių sandara ir išvaizda, nes tai buvo atsiskaitymas už dizaino ir leidybos studijas. „Turėjau labiau gilintis į patį maketavimą, o ne į lengvai suprantamą kalbą, bet, žinoma, šie dalykai susiję. Džiaugiuosi tuo, ką padariau, nors tai pirmas blynas ir tikrai yra prie ko prikibti. Jei atsiras poreikis leisti daugiau leidinių lengvai suprantama kalba, manau, galėčiau toliau tai daryti“, – neabejoja maketų autorė.
Taip
Ne
Man tai neaktualu
Lengvai suprantama kalba – negalią turinčio žmogaus teisė
Prof. J. Ruškus, vertindamas K. Dūdonytės atliktą darbą, vadina jį istoriniu. „Lietuvoje iki šiol nėra profesionalios lengvai suprantamos kalbos praktikos, o Kristina parengė bene pirmą originalų vertimą į lengvai suprantamą kalbą, – teigia JT Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas. – Tinkamai parengta lengvai suprantama kalba, kaip ir kitos alternatyvios kalbos, pavyzdžiui, gestų, simbolių, paveikslėlių ir kt., sudaro sąlygas negalią turintiems žmonėms gauti informaciją, bendrauti su aplinkiniais.“
Pasak J. Ruškaus, neretai net neklausiama intelekto negalią ar kognityvinių sutrikimų, pvz., demenciją, turinčių žmonių nuomonės, nes nemanoma, kad jie gali ar turi ką pasakyti. „Lengvai suprantamos kalbos taikymas suteikia galimybę negalią turinčiam žmogui išreikšti savo nuomonę, nusakyti savo poreikius ar poziciją vienu ar kitu klausimu. JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje alternatyvios kalbos, taip pat ir lengvai suprantama kalba, yra aiškiai apibrėžtos kaip negalią turinčio žmogaus teisė. Žmogaus teises gerbiančiose šalyse lengvai suprantamos kalbos vystymas tampa svarbiu prioritetu“, – pabrėžia JT Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
