2021 m. tai buvo Travis Barkeris ir Kourtney Kardashian.
„Kol mirtis mus išskirs“, – skelbė Kourtney socialiniuose tinkluose.
O 2023-iaisiais reperis Machine Gun Kelly išleido dainą „Sid & Nancy“, įkvėptą jo meilės sužadėtinei Megan Fox, rašo eonline.com.
Joje skambėjo žodžiai: „Kartą susitikus nebegalės pamilti ko nors iš naujo / Perpjoviau krūtinę, atidaviau tau savo širdį ir sielą“.
Dalykai, dėl kurių Sidas ir Nancy tapo labai baisių jausmų afišuojama pora, žinoma, žavi ir tikriausiai kelia didelį nerimą, tačiau tai nekeičia fakto, kad jie ir toliau išlieka viena ikoniškiausių šou pasaulio porų.
Meninės jų bendros istorijos interpretacijos prasidėjo 1986 m. kultiniame biografiniame filme „Sid and Nancy“ (liet. Sidas ir Nensė), kuriame britų grupės „Sex Pistols“ bosistą suvaidino jaunas ir energingas Gary Oldmanas, o aktorė Chloe Webb – amerikietę Nancy, kuri savo trumpą gyvenimą praleido įklimpusi į priklausomybę ir buvo priklausoma nuo Sido kaip ir nuo bet kurios kitos narkotinės medžiagos.
Oldmanas dėl vaidmens numetė 30 kilogramų ir susitiko su Sido motina, kuri jam padovanojo sūnaus pakabuką ir odinę spygliuotą apyrankę, kurią aktorius dėvėjo filme.
1986 m. pasirodžius filmui Oldmanas laikraščiui „Los Angeles Times“ sakė, kad „tai filmas apie kovą su narkotikais. Mes negalime jo reklamuoti kaip filmo prieš narkotikus, nes, norint, kad į kino teatrus ateitų žiūrovai, filme turi būti tikroviškumo.“
Nors tikrieji Sidas ir Nancy galėjo būti beprotiškai įsimylėję, jie taip pat buvo priklausomi nuo heroino.
Ir nors režisierius manė, kad savo pirminėje vizijoje įkalė į galvą jų savidestrukciją, galiausiai filme jis neįsipareigojo laikytis griežtos tiesos.
Tai yra, kad Sidas ir Nancy iš tikrųjų nebuvo niekuo žavūs, nors jų stilius netrukus tapo iš karto atpažįstamu sekso, narkotikų ir rokenrolo gyvenimo būdo atspindžiu.
Savidestrukcijos pavyzdys
Tačiau kaip šios dvi sielos, kurioms lemta amžinai būti neatsiejamai susijusioms, apskritai susitiko?
Simonas Johnas Ritchie (sceninis vardas Sid Vicious) kilo iš pietryčių Londono. Mokykloje jis susipažino su Johnu Lydonu, kuris ir davė jam pravardę, įkvėptą piktojo Johno žiurkėno Sido, kramtančio pirštus.
Jiedu kartu važinėjo autobusais po šaligatvius, tačiau Sidas buvo pakviestas prisijungti prie „Sex Pistols“ tik 1977 m., kai pakeitė pasitraukusį bosistą Gleną Matlocką.
Šis nepastovus, įkyrus devyniolikmetis jaunuolis ne itin mokėjo groti bosine gitara, neturėjo ir ypatingo talento, bet, kaip kartą pasakė grupės vadybininkas Malcolmas McLarenas, „jei Johnny Rottenas yra pankroko balsas, tai Vicious yra požiūris“.
Nancy gimė už Atlanto, Filadelfijoje. Jos mama Debora prisiminė, kad Nancy, net būdama kūdikis, jautė „diskomfortą savyje. Ji niekada nebuvo patenkinta, niekada nebuvo atsipalaidavusi. Ji turėjo neįtikėtinai daug energijos, kurios didžiąją dalį išeikvodavo ropodama... Ji nekentė uždarumo“.
Norėdama atskirti trumpą ir audringą savo dukters gyvenimą nuo nešvarių pasakojimų apie narkomanių grupuotes, Debora 1983 m. parašė knygą „Ir aš nenoriu gyventi šio gyvenimo".
Nuo mažens ji kentėjo nuo depresijos ir minčių apie savižudybę, save žalojo, o paauglystėje tapo priklausoma nuo narkotikų.
Debora rašė, kad „tikrai žinojo“, jog Nancy mirs jauna - bet manė, kad narkotikai ją nužudys, kad paskambins policija, bet skambutis bus dėl perdozavimo.
Pažintis su Sidu ir grupės narių neapykanta
1975 m. Nancy persikėlė į Niujorką ir įsiliejo į kylančią pankroko sceną, tapo beveik garsiąją žvaigždę primenančiu nuolatiniu lankytoju tokiuose klubuose kaip „CBGBs“ dar gerokai prieš tai, kai jie tapo garsiomis vietomis, kuriose vyko dideli renginiai, siūlydama narkotikus, o kartais ir seksą.
Visgi po kelerių metų Niujorke Nancy persikėlė į Londoną, kur susipažino su Sidu ir, prasidėjus jų grupės „Sex Pistols“ turui po JAV, niekur nuo jo nesitraukė. Visgi kartu su grupe į jų turą Nancy buvo uždrausta atvykti, nes dauguma narių jos iš karto nemėgo.
Johnas Lydonas 1994 m. išleistoje knygoje ją pavadino „žvėrimi“ ir „išlepinta karve“. Tačiau jis tikino, kad Nancy nebuvo „kerštinga“.
Veikiau „ji buvo labai save naikinanti būtybė, pasiryžusi su savimi nusitempti kuo daugiau žmonių. Nancy Spungen buvo visiškas Titanikas, ieškantis ledkalnio, ir ji norėjo pilno krovinio“.
Tačiau Sidas, kuris prieš sutikdamas Nancy daug gėrė ir vartojo narkotikus, nesielgė su savo antrąja puse kaip su princese.
Nora Forster, Johno žmona nuo 1979 m., knygoje cituojama: „Sidas visiškai ja tikėjo. Kartais jis ją smarkiai mušdavo, bet jis buvo nuo jos priklausomas. Jis jai sakydavo: „Žiūrėk, tu dabar dirbi. Eik ieškoti vyrų, nes man reikia pinigų.“
Dieve, kaip jis su ja kalbėdavo klubuose... Jei Johnas būtų taip kalbėjęs su manimi viešumoje, būčiau jam trenkusi“.
Atmetus asmeninius demonus ir įžūlią sceninę asmenybę, teigiama, kad Sidas iš tikrųjų buvo gana drovus ir beveik neturėjo patirties su moterimis, kol sutiko Nancy.
„Nancy galėjo būti labai nemaloni, bet ji turėjo auksinę širdį, – knygoje „Rotten“ cituojamas fotografas Bobas Gruenas, fiksavęs „Sex Pistols“ gastroles. – Neturiu nieko prieš ją. Ji buvo maloni man ir daugeliui kitų vaikinų.“
2008 m. interviu jis sakė: „Prisimenu, kaip kalbėjausi su Sidu autobuse, ir atrodė, kad ji jam tikrai rūpi. Jis nejautė jokio pykčio ar neapykantos jai. Sidas labai mylėjo Nancy. Atrodė, kad jie komunikuoja ir gerai palaiko ryšį“.
Tačiau „Sex Pistols“ po dviejų savaičių išsiskyrė, net į Jungtinę Karalystę grįžo atskirais skrydžiais.
Sidas bandė daryti solinę karjerą, o Nancy save vadino jo vadybininke ir savo elgesiu papildė jo destruktyvų, smurtingą elgesį.
„Ji buvo labai protinga ir sąmoninga“, – pasakojo muzikantas, aktorius ir filmo „Summer of Sam“ scenarijaus autorius Victoras Colicchio, kuris tuo metu taip pat gyveno tame pačiame „Chelsea“ veišbutyje.
„Ji galėjo pastebėti, kad kas nors ją apgaudinėja, – sakė jis. – Ji gerai analizavo ir perprasdavo žmones. Ji žinojo apie apgavikus, klastotojus ir vartotojus. Ji iš tiesų pasižymėjo laukiniu, pašėlusiu elgesiu, bet tai nebuvo jos visa esybė. Mačiau, kaip vyrai ir moterys stumdėsi pro ją, nepripažino jos, kalbėjosi su Sidu. Manau, kad daug jos bjaurumo ir pykčio priepuolių šaknų buvo tame.
Vieną vakarą buvau klube, kur kažkokia mergina pasiūlė Sidui savo numerį. Nancy pasakė: „Stumk ją nuo laiptų“. Jis taip ir padarė, nė nemirktelėjęs. Jis buvo riteris surūdijusiais šarvais“.
Tragiška baigtis
Kaip muzikantas, pats Sidas nebuvo labai patrauklus. Kelis kartus jis pats bandė mesti narkotikus, bet dažniausiai vėl prie jų grįždavo kartu su Nancy.
Kaip rašoma 2013 m. Sherill Tippins knygoje „Inside the Dream Palace“ apie „Chelsea“ viešbutį, vieną naktį jie užmigo ir nuo uždegtos cigaretės užsidegė jų čiužinys.
Vadybininkas Stenlis Bardas, viešbučio bendrasavininkio savininko Deivido Bardo sūnus, perkėlė porą į 100 kambarį pirmame, „narkomanų aukšte“, kad galėtų juos atidžiau stebėti, tačiau jis prisiminė, kad dėl to nelabai jaudinosi.
Tuo tarpu, nepaisant krentančio Sido populiarumo ir mažėjančių poros finansinių išteklių, draugai, gerbėjai, pakeleiviai ir įvairūs įtartini personažai pas juos lankydavosi visą parą.
Spalio pradžioje pasklido gandai, kad Sidas gavo 25 000 dolerių honorarą ir vėl kartu su Nancy pradėjo vartoti narkotikus. Po 1978-ųjų spalio 11-osios tiesa pasidarė nebežinoma.
1978 m. spalio 12 d., apie 2.30 val. nakties, Nancy prabudo ir maldavo savo bičiulį narkomaną parūpinti jai opioidinių vaistų nuo skausmo. Dailininkas Bernardas Childsas, kuris gyveno kambaryje kitoje koridoriaus pusėje, naktį išgirdo silpną šauksmą, bet daug apie tai negalvojo.
Kiti viešbutyje buvę žmonės teigė, kad 7.30 val. ryto išgirdo moters dejones, sklindančias iš 100 kambario.
O beveik 11 val. kažkas iš viešbučio išorės paskambino į registratūrą ir pasakė: „100 kambaryje turime bėdą“.
Po to, kai durininkas nuėjo patikrinti, iš kambario pasigirdo dar vienas skambutis - vyriškis registratūros darbuotojui pasakė: „Kažkam blogai. Reikia pagalbos.“
Kai atvyko medikai ir policija, Nancy gulėjo ant vonios kambario grindų, apsirengusi juoda liemenėle ir kelnaitėmis, kraujo pėdsakas vedė nuo lovos iki ten, kur gulėjo ji. Dvidešimtmetė mirė įvykio vietoje nuo durtinės žaizdos pilve.
Policijos teigimu, Sidas tuo metu su ašaromis akyse sakė: „Aš ją nužudžiau“, tačiau taip pat buvo girdėti, kaip jis murmėjo: „Ji tikriausiai nukrito ant peilio“. Tarp poros narkotikų ir reikmenų buvo rastas krauju suteptas medžioklinis peilis.
Sidas buvo suimtas ir apkaltintas jos nužudymu, tačiau paleistas už 50 tūkst. dolerių užstatą su sąlyga, kad kasdien lankysis pas detektyvus ir eis gydytis savo priklausomybes.
Po kelių savaičių jis nusiuntė laišką Nancy mamai Deborai, kuri 1983 m. savo knygoje rašė, kad „jo emocijų gylis, jautrumas ir intelektas buvo kur kas didesnis, nei ji galėjo įsivaizduoti“.
Anot šaltinių, Sidas rašė: „Ak, Debora, aš ją taip aistringai myliu. Kiekviena diena be jos yra kančia. Dabar žinau, kad įmanoma mirti nuo sudaužytos širdies. Nes kai myli žmogų taip stipriai, kaip mes mylime vienas kitą, jis tampa tavo egzistencijos pagrindu.
Taigi netrukus mirsiu, net jei nenusižudysiu. Be maisto ar vandens galėčiau išgyventi ilgiau, nei ketinu išgyventi be Nancy“.
Gruodžio 8 d. jis buvo išsiųstas atgal į Rikerso salą dėl kaltinimo užpuolimu, kai bare sudaužė stiklinę į veidą rokerės Patti Smith broliui Toddui.
1979 m. vasario 1 d. Sidas sumokėjo dar 50 000 JAV dolerių užstatą ir tą vakarą kartu su keliais draugais ir mama susirinko į 22 metų pradedančios aktorės Michelle Robinson (tuometiniuose pranešimuose ji pakaitomis buvo vadinama jo naująja mergina) butą Grinvičo kaime, kad atšvęstų savo paleidimą po 55 dienų, praleistų už grotų.
Kalėjime jis dalyvavo detoksikacijos programoje, bet anksčiau tą dieną jis paklausė draugo, fotografo Peterio Gravelle'io, ar galėtų gauti heroino. Sidas išgėrė kelias piliules, kad lengviau užmigtų. Kitą rytą jo mama Anne Beverley rado jį negyvą lovoje. Jam buvo 21 metai.
Daugelio pasakojimų duomenimis, Anne buvo priklausoma nuo heroino dar prieš tai, kai Sidas pradėjo jį vartoti, o tą naktį Sidas paprašė Peterio narkotikų, nes tai, ką jau buvo parūpinusi jo mama, buvo heroinas.
Savo knygoje Debora Spungen prisiminė, kad netrukus po žinios apie Sido mirtį jai paskambino jo mama.
Tai buvo antras kartas, kai jos kalbėjosi – pirmą kartą, kai Anne paskambino Deborai po to, kai buvo nužudyta Nancy, pareiškė užuojautą bei tvirtino, kad jos sūnus negalėjo to padaryti.
Tačiau nors iki šiol tiesa nežinoma, Anne nebuvo vienintelė, kuri manė, kad jos berniukas negalėtų taip pasielgti. Arba bent jau kad jis negalėjo norėti ar ketinti jos nužudyti.
Tačiau galimas dalykas, kad kai Sidas pabudo apsvaigęs ir suprato, kad ji mirusi, jis galėjo pamanyti, kad tai padarė jis.
Muzikantas Howie Pyro, kuris buvo išėjęs su Sidu likus kelioms valandoms iki Nancy mirties, žurnalui svarstė, kad gali būti, jog Nancy nusižudė dėl dėmesio, manydama, kad Sidas ateis jai į pagalbą, bet jis buvo per daug išprotėjęs, kad jai padėtų.
Keli žmonės, buvę 100-ajame kambaryje spalio 11-osios naktį, prisiminė, kad matė, kaip Sidas išgėrė net 30 tablečių migdomųjų.
Yra ir dalis, kuri atsakomybę užkrauna Nancy.
O jų buvęs viešbučio "Chelsea Hotel" kaimynas Victoras Colicchio „New York" sakė: „Nemanau, kad jis būtų ją nužudęs, jei ji nebūtų liepusi“.
Johnas Lydonas žurnale „Rotten" rašė: „Širdyje žinojau, kad Sidas jos nenužudė. Manau, kad jį įskundė.“ Kai Nancy buvo šalia, jo buvęs grupės draugas "įsitraukė į chaosą dėl paties pragaro“.
Tačiau manydamos, kad turi savo žmogų, valdžios institucijos neieškojo kitų įkalčių, ir jų byla „mirė“ kartu su Sidu. Taip pat kaip ir pankas, jo pirminis, žiauriausias įsikūnijimas.
Viktoras paaiškino: „Muzika įsisiūbavo, iširo tokios grupės kaip „Talking Heads". Daugelis iš mūsų galvojo, kad gal mums nebereikės dirbti įprasto darbo. Daug kas priklausė nuo Sido. Atrodė, kad jis buvo paskutinis, kuris nešė deglą. Kai jis mirė, visi jautėme, kad viskas baigta.“
