Garbanoti plaukai, spalvinga skrybėlaitė, raudona it bumbulas nosis, nesuderinamų spalvų kostiumas ir spalvoti kamuoliukai rankose – pagrindiniai klouno Vytauto Diržininko atributai, kurie stebina vaikus iki pat šių dienų.
Iš Klaipėdos kilęs, tačiau ilgus metus Kaune gyvenantis ir dirbantis V. Diržininkas pasakoja, kad į gyvenimą cirkas atėjo nuo vaikystės.
„Cirkas traukė mane nuo pat vaikystės. Kieme su vaikais, perskaitę laikraščius, bandydavome atkartoti kokius nors triukus, o vėliau netikėtai, man būnant septintoje klasėje, pasitaikė skelbimas, kad Klaipėdos kultūros rūmuose (aut. past. – dabar Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) organizuojamas cirko būrelis“, – sako V. Diržininkas.
Vytautas mokėsi dar tais laikais, kuomet pamokos buvo skirstomos pamainomis – į rytines ir vakarines. Kadangi vyrui tekdavo į mokslus keliauti rytais, o priėmimas į cirko būrelio artistus buvo organizuojamas Vytauto nelaimei – ryte, atėjus po pietų paprasčiausiai įstoti į jų gretas nebeliko vietų:
„Popiet, kadangi jau daug vaikų buvo priimta, man nebeliko vietos. Priėmė tik akrobatus, gimnastus ir kitus kažkiek cirko elementais mokančius atlikti vaikus. Mano draugai iš kiemo buvo priimti, kadangi jie mokėsi po pietų ir galėjo sudalyvauti atrankoje.
Susitikus kieme, jie visad mane mokė to paties, ką išmoko patys, tai žongliruoti, tai dar kažką. Savarankiškai pradėjau mokytis žongliruoti su akmenukais, obuoliais ir išmokau tai daryti geriau nei jie. Vieną dieną nuėjau į repeticiją, o ne į mokyklą ir paprašiau, kad mane priimtų į būrelį. Pirmasis mano treneris buvo Valentinas Dikulis, jis mane išmokė dar geriau žongliruoti ir taip septintoje klasėje tapau žonglieriumi.“
Garsiausia ir didžiausia mėgėjiška cirko artistų trupė „Pamarys“
Kaip ir kiekvienam artistui, taip ir Vytautui Diržininkui į atmintį įsirėžė pirmasis pasirodymas, kuomet teko lipti ant scenos ir pasirodyti susirinkusiems žiūrovams. Vyras pasakoja, kad jaudulys apėmęs buvo nežmoniškas, o visi aplinkui vyrą ramino ir liepė išgerti jaudulį nuimančių lašų.
„Visą dieną iki vakaro pasirodymo negalėjau nusiraminti, vis repetavau, o kai jau atėjo pasirodymo metas, spėjau prieš lipdamas į sceną dar ir lašų išgert nusiraminimui, bet tik išėjau ant jos ir viskas tarsi atslūgo. Vėliau keitėsi mano cirko treneriai, vieni išvyko, todėl pradėjau užsiiminėti su vienu kultūristu, kuris mane mokė visokių akrobatinių triukų. Tokia ir buvo ta mano pradžia“, – pasakoja V. Diržininkas.
Po kurio laiko Vytautas prisijungė ir prie kito cirko kolektyvo, kuriame netikėtai tapo vadovu dar prieš išeidamas tarnauti į kariuomenę. Kaip tikina V. Diržininkas, grupės kolektyvui vadovauti pradėjo pakeitus vadovą, todėl pabandęs ir pats pradėjo kurti cirko artistų grupę Klaipėdoje.
„Rinkau kolektyvą apie metus laiko, su kuriuo vėliau vykome į festivalį. Tuo metu Lietuvoje veikė apie dešimt cirko kolektyvų, tad mes buvome pakankamai nauji ir taip netikėtai užėmėme trečią vietą, o nuo to viskas ir prasidėjo. Į mūsų programą įtraukiau klounus, kurie buvo pripažinti geriausiais Lietuvoje. Pakvietus kelis jų į kariuomenę, teko klounu būti man, todėl nuo to laiko juo ir palikau. Vėliau tapau ir iliuzionistu, fokusus rodžiau, šiek tiek atlikdavau ir ekvilibristikos triukų“, – teigia klounas Vytautas Diržininkas.
Visgi, daugiausiai pasirodymų ir pusė karjeros prabėgo vadovaujant vienam žymiausių Lietuvos cirko kolektyvų „Pamarys“, kuriame dirbo beveik visa Diržininkų šeima. Nors „Pamarys“ buvo mėgėjiška cirko artistų trupė, jungianti beveik 30 narių, tačiau ji niekuo nenusileido profesionaliems šios srities profesionalams.
„Pamario“ programoje pasirodydavo žonglieriai, klounai, akrobatai ir ekvilibristai. Prieštaringai vertinami gyvūnų pasirodymai, šiame mėgėjų cirko artistų programoje dominuodavo mažai, nes didžiausias dėmesys buvo skiriamas artistams:
„Per visą karjerą „Pamarys“ buvo pripažintas, tai buvo didelė grupė, didelis kolektyvas, kuriame pasirodydavo ir maži vaikai, ir suaugę. „Pamario“ laikai man yra labai šiltas prisiminimas, nes beveik visą Lietuvą buvome kartu apkeliavę, kuomet sumažėjo panašių cirko kolektyvų (šypsosi).“
Fokusininkė naminė višta
Pokalbio metu ramybės pašnekovui nedavė ir dar viena svarbi klouno dalis – papūga Aleksas, kurį Diržininkų šeimyna vadina tiesiog – Aleksiuku. Be to, Aleksas – antroji papūga Vytauto namuose.
„Pirmąją papūgą man padovanojo Mantas Wizard, kuris pamatė, kad myliu gyvūnėlius ir draugiškai padovanojo ta proga papūgą. Kartu su ja pasirodymu metu rodydavau fokusus, tačiau vieno pasirodymo metu, Telšiuose, ji ėmė ir nuskrido. Pas save namuose ją išsinešdavau ant peties į kiemą, bet niekada neskrisdavo, todėl jai nuskridus per pasirodymą, niekur neberadome.
Kadangi mano dukra buvo prie jos be galo prisirišusi, tai teko ieškoti kitos, kurią man atvežė iš Čekijos. Ji buvo labai panaši į praėjusią, vidutinio dydžio karališkoji papūga, ji maždaug apie pusės metro ilgio su uodega, kuri atrodo labai įspūdingai, nes yra ilga“, – pasakoja Vytautas.
Dabartinė papūga vyro namuose gyvena aštuntus metus, tačiau kartu į pasirodymus nekeliauja, o tik skraido sau kambaryje. Su nenutrūkstančia veide šypsena Vytautas pasakoja, kad papūga Aleksas tikras šeimos narys, kuris kaip žmogus, viską supranta, o ir moka kalbėti:
„Būna, kad su šeima valgome prie televizoriaus, tai ji atskrenda ant peties, pavalgo iš lėkštės, tada nuskrenda kartu su savimi atsinešdama mano džiovintų vyšnių kauliukų ir kaip žmogus – atsidėkoja ir jais vaišina mus. Įspūdingiausia tai, kad ji kalba. Anksčiau, kai buvo maža vadindavome ją Aleksiuku, o kai paaugo, kreipiamės Aleksu, tai ji pati būdavo, kad vis kartodavo „Aleksiukas, Aleksiukas“, o dabar lyg suprasdama sako „Aleks“, – juokiasi Vytautas Diržininkas.
Vyras pasakoja, kad su kiekvienu gyvūnu galima atrasti ryšį ir parodyti kitiems, tai, ką jie moka daryti įprastai pasitelkiant įdomesnį pateikimą. Tam, pavyzdžiui, puikiausiai tinka net ir paprasta naminė višta:
„Pamario“ laikais nebuvo dar tokio kolektyvo, kuris dirbtų su gyvūnais, na, tik Šakiuose buvo atsiradę pasirodymai su šuniukais ir Zobovas su meškutėmis dirbo. Man kilo mintis ir „Pamariui“ įsigijome smauglį su kuriuo dirbo mano pirmoji žmona, o vėliau į programą paįvairinimui įtraukėme ir žiurkutes.
Dirbdamas vienas klounu, savo programoje dirbu ir su žiurkutėmis, ir su triušiukais, esu turėjęs ir jūrų kiaulyčių, degu. Kiekvienas gyvūnas gali padaryti kažką tokio, kas kitiems atrodys „vau“. Dirbau su lietuviška višta, aš jai pasakydavau paplasnoti, tai ji sparnais ir plasnojo, lipdavo kopėtėlėmis į viršų, tačiau tokia juk jos prigimtis, nes visi paukščiai lipa, tik reikia mokėti tai pateikti.“
Ypatingas dėmesys gyvūnams
Vytautas Diržininkas teigia, kad tokiais pat gerais draugais kaip šuo ar katė gali tapti ir dekoratyvinės pelės, žiurkės. Pasak jo, jos prie žmogaus labai prisiriša, todėl jeigu nėra galimybės laikyti šuns ar katės namuose, draugėmis taps jos, nes visuomet atsilieps į vardą.
„Kažkada ruošiausi pasirodymui ir neturėjau, kur padėti žiurkutės. Padėjau ją aukščiau, o žiūriu ji tik leidžiasi su uodega apsivyniojusi pakabą žemyn, tai aš padariau specialią tokią aikštelę, kurioje ji gali leistis su ta uodega, o toks triukas vaikams atrodo įspūdingai.
Visada pastebiu, kada jau ji leisis ir paprašau, kad vaikai paplotų, o jiems pradėjus – ji leidžiasi žemyn. Žiurkės yra protingos, tačiau ilgai negyvena, gal tik tris ar keturis metus, o paskui pasensta arba nebegali dalyvauti pasirodymuose. Aš jas, kaip sakoma, palieku pensijai ir laikau ūkiniame pastate, kur esu padaręs joms narvą, tai vienos dirba, o kitos ilsisi, gyvena narve. Kai ateinu pasiimti naujas artistes, senosios tarsi su tokiu liūdesiu žiūri į mane, maždaug, kodėl neimu jų“, – juokiasi Vytautas Diržininkas.
Pasirodymų metu klouno gyvūnėliai labiausiai vaikams kelia nuostabą, iš kurios blizga net ir pačių mažiausių akys. Vytautas pasakoja, kad dažniausiai pasirodymai vyksta darželiuose, kuriuose mažiausieji neretai pradeda zirzti, todėl tenka suktis iš padėties ir juos sudominti:
„Daug kas manęs klausia, kaip vaikai išsėdi apie keturiasdešimt minučių ir žiūri programą. Tikrai nutinka taip, kad darželyje mažiukai pypliai pradeda verkti, zirsti, bet aš tokiu atveju staiga pakeičiu visą programos pradžią ir ištraukiu triušį, o tada jau atsiveria visų akys, leidžiu paglostyti jį vaikams, duodu saldainių ir vaikai vėl būna sudominti, stebi ir laukia, kas programoje nutiks netikėto vėl.“
Prasmingiausia vaiko šypsena
Šiuo metu klouno Vytuko pasirodymais rūpinasi V. Diržininko vadybininkas Žygimantas Juška, kuris pasirūpina, kad su klounu Vytuku susipažintų kuo daugiau vaikų darželiuose arba mokyklose. Prieš prasidedant pandemijai, Vytautas pasakoja, kad su programa važinėdavo po visą Lietuvą, tačiau dabar pasirodymus teko pristabdyti.
„Klouną Vytuką žino jau visoje Lietuvoje, daugiausiai darželiuose arba mokyklose. Į mokyklas vykstame šiek tiek su kita programa, ten vaikams būnu burtininkas, o kartu su manimi vykdavo ir aktorė Hana Šumilaitė. Šiaip, nors auditorija mūsų yra daugiausiai vaikai, tačiau pasitaiko, kad užsako programą ir suaugę, kuriems patinka klouno veikla, tačiau vis tiek, klounas yra pirmiausiai vaikų personažas“, – teigia pašnekovas.
Pasiteiravus, ar pasitaiko atvejų, kuomet vaikai bijo klouno, Vytautas tikina, kad tai būna retai, atvirkščiai – yra gavęs ir prašymų, kuomet užsakovė savo dukros šventei norėjo užsakyti šiurpaus, siaubo filmą primenančio klouno programą:
„Aš esu klounas gerietis. Vieną kartą gavau prašymą, sakė, kad mergaitei labai patinka vienas baisus klounas iš kažkokio filmo, kurio pavadinimo net nežinojau ir neprisimenu dabar, žinoma, pasidomėjau, o ten siaubo filmo personažas. Tai tokio pasiūlymo atsisakiau, nes aš vaikų negąsdinu. Atsiradus internetui kažkaip padaugėjo visokių baisių klouno personažų, baimių, kad jie yra baisūs ir grėsmingi.“
Neretai pasitaiko ir tokių užsakymų, kuomet žmonės prašo Vytauto atvykti, pabūti su vaikais, išpiešti jiems veidus. Tačiau, kaip pasakoja, V. Diržininkas, jo kaip klouno veikla skiriasi nuo to, ką dažniausiai įsivaizduoja tėvai.
„Mano pasirodymuose yra fokuso elementų, edukacijos, todėl, kai mane pakviečia į gimtadienį, kuriame prašo pasėdėti su vaikais, pažaisti, tai aš iškart pasakau, kad nesu tas klounas, kuris glosto, piešia veidukus. Taip, mano programoje yra žaidimų, tačiau jie yra labiau edukaciniai, todėl nesu personažinis klounas, o labiau – artistas. Neretai pasiūlau pasikviesti tuomet personažą, nes jis ir kainuos pigiau, o su savo programa noriu, kad vaikai išmoktų kažko“, – aiškina vyras apie dažniausiai pasitaikančius nesusipratimus.
Šešerių metų mergaitės nepamiršta iki šiol
Per daugiau nei penkiasdešimt darbo metų, užsiimant klounada, Vytautui labiausiai visgi įstrigo viena vaikiška šypsena, o kaip jis sako, ji yra jam pati prasmingiausia.
„Buvau pakviestas į pirmąją vykstančią „Išsipildymo akciją“, kur buvo iš visos Lietuvos sukviesti vaikai iš globos namų ir kitų panašių įstaigų. Mane pakvietė, kad aš fojė, kol visi renkasi su jais pabendraučiau, palinksminčiau. Pamenu, kad su manimi pabendrauti buvo priėjęs ir amžinatilsį Vytautas Šapranauskas.
Aš žongliravau, kibinau vaikus, jiems iš ausų traukiau saldainius ir prie manęs priėjo moteris su kokių šešių metukų mergaite. Mama mergaitei sako, kad „Koks gražus klounas“, o aš pradėjau ją visaip kalbinti, juokinti, bet žiūriu, kad ji į mane nereaguoja.
Mama man ir sako „Ji nemato jūsų, gal galite pasilenkti, ji jus pačiupinės“, tai aš pasilenkiau arčiau jos, o ji su pirščiukais savo mano klouno nosį palietę, garbanotus plaukus ir jos veide atsirado tokia šypsena, kad man net ir šiurpas nuėjo. Supratau, kad tai prasmingiausia šypsena, kuri man įsiminė visam gyvenimui, jog ji sugebėjo pamatyti klouną per pirštus“, – šypsosi pasakodamas vieną svarbiausių gyvenimo prisiminimų Vytautas Diržininkas.
