Pirmadienį valdančiosios daugumos politinės tarybos posėdis tęsėsi tris valandas, tačiau baigėsi be apčiuopiamų rezultatų. Taryboje dalyvavę jos nariai, tiek socialdemokratai, tiek darbiečiai, žurnalistams teigė, kad iš esmės yra apsvarstyti ginčytini klausimai ir dabar teks parengti būsimų pataisų projektus.
Tiesą sakant, visi laukė vieno – ar suderins nuomones vis labiau nesutariantys koalicijos partneriai, ar ne. Trijų valandų darbo rezultatas atrodo kompromisinis, tačiau turime suvokti, kad taikos tarp partnerių nėra ir nebus. Tai, kad visi klausimai atidėti, anaiptol nereiškia, jog jie bus išspręsti ateityje taip, kaip to norėjo Viktoras Uspaskichas. Pabrėžiau Darbo partijos lyderio pavardę, nes, manau, būtent ši partija nelabai buvo supažindinta su klausimais ir pretenzijomis koalicijos partneriams, nes čia akivaizdus paties partijos vado interesas.
Taip V. Uspaskichas priminė apie savo egzistavimą. Matyt, įvaizdžio kūrėjai liepė jam pasirodyti viešumoje, kad nebūtų pamirštas. Be to, reikėjo priminti ir partneriams koalicijoje, kad dirbti reikia su vadu, o ne su politine organizacija ir jos deleguotais ministrais. Sykiu ir ministrams parodyti jų vietą, kuri yra maždaug ten, kur vadas gali užkelti ant jų kojas ir nusišluostyti, jei reikia.
Tačiau socialdemokratai nėra naivuoliai ir žino, kaip elgtis taktiniuose žaidimuose, jie jau ne vieną politikos aistruolį nuramino tokiuose pasitarimų kabinetuose. Socialdemokratai kaip patyrę derybininkai supranta, kad jei oponentas yra nutaręs „prastumti“ sau rūpimus klausimus, tai dėl jų ginčytis ir protestuoti – tolygu įsigyti sau priešą ir kelti viešą konfliktą, kuris dar neaišku kaip gali baigtis.
Daug paprasčiau tyliai numarinti problemą su jos lyderiu ilgai derinant klausimą, atidėliojant ir tęsiant ekspertinį svarstymą. Žiūrėk, po mėnesio kito priešininkas pavargs ar atsiras kitų, daug svarbesnių klausimų, kurie leis visiškai užmiršti problemą. Taigi, ko negalima išspręsti šiandien, tą galima perkelti į ateitį ir perduoti derinti biurokratinius žaidimus suprantantiems ir iš to valgantiems duoną valdininkams.
Taigi V. Uspaskichui buvo nedviprasmiškai parodyta, kad politikoje jis gana žalias ir jo kavaleristiniai puolimai, nors ir remiami labai didelių pinigų, gali būti tyliai ir veiksmingai numarinti. Sykiu ir juo dar tikintiems (nors nemanau, kad kas nors toje partijoje tiki šiuo politiku, tiesiog mano, kad per jį dar galima pasidaryti politinį biznį) buvo parodyta, kad socialdemokratai visai nesusilpnėjo, kad jie dar parodys visokiems populistams, kas gudresnis.
