Garsaus italų kilmės gangsterio istorija patvirtina, kad nuo senų laikų politikai bendradarbiavo su mafija.
Kietuolių tandemas
Klasikinės mafijos istorijos metraščiuose minimas asmuo Lucky Luciano, kurio tikrasis vardas Salvatore Lucania, gimė 1897 metais Sicilijoje (Italija).
Lenkų žurnalas „Śledczy“ rašo, kad būdamas 9-erių su šeima jis emigravo į JAV. Jau po kelių mėnesių būsimasis mafijos sindikato vadovas buvo sulaikytas už vagystę iš parduotuvės.
Aišku, mažametį iškart paleido. Trumpas areštas jam turėjo būti pamoka, tačiau tai berniuko nesudrausmino. Jį toliau auklėjo gatvė. Savo nuovokumu ir įžūlumu jis sužibėjo tarp bendraamžių.
Vaikas greitai atrado paprastesnį būdą gauti pinigų. Už nedidelį atlygį mokyklos draugams jis siūlė apsaugą, o jiems atsisakiusius – sumušdavo.
Vieną dieną jis užpuolė žydų berniuką, kuris ne tik nesumokėjo duoklės, bet ir pasipriešino. Tada nustebęs mažasis italas ėmė klausinėti, kas jis toks.
Šis prisistatė Meyeriu Lansky. Jis, kaip ir užpuolikas, sulaukęs 9-erių atvažiavo į Ameriką – tik ne iš Italijos, o iš lenkiškojo Gardino.
Laužydami nerašytas taisykles, kad gatvių gaujos buriasi pagal etninius požymius, italas ir žydas susidraugavo.
Taip atsirado tandemas, kuris iš esmės pakeitė amerikiečių mafijos tradicijas.
Garsėjo išskirtiniais sugebėjimais
1920 metų sausio 16 dieną įsigaliojo JAV konstitucijos 18-oji pataisa – alkoholio draudimas. Šio projekto, neva turėjusio morališkai pagydyti amerikiečių visuomenę, padariniai buvo katastrofiški.
Mafijos gaujos, kurios po Pirmojo pasaulinio karo vos galą su galu sudurdavo, atrado aukso gyslą – suaktyvėjo nelegali alkoholio gamyba ir kontrabanda.
S. Lucania nepraleido progos pasipelnyti. Jis jau vadovavo garsiai mafijos gaujai „Five Points“, kuri daugiausia specializavosi skolų išmušinėjimu.
Pasinaudojęs sena draugyste su M. Lansky, gangsteris pateko tarp įtakingo veikėjo Arnoldo Rothsteino patikimų žmonių, kuriuos gerbė ir banditai, ir policininkai.
Pats A. Rothsteinas, pasislėpęs už legalių firmų šydų, gyveno kaip pasiturintis verslininkas. Kai valstybė alkoholio rinką atidavė į gaujų rankas, jis nusprendė, kad įspūdingas pajamas garantuojantis verslas negali veikti be taisyklių, tad turi būti „civilizuotas“ kaip ir kitos šakos.
Jo pasekėjais tapo M. Lansky ir S. Lucania, kurie nuovokumu pralenkė visus konkurentus.
Po išpuolio – garsi pravardė
Niujorke viešpatavusio garsaus JAV gangsterio Salvatore Maranzano suburto mafijos klano gangsteriai nusprendė paauklėti jaunąjį italą išsišokėlį, todėl jis buvo pagrobtas. Užpuolikai įkaitą nugabeno į atokią vietą ir bandė išreikalauti naudingos informacijos.
Konkurentai supjaustė jam veidą, degino pėdas. Kai šis prarado sąmonę, pririšo prie medžio ir paliko. Gangsteriai tikėjosi, kad jeigu S. Lucania nenukraujuos, tai mirs iš bado.
Po kelių valandų, atsitiktinai pro šalį važiavo policijos patrulis. Taip S. Lucania pateko į ligoninę. Medikai išgelbėjo jo gyvybę, bet liko randų ant veido ir kairiosios akies tikas.
Būtent po šio įvykio gangsteris gavo garsiąją pravardę Lucky, kuri lietuviškai reiškia „laimingas“. Po metų niekas nebeprisiminė jo tikrojo vardo. Taip S. Lucania tapo Lucky Luciano.
Lucky Luciano (piešinys)_
Uždirbo milijonus
A. Rothsteinas pranašavo alkoholio draudimo galą ir rengė planus, kaip tęsti veiklą naujomis sąlygomis.
Pasirėmę jo įžvalgomis jaunieji gangsteriai investavo uždirbtus pinigus į barus, kur slapčia buvo pilstomas viskis. Jie pigiai pirko nekilnojamąjį turtą, o svarbiausia – sklypus patraukliausiose JAV miestų vietose.
Kai 1933 metais valdžia panaikino alkoholio draudimą, mafija nupirktuose sklypuose ėmė statyti restoranus, lošimų namus, naktinius klubus ir toliau uždirbinėti milijonus.
Bet prieš tai jie turėjo įveikti mafijos konservatorių Giuseppes Masseria ir S. Maranzano iš Niujorko pasipriešinimą.
Pastarųjų nedomino galimybės bendradarbiauti, jie norėjo tik sunaikinti konkurentus.
Jie neįsivaizdavo ir bendro verslo su žydais ir airiais. Be to, tapo kliūtimi, kurią dėl nelegalaus verslo ateities reikėjo sunaikinti.
Mirtini šūviai
1928 metais A. Rothsteinas tapo azartiškų pomėgių auka. Jį pakirto nežinomų pokerio lošėjų kulkos.
Ištikimieji mokiniai tęsė ankstesnius darbus: L. Luciano dirbo su italais, o M. Lansky – su žydais.
Po metų duetas suorganizavo kelių dešimčių mafijos bosų susitikimą Atlantik Sityje, į kurį susirinko ryškiausi Amerikos gangsteriai – Alas Capone, Albertas Anastasia ir daugelis kitų.
Lucky Luciano sprendimu, suvažiavimas baigėsi sėkmingai – mafijos tarybos bosas nusprendė užbaigti karą ir pasidalyti įtakos zonomis.
Po susirinkimo atsikratyti nuspręsta tik gražiuoju bendradarbiauti nepanorusius Niujorko bosus – G. Masserią ir S. Maranzano.
1931 metų balandžio 15 dieną G. Masseria pakvietė Lucky Luciano papietauti į restoraną „Coney Island“. Tačiau pastarasis vietoje savęs atsiuntė keturis žudikus, kurie nužudė G. Masserią.
Tų pačių metų rugsėjo 10 dieną M. Lansky pasiųsti smogikai, persirengę policininkų uniformomis, įžengė į S. Maranzano būstinę ir jį nušovė.
Netrukus Lucky Luciano kontroliuojamas Atlantik Sičio mafijos sindikatas pradėjo veikti kaip verslo korporacija. Jie ėmėsi prekybos alkoholiu, azartinių žaidimų, prostitucijos, skolų lupikavimo ir narkotikų distribucijos kontrolės.
Lucky Luciano ir M. Lansky dueto žaidimo taisyklių laikėsi maždaug 28 JAV miestų gaujos.
Prostitutės pasiuntė už grotų
Po penkerių metų pasirodė jaunas, principingas prokuroras Thomas E. Dewey. Jis turėjo didelių politinių ambicijų.
Lucky Luciano prieš teismą stojo 25 kartus, bet tik kartą kaltintojas sugebėjo įrodyti jo kaltę – už jaunystės laikų plėšimą mafiozas atsėdėjo 4 mėnesius.
Netrukus T. E. Dewey pradėjo medžioti prostitutes, kurios dėl įvairių priežasčių nemėgo boso. Jos ėmė šnekėti, kad neva įbaugintos Lucky Luciano buvo priverstos užsiiminėti prostitucija.
Surinkęs tokius duomenis, T. E. Dewey šią informaciją nutekino saviems žurnalistams. Taip pirmieji laikraščių puslapiai sumirgėjo gangsterį smerkiančiomis antraštėmis.
Dar prieš prasidedant teismo procesui visuomenė jau paskelbė nuosprendį Lucky Luciano.
Teismas, gangsterio nuostabai, skelbė, kad jeigu jis gerai elgsis, tai kalėjime praleis 30, o jei ne 50 metų.
Tai buvo didžiausias JAV istorijoje nuosprendis už savadavimą.
Išspirtas iš Amerikos
Prasidėjus Antram pasauliniam karui amerikiečiams prireikė sąjungininkų išsilaipinti Sicilijoje. Tada vėl prisimintas Lucky Luciano.
Net įkalintas jis tebeturėjo puikius ryšius su Sicilijos mafija, kurią tuo metu persekiojo fašistinė policija tiesioginiu Italijos diktatoriaus Benito Mussolini įsakymu.
Lucky Luciano patikėtiniai laisvėje padėjo ne tik JAV armijai, bet ir valdžios troškusiam prokurorui T. E. Dewey. Jie įsakė savo žmonėms profesinėse sąjungose kontroliuoti balsavimą už reikiamą kandidatą. Neužilgo T. E. Dewey tapo Niujorko gubernatoriumi.
1946 metų vasario 11 dieną Lucky Luciano buvo paleistas iš kalėjimo. Sprendimą dėl išlaisvinimo pasirašė tas pats gubernatorius T. E. Dewey, tačiau Lucky Luciano buvo deportuotas į Italiją.
„Śledczy“, balsas.lt
TIK FAKTAI
Paleistas į laisvę 1946 metų gruodį Lucky Luciano Havanoje (Kuba) surengė mafijos bosų suvažiavimą.
Jame gangsteriai paskelbė mirties nuosprendį Bugsy Siegelui, pastačiusiam pirmąjį Las Vegaso kazino ir viešbutį „Flamingo“, tačiau slapčia iš mafijos kasos pavogusiam keletą milijonų dolerių.
1947-ųjų vasarą B. Siegelą nežinomi smogikai nušovė jo rezidencijoje Beverli Hilse (JAV), kurios vertė tuomet siekė pusę milijono tuomečių JAV dolerių.
Paskutiniais gyvenimo metais Lucky Luciano apsigyveno Neapolyje (Italija) ir iš ten vadovavo gaujai.
Jis nutiesė kelius narkotikų kontrabandai iš Azijos į JAV.
Lucky Luciano skundėsi sveikatos negalavimais. 1962 metų sausį Neapolio tarptautiniame oro uoste mirė nuo širdies smūgio.
Palaidotas Niujorke.
Žurnalistas Martinas Gosch'as praėjus 13 metų po Lucky Luciano mirties, 1975-aisiais, išleido apie jį knygą „Paskutinis testamentas“.
