Prezidento Valdo Adamkaus metinio pranešimo leitmotyvu tapo siekis sustabdyti užsitęsusį politinio ir administracinio visuomenės chaoso procesą. Taigi prezidentas išvardijo keletą blogybių, kurios vienaip ar kitaip veikia mūsų šalies gyvenimą ir kuria sunkumus visai visuomenei.
Tai ir korupcija, partijų ir rinkimų finansavimo sistemos netobulumas, pilietinės visuomenės nebrandumas, kai kurios socialinės problemos, kurios metų metus lieka neišspręstos, ir daugybė kitų.
Kita vertus, V. Adamkus nurodė, kad valdžioje esantys ar į ją siekiantys pakliūti politikai dažnai naudojasi esamais sunkumais ne tam, kad juos taisytų, bet kad politiškai pasinaudotų vardan visuomenės dėmesio pritraukimo. Tokia politinė praktika gal ir atneša naudą atskiroms grupuotėms, bet naikina valstybės vienybę ir pačios valstybės galią. Taigi politikai, kurie „žodžiais deklaruoja meilę tėvynei, bet darbais pernelyg dažnai žemina Lietuvos vardą, o intrigomis, korupciniais skandalais ir teisiniu nihilizmu pakerta pasitikėjimą mūsų valstybe“, yra netoleruotini.
Taigi prezidentas suteikė politinių ir ekonominių nusižengimų vertinimui papildomą akcentą, nurodydamas, kad ne tik teisinis įvertinimas yra kaltės rodiklis. Visuomenė gali ir turi teisę vertinti politikus moralių kriterijų pagrindu. Iš tikrųjų moralumo problemai suteikiamas ryškesnis ir konkretesnis politinio argumento kontūras.
Reikia pripažinti, jog teiginys, kad „vertinant politikų ar valstybės tarnautojų elgesį, politinės moralės kriterijai būtų laikomi ne mažiau svariais už teisinius“, yra iš esmės svarbus mūsų visuomenei. Ten, kur moralinės normos tėra tik trafaretinės, simbolinės priemonės viešajame kalbėjime – visuomenė praranda stimulą būti vieninga, valstybė netenka pagrindo būti laisva. Taigi prezidento Valdo Adamkaus moralinių politikos bei valdžios akcentų iškėlimas nėra tik retorinė priemonė, o politinis principas, kuris susiveda į teiginį: „Morali politika turi būti vertybė, o politinių ar asmeninių tikslų negalima siekti pamynus teisę ir elementarų padorumą“.
Prezidentas pademonstravo, kad lieka moraliniu valstybės autoritetu ir sieks likti juo ir toliau. Neišvengiamai yra paliesti ir patriotizmo klausimai. Dažnas politikas ar eilinis pilietis atsimena valstybę tik tada, kai jaučiasi nuskriaustas. Tačiau šiandien Lietuvai lieka aktuali Johno F. Kennedy tezė: „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti“. O mes dažnai žaidžiame patriotizmu kaip gražia dekoracija, užmiršdami, kad be patriotinio jausmo, realios meilės tėvynei tauta nyksta ir praranda energiją.
Tačiau dar skaudžiau yra tada, kai patriotizmas tampa rinkiminių technologijų elementu ir skatinama ne tiek piliečio ir patrioto dvasia, kiek paviršiškos emocijos, kurių tikslas sutelkti žmones ties vienu rinkiminiu veidu ar partiniu simboliu. O po rinkimų užmirštamas ir rinkėjas, ir visuomenė. Todėl dažnai politikų deklaruojamas patriotizmas tampa širma, už kurios slepiami ciniški ir savanaudiški asmeniniai ar grupiniai interesai.
Taigi prezidentas savo kalboje, matyt, sąmoningai nenurodė nei vardų, nei pavadinimų, tam kad mes pamatytume neigiamas sisteminio pobūdžio klaidas. Kad susimąstytume ne apie tai, kas kaltas, o apie tai, ką daryti kiekvienam, kad taip nebūtų. Tokiu būdu suteikiama inercija visiems susimąstyti ir kiekvienam pagal savo išgales susitelkti ir taisyti klaidas.
Dr. Lauras Bielinis yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, socialinių mokslų daktaras.
