Leidyklos „Tyto Alba“ direktorė Jolita Varanavičienė sako, kad knygą šiais laikais išleisti labai paprasta, o autoriai, skirtingai nuo ankstesnių laikų, gali patys rinktis leidyklas. Maža to, dėl kai kurių autorių leidyklos net kovoja tarpusavyje, taip jiems klodamos raudonus kilimus.
„Autorių Lietuvoje yra stygius. Esame patikrinę telefonų knygas, skersai išilgai ieškodami, kas galėtų realizuoti ir leidykloje sukurtą konceptą. Tarkim, leidykla nusprendė, kad trūksta knygos apie blusų kaustymą. Tada ieškome, kas Lietuvoje apie tai galėtų kvalifikuotai parašyti. Tokių žmonių nėra daug. Dėl tų žmonių visos leidyklos kovoja“, - laidoje „Aktualioji kultūra“ sakė J. Varanavičienė.
„Šiandien autorius oriai eina iš leidyklos į leidyklą, ko niekada nebuvo senesniais laikais, nes autoriai skųsdavosi, kad iš jų leidėjas reketuoja pinigų, kad jis siunčiamas pats ieškoti paramų. Šiandien autoriui klojame raudoną kilimą, ir tai labai smagu“, - tęsė ji.
Kyla klausimas, ar leidyklos tokioje situacijoje leidžia bet ką. Tai, anot J. Varanavičienės, priklauso nuo jos savivokos ir to, kaip ji save pozicionuoja.
Siūlo pinigus
Ji taip pat nurodo, kad yra ir tokių autorių, kurie patys siūlo leidyklos spausdinti jų knygas net neskaičius ir be atlygio, mainais gaudami leidyklos vardą ir reklamavimo įgūdžius.
„Ir šiandien yra nemažai autorių, kurie retsykiais ateina į visas leidyklas, siūlydami pinigus už abejotinos kokybės tekstą. Čia iškyla didžioji leidėjo pasirinkimo akimirka. Ar tu parduodi savo logotipą? (...) Mes sakome, kad vienintelis įstatymas, kurio mes paisome, yra teksto kokybė“, - teigia J. Varanavičienė.
Jos teigimu, jeigu leidėjui nėra svarbi jo reputacija ir kokybės ženklas, kurį suteikia bet kokiam leidiniui, uždėdami savo logotipą, tada tokie sandoriai esą yra logiški. „Tai yra klasikinis verslas, kai ateina klientas ir tu jam teiki paslaugą. Mes įsivaizduojame, kad leidyba dar yra ir kultūrinė misija. Esame iš tų senųjų dar neišmirusių dinozaurų“, - pasakoja J. Varanavičienė.
Ji pabrėžia, kad kertinė problema knygų leidyboje yra ta, kad nėra to mediumo, kuris atskirtų pelus nuo grūdų – kurios knygos yra ko vertos. „Lygiai tas pats yra leidyba internete. Jūs galite įsidėti tekstą ir būti skaitomas per 20 minučių. Vis dėlto jei norime suprasti literatūros procesą ir jei tos knygos pretenduoja į literatūrą, tai kažkas turėtų pasakyti, kas yra ko vertas. Čia yra didžioji Lietuvos bėda – nėra to mediumo, nėra vertinimo, nėra to, kas išleidžiama, aptariama. Tada mes atsidursime prie šiukšlinos upės, o tokia situacija mažoje rinkoje yra dramatiška“, - dėstė J. Varanavičienė.
