Pastarųjų dienų įvykiai - Teismų tarybos pirmininko Vytauto Greičiaus ir prezidento Valdo Adamkaus konfliktas, Seimo pirmininko Artūro Paulausko atstatydinimas bei po jo sekęs valdančiosios koalicijos žlugimas daugeliui politinių partijų tapo netikėtu užsitęsusios įtampos rezultatu.
Konservatoriai nesitikėjo, kad jų pasiūlymas dėl A. Paulausko atstatydinimo įgis realų kontūrą. Socialliberalai nemanė, kad koalicijos partneriai išduos sąjungininkus. Darbiečiai nemanė, kad griuvus koalicijai gali nutikti taip, kad sekanti koalicija gali būti jiems neparanki arba išvis be jų. Socialdemokratai nemanė, kad kas nors gali įvykti. O prezidentas tikrai negalvojo, kad esant silpnai ir nesukomplektuotai komandai, reiks pilna atsakomybe ir savarankiškai spręsti naujos koalicijos formavimo reikalus.
Tačiau dinamiškai vienas paskui kitą sekantys įvykiai verčia politikus bei visuomenę pažvelgti į susidariusią situaciją labai rimtai. Nebe už kalnų matomi rinkimai reikalauja politinės rimties ir darbo su rinkėjais. Savivalda turi daug savų problemų, bet šiandien partijos tarsi nutrūko nuo grandinės ir kiekviena regi savo nemenkas galimybes būsimoje valdžioje.
Man atrodo, kad tas nesibaigiantis skandalų, priekaištų bei emocijų chaosas nėra visai nevaldomas. Pasakysiu daugiau – procesas vyksta nepriklausomai nuo to, ar politikai bei visuomenė suvokia kas vyksta politikos lauke ir kur eina valstybė. Koks procesas? Natūralus ir neišvengiamas politinių jėgų perdislokavimo, naujų veikėjų įvedimo į politinį žaidimą, naujos politikos bei politinės atsakomybės įsisavinimo procesas.
Šie metai savaip nulems būsimojo dešimtmečio politinį ritmą. Suprantama ir tai, kad tiek socialdemokratai (LSDP), socialliberalai (NS) ar Valstiečių-liaudininkų, tiek tėvynės sąjungos gretose yra suvokiama, kad partijų ateitis priklauso nuo to, kaip greitai ir efektingai bus pakeista senoji politikų generacija naująja.
Šiandien stebime ne chaosą, o naujos politikų kartos nebuvimo pasekmes. Tie, kurie buvo nepakeičiami dar prieš kelis metus, šiandien yra senų, neefektingų politinių sprendimų šalininkai. Tie, kurie mano, kad jie naujieji, nes šviežiai susikūrę (Darbo partija bei liberaldemokratai), iš tikro yra senų nomenklatūrinių, valdininkiškų ambicijų vergai. Juos veda ne charizmatiniai lyderiai, o asmenys, atvirai deklaruojantys žemą kultūrą, nemokšiškumą, akiplėšišką veidmainiavimą bei visišką nenorą įsigilinti į valstybėje vykstančius politinius procesus. Jų pelnas tai, kas liko nepadalyta praeityje, jų naudą sudaro buvusios klaidos.
Nei dabartinė Darbo partija, nei liberaldemokratai ar kiti populistai nėra realūs ir ilgalaikiai konkurentai politinėje kovoje. Jų tikslas, grubiai tariant, pagriebti kiek pakelia ir sprukti. Tad Darbo partijos nariams norint išlikti, teks, cituojant Andrių Kubilių, nedelsiant apsispręsti, su kuo jie: „su Lietuva ar su V. Uspaskichu".
Tie, kurie šiose partijose sugeba atstovauti valstybės bei tautos interesus, greitu laiku iš šių partijų išeis. Likusieji pirks viešųjų ryšių paslaugas ir lauks eilinio „grobio“. Jie išmokyti siekti politinės pergalės, bet nemoka daryti sprendimų, naudingų visiems.
Taigi laimės tie, kurie greičiau atsinaujins. Beje, Liberalų sąjūdis yra pirmasis, einantis šiuo atsinaujinimo keliu. Kyla ir krikščionys demokratai, sugebėję persirgti davatkišką politikavimą.
Akivaizdu, kad prezidentas turėtų tapti naujosios generacijos globėju, nes jo tikslas sutampa su viešuoju interesu – valstybės bei tautos progresu.
Šiandien prezidento vaidmuo ypač svarbus, nes būtent jis lems, kam siūlyti ministro pirmininko postą – į senas vertybes orientuotam politikui ar jėgoms, galinčioms pasukti šalį į progreso kelią. Sprendimas nulems būsimųjų rinkiminių pergalių bei visos šalies atsinaujinimo galimybes.
Ankstesnės „Rinkiminės nuojautos: 1, 2, 3, 4.
Teksto autorius dirba Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.
