Andros kelias į muzikinę padangę prasidėjo, kai jai buvo 15 ar 16 metų. Tuo metu muzikinė kompanija „Pop centras“ ir ieškojo narių jaunimo grupei „Mink taką“.
„Mano draugė Rūta, kuri irgi buvo išrinkta į grupę, mane kalbino eiti į atranką, nes ji buvo drąsesnė ir mane pajudindavo į priekį. Sutikau eiti. Tuo metu atrankos komisijoje buvo Alvydas Tautkus, Rima Ivanauskienė, Mikas Suraučius.
Jis stebėjo mūsų sugebėjimus ir jis prašė manęs padainuoti ar pagroti. Aš net nebeatsimenu, ką padainavau, jis pakėlė į mane veidą su šypsena ir pasakė ačiū. Prisimenu, kad tada buvo labai geras jausmas. Atrankoje dalyvavo labai daug žmonių. Tą pačią dieną mums pasakė, kas pateko į grupę. Viskas taip ir prasidėjo“, – prisimena Andra.
O prasidėjo dainų įrašai, klipai, koncertai, vasaros turai, festivaliai. Tikriausiai didžiausiu iššūkiu kauniečių grupei tapdavo koncertai Vilniuje, nes publika skirdavosi nuo Kauno ir Klaipėdos.
„Vilniečiai buvo bomemiški hipiai, o mes grojome pop muziką. Mūsų laikais tai buvo tikrai populiari muzika. Negaliu sakyti, kad tas ar tas buvo tobula. Mums, kaip jaunimui, atrodė tobula tuomet“, – šypsosi ji.
Nelengva muzikanto duona
„Žmonės galvoja, kad tais laikais į grupę atrinkinėdavo pagal išvaizdą ar figūrą, bet tikrai ne. Aš tada nestudijavau dar konservatorijoje, bet aš dainavau, buvau ir „Dainų dainelės“ laureatė ir visą gyvenimą įsivaizdavau su muzika. Pas mus grupėje visi gyvai dainavo“, – tikina moteris.
Tačiau daugeliui gali atrodyti, kad muzikanto darbas – paprastas ir smagus, tačiau, pasak Andros, muzikinis gyvenimas buvo nelengvas:
„Tai sunkus darbas. Jeigu kas nors galvoja, kad būti muzikantu lengva, tai labai klysta. Imunitetas buvo labai „suvarytas“, nes repeticijos, naktimis įrašinėjamos dainos, koncertai, o kur dar mokykla ir mokslai. Man tėvai sakė, kad pirmiau turi būti mokslai, o tik tuomet muzika. Iš tikrųjų aš savo ateitį siekiau su muzika, tad mokykla man ne itin rūpėjo. Nors netikėtai, bet ir mokyklą baigiau tikrai gerai“.
Vis dėlto viskas tikrai nebuvo blogai. Netgi atvirkščiai – gyvenimas atrodė puikus, nes paauglė uždirbo daug pinigų ir galėjo pati įsigyti ką tik norėjo neprašydama iš tėvų pinigų.
Paklausta, ar jauname amžiuje patirta šlovė nesusuko galvos ir neprivertė susirgti žvaigždžių liga, moteris juokiasi, kad girdėjo įvairių nuomonių – vieni sakė, kad ji tikrai susirgo žvaigždžių liga, o kiti sakė, kad populiarumas tik pridėjo jai fainumo.
„Šiaip aš esu Liūtas su šiek tiek Mergelės, todėl visada sau kaip žvaigždė jaučiuosi (juokiasi). Tikriausiai jau gimiau susirgusi žvaigždės liga. Žmogus iš tikrųjų gimsta su šiokiu tokiu pasipūtimu, aš ir pati jo nekenčiu, bet ką man daryti, jeigu tokia gimiau.
Taip, aš pati jau moku su juo susitvarkyti šiek tiek. Man atrodo, kad aš nesirgau žvaigždžių liga, nes su visais bendravau. Apskritai, aš myliu žmones“, – sako ji.
Išvyko laimės ieškoti svetur
Prieš 21 metus, pasibaigus koncertinei veiklai, Andra nusprendė laimės ieškoti kitur. Nors iš pradžių ji planavo tik užsidirbti pinigų ir grįžti atgal į Lietuvą, gyventi čia ji nebegrįžo.
„Pasibaigus koncertinei veiklai aš nebemačiau savęs gyvenančios Lietuvoje. Atsimenu, kai išsiskyrė grupė „Mink taką“, susikūrėme su dviem merginomis grupę „Cappuccino“. Mus visą laiką lydėjo muziką. Mus sekėsi visai gerai, bet mane jau buvo užknisę būti Lietuvoje. Ir tų pinigų nebebuvo tiek, kiek norėjau. Iš pradžių galvojau, kad išvažiuosiu į užsienį, užsidirbsiu ir sugrįšiu. Aišku, aš niekada taip ir negrįžau. Viską trenkiau ir norėjau pasitaškyti“, – sako ji.
Tačiau muzika Andrą lydi visada ir pačiomis įvairiausiomis formomis. Pavyzdžiui, atsitiktinai parke ji susipažįsta su žinoma Amerikos operos soliste, spektaklyje šalia jos atsisėda garsus aktorius, o lėktuve – muzikos prodiuseris ar atlikėjas.
Andra iki šiol nenustojo dainuoti, tik scena, kurioje ji stovi, pasikeitė. Dabar ji yra gyvenimo būdo trenerė, kuri išsiskiria iš kitų ne tik savo profesionalumu ir žinių bagažu, bet ir tuo, kad klientams nuotaiką kelia dainuodama.
„Kartais galvoju, kad reikia padaryti sugrįžimą į sceną. Kartais pagalvoju, kad gal reikia padaryti didįjį sugrįžimą į sceną, kaip darė, pavyzdžiui, „Mango“, bet tam yra tam tikrų teisinių kliūčių, nes yra ir muzikinės licencijos, negali atlikti tam tikrų kūrinių ir panašiai.
Bet jeigu aš labai noriu padainuoti – aš pasileidžiu muziką ir dainuoju. Man nereikia, kad man už tai ir plotų. Man pačiai gera imti ir dainuoti. Visi aplinkui tikrai žino, kad dainuoju – ir kaimynai, ir draugai. Būna, kad ir vakarėliuose paprašo padainuoti, tai aš jiems visą vakarą taip ir pravedu nuo klasikinės muzikos iki džiazo. Iš tikrųjų mano kasdienybė pilna muzikos – aš ir savo sceną turiu, juk aš trenerė ir turiu savo auditoriją, kai sportuojame.
Pavyzdžiui, einu Londono gatve ir mane sutikę žmonės sako, kad čia ta trenerė, kuri gražiai dainuoja ir labai gerai veda klases. Savo rajone man būna jau faina, nes eidama iki parduotuvės turiu su visais pasisveikinti. Tai man netrūksta scenos, nes aš ją turiu. Kitokią, bet turiu“, – juokauja ji.
Norėtų pasenti Lietuvoje
Andra Anglijoje atrado ne tik laimę, bet ir sukūrė šeimą bei susilaukė dviejų dukrų:
„Ir mano dukros abi laisvai kalba lietuviškai, ir mano vyras, kuris yra iš Irako, irgi kalba lietuviškai. Ryšys su Lietuva yra labai stiprus. Turiu čia ir tėtį, ir sesę, ir pusseseres, ir tetą, kurių aš be galo pasiilgstu. Kartais ilgesys būna toks, kad su šeima norisi sėsti į mašiną ir išvažiuoti.
Lietuva man tikriausiai yra ta šalis, kurioje norėčiau pasenti, o gal net ir neužilgo sugrįžti ir tęsti gyvenimą ten. Net mano vyras sako, kad nežino, ką jam Lietuva padarė, nes jis Lietuvą dievina, sakau tai nuo dūšios. Kartais atrodo, kad mano draugai Lietuvoje jo laukia daugiau nei manęs.“
Moteris pasakoja, kad abi jos dukros – nepaprastai muzikalios. Vyresnioji turi absoliučią muzikinę klausą ir puikų balsą, tačiau, Andros manymu, paaugliškas maištingumas lemia tai, kad dukra sakosi nemokanti dainuoti.
„Ji nedainuoja, nes sakė, kad dainuoti nemoka. Na, tebūnie. Paauglystė. Tačiau ji groja fleita ir fortepijonu. Tad nežinau ar aš ją motyvavau, ar čia tas paaugliškas maištingas būdas. O mažoji nuo pat mažų dienų su didžiausiu malonumu domėjosi dainavimu. Ji turi garsią italų vokalo mokytoja. Mano širdis be galo džiaugiasi ir ašaros trykšta, kai matai savo vaiką taip dainuojantį.
Bet vėliau pagalvoji, o kas geriau – ar rimta karjera, ar dainavimas. Po visų šių pasaulio įvykių, manau, kad turi daryti tai, ko trokšta širdis. Pradedu galvoti, kad aš gal ir savo vyresnę dukrą per daug stūmiau turėti rimtą specialybę, o dainavimą palikti kaip pomėgį. Ji dabar studijuos mediciną“, – sako Andra ir priduria, kad su dukra netgi mąstė apie studijas Lietuvoje, tačiau galiausiai nusprendė, kad universitete naudojama mokslinė kalba gali tik dar labiau viską pasunkinti, todėl dukra studijuos Londone.
„O šiaip ji, kaip ir jaunėlė, dainuoja lietuviškai. Mažoji netgi labai mėgsti „OG version“ klausytis“, – priduria ji.
Sportą atrado iš nemeilės sau
Sportas Andros gyvenime atsirado sudėtingu laikotarpiu – tuomet vėžiu sirgo jos mama, o pati Andra ėmė daug valgyti ir netrukus svėrė 100 kg. Priaugus daugybę svorio atsirado ir daugiau neigiamų emocijų:
„Jaučiau liūdesį, depresiją, nerimą, nepasitikėjimą, gal ir nemeilę sau. Tai prasidėjo visos šeimos dėka, nes buvo labai sunku pergyventi mamos ligą. Sportas buvo vienintelis dalykas, kuris man padėjo išgyventi mamos praradimą. Sportas pakeitė mano visą gyvenimą.
Turėjau didelį antsvorį – svėriau 100 kg. Sporto dėka pasiekiau savo norą žiūrėti į save veidrodyje ir galvoti, kad atrodau gerai. Žinau, kad niekada nebūsiu tobula, bet išmokau mylėti save tokią, kokia esu“.
Taip prieš 15 metų dar kartą pasikeitė Andros gyvenimas. Po to, kai svorio ji atsikratė pati, pradėjo studijuoti ir 5 metus mokėsi, kaip galėtų padėti ir kitiems pamilti sportą.
„Viskas prasidėjo nuo šeimos, nuo draugų, nuo aplinkinių. Vėliau mokyklos draugės ėmė prašyti padėti, o vėliau ir vyras sako, kad jau reikia pradėti su tuo dirbti. Pirmiausiai pradėjau dirbti arčiausiai namų esančiame sporto klube, o vėliau mane pasikvietė vienas geriausių sporto klubų, kuriame lankosi ir aristokratai, žvaigždės ir panašiai.
Tačiau aš atsisakiau to pasiūlymo, nes nenorėjau savo sveikatos sąskaita kitiems krauti turtus. Tada nusprendžiau pati pradėti nuo nulio, nepirkdama jokios reklamos. Norėjau, kad geriausia reklama būtų iš mano klientų lūpų. Per metus laiko pasistačiau savo verslą“, – pasakoja ji.
Pamažu Andros klube ėmė lankytis ir visuomenės grietinėlė – parlamentarai, „Burberry“ mados namų dizainerė, JK slaptoje tarnyboje dirbantys asmenys ir kiti svarbūs asmenys.
„Aš iš karto niekada neklausiu, kur jie dirba. Man svarbiausia, koks jų aktyvumas ir ar jie daug sėdi darbe. Pirmiausiai aš ir sakau žmonėms, kad jie nieko nesakytų ar jie nori, ar nenori su manimi sportuoti. Aš iš karto pasakau, kiek reikės užtrukti, kad galėtume pasiekti jų norimą rezultatą.
Visi mano garsūs vardai nesitreniruoja klube, aš lankausi jų privačiose namų sporto salėse, kur jiems ar jų šeimai vedu treniruotes. Per karantiną sukūriau dar ir programėlę, kur galima rasti mano sporto treniruotes ar galiu padėti susitvarkyti mitybą. Ten informaciją būtų galima gauti ir lietuviškai“, – šypteli.
Patarė, kaip neapsigauti
Andra sako, kad karantinas jai įrodė, jog norint, puikių rezultatų galima pasiekti ir namuose.
„Tikrai nesąmonė, kad negalima pasiekti rezultatų namuose su online trenerio pagalba. Nesąmonė. Galima, tik noro reikia. Aš savo rezultatų pasiekiau namuose ir dabar to mokau ir kitus. Mano niša nėra kultūrizmas, mano niša – svorio metimas, sveikas gyvenimo būdas, kaip vadinu, paplūdimio kūno lipdymas.
Mano darbas yra maždaug kaip darbas automobilių fabrike. Aš surenku „Ferrari“, o tada duodu žmogui raktelius, t.y. laisvę, ir liepiu prižiūrėti. Bet jis niekada taip vienas ir „nesivažinėja“ – vis nori mano pagalbos ir patarimų“, – juokiasi ji.
Tačiau moteris įspėja, kad tokių rezultatų pasiekti galima su toli gražu ne visais treneriais ir pataria, kaip nepapulti į apsimetėlių specialistų rankas.
„Tam, kad išsirinktumėte gerą trenerį, turite pirmiausiai susirasti geras rekomendacijas ir ne iš „draugelių“, o iš tų, kurie naudojosi trenerio paslaugomis. Taip pat svarbu, kad jis būtų industrijoje ir jis turi būti matomas. Tačiau svarbiausia, kad, jeigu žmogus laimėjo kažkokias varžybas, jis dar nėra geras treneris, nes jis treniravo tik save ir žino tai, kas tinka jam pačiam, o ne kitiems.
Aš pirmiausiai turėjau mokytis medicinos pagrindų, vėliau įstojau mokytis darytis masažus. Mokiausi taip gerai, kad man net siūlė dėstyti. Aš dabar turiu tiek anatomijos ir biologijos žinių, kurių ir reikia treneriui. Neužtenka kilnoti sunkumus ar vaikystėje žaisti futbolą profesionaliai, kad galėtum tapti treneriu, – tai daug daugiau. Treneris yra toks žmogus, kuris turi būti toks pat svarbus, kaip ir šeimos nariai. Man ir pačiai kartais reikia kitų trenerių pastūmėjimo, kad reikia nesustoti ir „varyti“ toliau“, – sako ji.