Viktoro Uspaskicho iniciatyva praeitą savaitę, antradienį, įvyko susitikimas su premjeru Algirdu Brazausku aptarti einamuosius reikalus. Susitikimo smulkmenos liko nežinomos, tačiau atgarsiai ir tolesni debatai bei replikos iš šių politikų aplinkos, taip pat ir prezidento Valdo Adamkaus pareiškimas rodo, kad per susitikimą buvo kalbama apie Lietuvai svarbius klausimus ir jų partinį bei politinį sprendimų vektorių.
V. Uspaskichas pasisakė: „Čia yra visokių temų, čia – detalės, ir palikite mums partinių susitarimų sritį“. A. Brazauskas pareiškė: „Tai (susitikime svarstytos temos – red.) yra sudėtingas dalykas, principinis klausimas. Kol kas jis nėra išspręstas. Mes dar turime laiko, aptarinėjame, išklausysime visuomenės nuomonę“.
Matyti du skirtingi valstybinių klausimų sprendimo būdai. Vienas suvedamas į partinius susitarimus.
Vadinasi, net deklaruojant viešumą ir demokratinių principų politikoje laikymąsi praktikoje vykdoma visai kitokia veikla.
V. Uspaskichas turi įgūdžių spręsti klausimus uždarame rate, pasitelkdamas ne racionalius argumentus, bet paprastą daugumos persvarą: mūsų daugiau, todėl mes ir teisūs.
Todėl jam svarstyti klausimą viešai visada reiškia partinių, suprask – jo, interesų nepaisymą.
Bet kur prapuola valstybė, demokratiniai santykiai, viešumas? Ogi išrinkote Darbo partiją, suprask – V. Uspaskichą, viešai ir demokratiškai, tai to ir gana. Visa kita – ne tautos reikalas. Kaip norės demokratišku keliu išrinktas šeimininkas – taip ir bus.
Todėl jo reikalavimai spręsti klausimus paisant partinių susitarimų yra nuoširdūs, bet nedemokratiški. Gal jis to nesupranta ar nenori suprasti, bet veikia tik taip.
Kitaip nei V. Uspaskichas, A. Brazauskas supranta savo atsakomybę visuomenei ir tai, kad net siaurų partinių klausimų sprendimas atsiliepia ne tik konkrečiai partijai, bet ir visai šaliai.
Todėl šio politiko vadybiniai, politiniai ir ūkiniai įgūdžiai leidžia manyti, kad kiekvieno klausimo sprendimo jis nepavers tik partinių susitarimų vykdymu, nes tai būtų paprasčiausias visuomenės intereso ignoravimas, galintis sukelti didelių neigiamų padarinių visai šaliai.
Prezidento V. Adamkaus reakcija yra suprantama ir natūrali – palaikyti tą pusę, kuri palieka šansą įsiterpti visuomenei ir paisyti valstybės interesų.
Turime suprasti, kad politikai geriausiu atveju naiviai klysta, manydami, kad jų politiniai žingsniai tėra jų vidaus reikalas, neturintis įtakos visiems.
Bet nemanau, kad dabar esantieji valdžioje yra naivūs. V. Uspaskichas gal ir neišprusęs, bet tikrai mąsto racionaliai. Tiesiog jo interesas nėra valstybiškai orientuotas.
Tie, kurie stebi jo politinę veiklą ir dėl to įvykstančius skandalus, gali suprasti, kad tie skandalai įvyksta dėl privataus (jo asmeninio ar jo artimų partiečių) intereso įpainiojimo į politinius sprendimus.
Tegul tai būna darbo vietų saviems parūpinimas, pinigų srautų nukreipimas į partiečių kontroliuojamas įmones ar savivaldybes arba trukdymas, panaudojant politines priemones esamiems ar buvusiems konkurentams versle – visa tai niekaip neorientuota į valstybės raidą, jos tautinį, politinį ar ekonominį interesą.
„Panorama“ (www.politika.lt)
