Pirmakursiai? Vis dar fuksai? Jau nebe. Jau studentai su vardu ir pavarde. Jau asmenybės. Jau pamatėm sesiją. Jau susiformavę, išsitiesę ir pasistiebę į gyvenimą. Naudojamės suteiktomis privilegijomis. Rodome LSP kur reikia ir kur nereikia. Žodyną papildome tarptautiniais žodžiais. Vaikštome su lagaminais ir rimtom veido mimikom, kaip profesoriai. Studijuojame universitete. Vyresnioji karta mus ruošia ateičiai. Jaunuosius protus, kuriems bus pavesta valdyti Lietuva. Ar mes tai suvokiam, ar suprantam, kokia atsakomybė – ant mūsų pečių? Ar pirmakursis apskritai yra pasiruošęs suvokti? Stovi grupelė studenčiokų stotelėj – pirmakursiai. Dalinasi savo džiaugsmais ir vargais rūkydami cigaretes. Laukia troleibuso, nervingai trepsi kojom, nusikeikia – šalta. Planuoja, kaip bendrabuty grįžę vakare žais pokerį ir nuplaus dienos vargus alaus puta. Pavargo. Viena laimė – jog šaldytuve liko mamos iškeptų skanėstų, nereikės ruošt vakarienės, o ir piniginė nesuplonės, liks savaitgaliui. Kojos trepsėjimas nesiliauja. Troleibuse, prašyčiau. Privalau pasitikrinti paštą, o dar ir serialą noriu pažiūrėti. Laikas nestovi vietoje. Troleibusas atvažiuoja, visi sukrenta sėstis, kalbos nenutyla. Kokie rūbai madingiausi šį sezoną ir kur pigiausi kebabai Vilniuje? Visą šį teatrą stebėjo asmuo iš aukščiau – stovinti vyresnio amžiaus moteris. Ar kažkas ją užleido atsisėsti? O kaipgi, tegu pastovi, mes „derinam“ reikalus. Dabar mes jauni, galim sau leisti būti įžūliais, o dar privalau facebooke papostinti nuotraukas, kaip smagiai pasivažinėjom šią dieną.
Mes – pirmakursiai. Būtų lyg ir viskas gražu, tik kelionė čia visai kitokia. Gal rytoj, gal po metų grįšim į tą pačią stotelę, gal pasielgsim kitaip. Per daug „gal“? Gal. Mes visada mėgome sudėtingai kalbėti, suprask – inteligentai.
Aušra Šiaulytė
