Didžiausios Estijos kabelinės televizijos operatorių kompanijos STV ir "Starman" šį pirmadienį išjungė populiariausius šalyje Rusijos televizijos kanalus. Vienu metu išjungta 10 rusiškų kanalų. Šis sprendimas grindžiama tuo, kad televizijos operatoriams neapsimoka retransliuoti šių kanalų dėl kainos.
Tačiau aišku, kad yra ir politinė, valstybinio lygmens priežastis, – rusų kanalai perša televizijos žiūrovui prorusišką požiūrį į visus gyvenimo aspektus. Kalbantys apie žiniasklaidos neutralumą, verčiau tepakalba apie komerciją – žiniasklaida negali būti politiškai neutrali, net jei ji neturi politinių interesų. Net pati neutraliausia ir tik finansiškai orientuota žiniasklaida tampa politiškai svarbi dėl savo veiklos rezultatų. Taigi neutralumas politikoje tampa nesipriešinimo kitų įtakai forma. Pilietiškai orientuota žiniasklaida suvokia savo atsakomybę valstybei ir siekia išsaugoti valstybinių ir tautinių interesų prerogatyvas. Savo finansiškai grindžiamu žingsniu Estijos kabelinių televizijų operatorių kompanijos pademonstravo mums valstybiškai mąstančios žiniasklaidos poziciją.
Tačiau Lietuvoje vis daugiau žemo lygio rusiškų laidų skverbiasi į televizijos eterį. Mums peršama nostalgija rusiškai kultūrai, tačiau siūloma ne elitinė, o lėkšta erzaco kultūra su prorusišku politiniu kvapeliu, kur didvyris yra tiktai FSB (buvusio KGB) darbuotojas, o gražuolė – tik vakarykštė striptizo šokėja iš Maskvos. Lietuva šiame fone tampa „lochų“ šalimi, kaip pasakytų koks rusų Tarzanas. Nors jau seniai aišku, kad net kiečiau sukalti filmai, tokie kaip „Brolis“, tėra estetizuota buitinio fašizmo forma, ugdanti pagarbą rusiškai savivalei.
Manyčiau, kad niekas pernelyg ir nesiginčys, jog mūsų gyvenimo būdas, vadinasi, ir politikos suvokimas, netgi politinė elgsena, yra veikiami televizijos ir labai dažnai jie tampa tarsi reakcijų į televizijos laidas tęsiniu. Per televiziją mes sužinome, išgyvename ir suvokiame politinius įvykius. Kitaip elgtis tas, kuris nuo mažens įpratęs kasdien matyti televiziją, jau nebegali. Šiandien žiūrovui jau sunku matomo vaizdo nepaversti savo pozicijos, taip pat ir politinės, atskaitos tašku.
Taigi šiuolaikinio televizijos žiūrovo politikos suvokimas sutampa su politinės laidos ar reklamos žiūrėjimu, kur žiūrėjimo įgūdžiai pavirsta politikos reiškinio suvokimo įgūdžiais. Štai tuomet ir tampa akivaizdu, kad televizijos žiūrovui politiškai aišku ir artima tampa ne tai, kas suprantama, o tai, kas yra nuolat rodoma ekrane kaip serialas, kaip ritualas ir pateikiama kaip užbaigtas sceninis veiksmas. Masinei auditorijai skirtas serialas, politiko pristatymas įgyja visus šiuolaikinio scenarijaus atributus – emociškai įkrautas, simboliškai paženklintas ir efektingai įvardytas politikas tampa suprantamas ir trokštamas.
Todėl mes dieviname simpatišką agurkų karalių, net nesusimąstydami apie jo kapitalų kilmę ir jo paties politinės kultūros lygį (jei jis apskritai egzistuoja). Imame traktuoti politinius įvykius kaip saldžią pasaką apie gražius ir gerus, bet netikėlių skriaudžiamus zuokus ar paksus.
Net įvykius Ukrainoje imame matyti pro rusų propagandos mašinos veidrodį, nes net lietuviškos televizijos (ar vis dar lietuviškos?) per daug savęs nevargindamos ir ieškodamos greitesnio pelno retransliuoja jau ne tik neskoningus ir silpnaprotiškus serialus, bet ir ydingas, t.y. specialiai į mus orientuotas, politines laidas iš Rusijos. Norėtųsi visiems priminti Edmundo Burke žodžius, kad norint, jog įsigalėtų blogis, tereikia menkniekio, kad normalūs žmonės nieko nedarytų. Šiandien tam, kad dauguma normalių žmonių nieko nedarytų, „neutrali“ žiniasklaida migdo juos laidomis ir informacija, kuriose išbrauktas pilietiškas požiūris į pasaulį.
