Niekam nežinomas lagaminų vagišius akimirksniu išgarsėjo 1933 metų vasarą apiplėšęs žydų banką ir nužudęs kunigą.
Šovė į drąsų bankininką
1933 metų rugsėjo 12 dieną to meto Lietuvos kriminalinės policijos direktorius Jonas Statkus bei kriminalinės policijos viršininkas Petras Pamataitis gavo tokią nemalonią telefonogramą:
„Vakar vakare 19:30 val. Telšių rajono v-kas valdin. Plenaitis telef. 11 nr. pranešė, kad apie 19:20 val. Varnių m. žydų liaudies banke nežinomas plėšikas, pridengęs veidą juoda kauke, įėjo į banką ginkluotas brauningu 7,65 kalibtr. ir suriko „stovėti ir gulti“.
Banke tuo metu dirbęs vedėjas Veksleris Išeris ir jo padėjėja Bojaitė Chaja.
Vedėjui atsigulus, plėšikas pagrobė nuo stalo du pakelius pinigų 5600 litų, kurie buvo paruošti išsiųsti Kaunan, centr. liaudies žydų bankui. (...) Vedėjas puolė prie plėšiko, norėdamas atimti pinigus, bet tuo momentu buvo paleistas šūvis, kuriuo sužeidė kairį petį prie pat raktikaulio. Plėšikas su pinigais pabėgo.“
Lemtinga vakarienė neužsirakinus
Jau kitą dieną apie apiplėšimą pirmajame puslapyje paskelbė laikraštis „Lietuvos žinios“, o Žydų liaudies bankas paskyrė 500 litų premiją už žinias, kurios padėtų sučiupti nusikaltėlį.
Nespėjus nurimti kalboms dėl šio įžūlaus apiplėšimo, S. Rickus su kažkokiu sėbru įvykdė dar žiauresnį nusikaltimą.
1933 metų rugsėjo 27-ąją, apie septintą vakaro, į Šakynos (Šiaulių r.) kleboniją įslinko ginkluoti du plėšikai. Vienas laikė pistoletą, kitas – kirvį. Įsibrovėliai turėjo ir elektrinį žibintuvėlį. Įsibrauti į kleboniją nebuvo sunku, nes nesitikėdami užpuolimo klebonas Juozapatas Barzdžius su šeimininke Kotryna Juchnevičiūte vakarieniavo neužsirakinę durų.
Atstatę pistoletą plėšikai abiem įsakė gultis ant žemės. Po to, užpūtę žibalinę lempą, užriko stotis ir atiduoti pinigus.
Banditai buvo vikresni
Pasišviesdami žibintuvėliu, plėšikai kleboną su šeimininke nusivarė per raštinę į miegamąjį ir pakartojo reikalavimą.
Šakynos senbuvis, 1933 metais gimęs Vaclovas Janušas, „Akistatai“ pasakojo iš tėvo girdėjęs, kad J. Barzdžius, pareiškęs, kad pinigų nesą, nes klebonijoje daromi remontai, mėginęs iš komodos pačiupti ten laikomus revolverius...
Tačiau plėšikai kunigą aplenkė, pačiupo ginklus ir įsiuto. Aukštesnysis jų, surikęs: „Žalty, tai nesakysi, kur pinigai?!“, šovė kunigui į galvą. Kai sužeistasis nuvirto ant lovos, žemesnis nusikaltėlis į galvą jam dar smogė kirviu. Apsipylęs krauju kunigas susmuko prie lovos ir mirė.
Pastirusiai K. Juchnevičiūtei stebint, žudikai iškrėtė kleboniją – išvertė lovas, spintas, dėžes, stalčius, net laiškus su vokais. Prieš pabėgdami pagrobė du klebono revolverius, apie 360 litų, 1000 litų vertės auksines monetas, butelį spirito, konjako, dėžę saldainių, marmelado ir net buteliuką kvepalų.
V. Janušui tėvas dar pasakojo, kad banditai tą klebono butelį išgėrę Šakynos kapinėse ir dingę.
Už informaciją – solidus atlygis
Tarpukario Lietuvoje žmogžudystė tikrai nebuvo retenybė. Tačiau viena, kai, tarkime, 1928 metais dėl kortų skolų buvo nušautas advokatas Liudas Noreika, ir visai kas kita – doro kunigo žmogžudystė.
Pasklidus gandui apie šį nusikaltimą, kilo toks didžiulis rezonansas, kad už informaciją apie neregėtą nusikaltimą Lietuvos kriminalinė policija paskyrė 1000 litų premiją.
1933-iųjų spalio 19-ąją Lietuvoje buvo išplatinti plakatai, kad ieškomas S. Rickus. Juose buvo po dvi įtariamojo nuotraukas ir, žinoma, po pažadą sumokėti 1000 litų tam, kuris suteiks vertingą informaciją.
Suimti bandito sėbrai
Policija ėmė gauti informacijos apie S. Rickų, tik ji nebuvo patikima. Netrukus buvo sulaikyti Užvenčio apylinkėse gyvenanti S. Rickaus pusseserė Juzė Valteraitė, pastarosios pusseserė Marcijona Valteraitė su sugyventiniu Kaziu Budginu, kalėjimo laikų draugai Kazys Laurinavičius bei Kazys Kairys. Tardant S. Rickaus aplinkos žmones išaiškėjo, kad jo savybės gerokai perdėtos, iš tikro tai – eilinis vienišas plėšikas, tegul ir nekvailas.
Sulaikytieji prisipažino, kad prieš kelias dienas S. Rickus pėsčias keliavo per Žemaitiją, su jais ar pas juos nakvojo, girtavo, kai kuriems skolino ar net davė truputį pinigų.
Už vogtų daiktų laikymą K. Budginas su M. Valteraite buvo nuteisti kalėti po 6 mėnesius, tik pastaroji iškart amnestuota kaip auginanti tris mažus vaikus.
Kadangi per kratą K. Kairio darže buvo rasti nužudytojo Šakynos klebono J. Barzdžiaus apdegę laikrodžio dangteliai, šis ne kartą teistas tipas buvo apkaltintas ne tik vagystėmis, bet ir bendrininkavimu nužudant J. Barzdžių.
Sėbras purtėsi žmogžudystės
K. Kairys kaltinimų kategoriškai išsigynė – tvirtino, kad klebono apiplėšime nedalyvavęs, o laikrodį gavęs iš S. Rickaus. Girdi, kai policija išplatinusi plakatus apie S. Rickaus paiešką, jis liepęs laikrodį sunaikinti. K. Kairys paklusęs, nupėdinęs namo, sudaužęs laikrodį akmeniu ir įmetęs į ugnį.
Tardomas K. Kairys paaiškino su S. Rickumi susipažinęs 1929 metais Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjime. Neneigė, kad 1933 metų rudenį keliavo po Žemaitiją kartu su S. Rickumi, kad padarė smulkių vagysčių, girtavo pas S. Rickaus pusseseres.
Iš K. Kairio parodymų: „1933 metų rugsėjo mėn. pirmadienį prieš Šv. Mykolą mano motina išvažiavo pas žentą Čečką, iš kur sugrįžo į namus tik ketvirtadienį – 28/IX. Motina man pasakė, kad praėjusią naktį, t. y. iš trečiadienio į ketvirtadienį (į 28/IX), tapo nužudytas Šakynos klebonas. Kai motinos nebuvo namie, tame laikotarpyje vieną naktį, bet kurią – nepamenu, aš namuose nenakvojau, permiegojau tam pačiam kaime pas savo meilužę našlę Barbę Užgrindienę, gyvenančią kartu su motina. (...) Išėjus po to su Rickum ant vagysčių, aš užklausiau jo, kas jam žinoma apie klebono nužudymą. Rickus atsakė nieko nežinąs. Bet dabar aš misliju, kad tą nužudymą tikriausiai bus įvykdęs Rickus su kitu kokiu nors savo draugu. Klebono nužudyme aš su Rickum nedalyvavau ir tą nužudymo naktį, kaip dabar atsimenu, tikrai esu pas Barbę Užgrindienę nakvojęs, ką gali paliudyti ji ir jos motina Barbė.“
Nežinia, ar įtariamasis melavo, ar moterys dėl šventos ramybės išsigynė nusikaltėlį įsileidusios nakvynėn, nes nė viena iš Barbių K. Kairio alibi nepaliudijo.
Gavo už neklusnumą
S. Rickus K. Kairio nelaikė sau lygiu. Spalį ant K. Kairio supyko, kad tas per vieną vagystę Užvenčio apylinkėse elgėsi bailiai, nepaėmė verandoje jam paduoto puodo su uogomis, supanikavęs per anksti pabėgo „nuo seklyčios lango“.
Vagišiams besiaiškinant santykius, S. Rickus vožė K. Kairiui į dantis – tuo jųdviejų draugystė ir bendrininkavimas baigėsi. S. Rickus patraukė vienas toliau savo šunkeliais, o K. Kairys parkėblino namo ir po savaitės buvo jau suimtas.
Baigus kvotą K. Kairys, apkaltintas bendrininkavimu nužudyti Šakynos kleboną, stojo prieš Šiaulių apygardos teismą.
Čia tenka pripažinti, kad Lietuvos teismai tada sugebėjo teisti objektyviai ir nešališkai.
Teisme pritrūko įkalčių
„Suradimas pas Kairį nužudyto kun. Barzdžiaus sidabrinio laikrodžio viršelių su žalčiais, nors ir kalba už tai, kad čia kas tai turėjo bendro su nužudymu, tačiau teisiamojo Kairio aiškinimas, jog jis yra gavęs laikrodėlį iš Rickaus, nesant byloj kitų objektyvių įrodymų, yra tikėtinas, – rašoma nuosprendyje. – Šitų duomenų akivaizdoje [Šiaulių] Apygardos teismas randa, kad byloj trūksta davinių, kad teisiamąjį Kazį Kairį apkaltinus inkriminuojamu jam nusikaltimu ir todėl patiektu apkaltinimu jis turi būti išteisintas.“
Tad K. Kairys buvo nuteistas tik už vagystes ir žmogžudystės slėpimą. Gavo 8 metus sunkiųjų darbų kalėjimo, bet 1937-ųjų gegužės 22 dieną buvo amnestuotas – paleistas „dovanojus likusią bausmę“.
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Kaip visos šalies policininkų gaudomas S. Rickus kelis kartus išsprūdo jiems iš pačios panosės ir paslaptingai pradingo visiems laikams.
Pirmoji dalis: Legendinis plėšikas S. Rickus (1)
Sigitas STASAITIS
