Atidžiau žvelgiant, nauja duomenų saugojimo direktyva, kurią Europos Parlamentas priėmė praėjusią savaitę, yra tvarkos šalininkų įstatymas. Jis išties varžo liberalios visuomenės būvį. Liberalizmą ekonomikoje ir politikoje propagavę asmenys turi teisę nesutikti su šio įstatymo nuostatomis.
Tačiau tie, kurie kritikavo liberalizmo pagrindus ekonomikoje ir politikoje, taip pat liberalizmo atstovus (paskutinė, dar nesibaigusi, tokios kritikos akcija yra George‘o Soroso ir „sorošininkų“ kritika), turėtų džiaugtis – ateina jų valanda. Bet paradoksas – patys aršiausi liberalumo kritikai šiandien daugiausiai rėkia dėl galimos tvarkos įvedimo. Peršasi viena išvada – jie kritikuoja ir rėkia ne todėl, kad supranta, kas yra gerai ar blogai, o todėl, kad taip elgtis jiems pelninga.
Globalizacija sukėlė chaosą, kuris tapo nekontroliuojamu ir taip sukuriančiu naujus pavojus žmonijai. (Šiandien tai terorizmas – tik pirmasis iš daugelio naujų galimų pavojų.) Todėl naujasis įstatymas tikrai suvaržo atskiro žmogaus teises į privatumą, tačiau sustiprina visų žmonių galimybę sutramdyti kūrybinį asmenų chaosą, virstantį į visuotiną griūtį. Argi blogai, kad priimamas įstatymas, stabdantis griuvimą.
Suprantama, kad tiek globalizmo šalininkai, tiek antiglobalistai politikoje naudojasi naiviųjų nepatyrimu ir pasitikėjimu. Manyčiau, tokia naiviųjų dalia – apmokėti rėkiančiųjų sąskaitas, nesvarbu, ar tai būtų rėksniai iš žiniasklaidos, politikos ar kultūros. Bet šis įstatymas varžo ir jų galimybes jaustis laisvai nuolat manipuliuojant visų nuomone.
Suprantama, kad valstybė gali lengviau pritaikyti sau šį įstatymą ir pavirsti į totalitarinę sistemą. Bet totalitarizmas ateina ne iš visuomenės rimties, o iš visuomenės santykių chaoso. Šis įstatymas sumažina jo galimybę. Sistema su šiuo įstatymu tampa kitokia, nes dabar ne tik valdžia galės organizuoti individų kontrolę, kaip tai buvo industrinėje visuomenėje (industrinės visuomenės pagrindu sukurta totalios kontrolės visuomenė puikiai sumodeliuota George'o Orwello romane), bet ir individas tampa pajėgus daryti poveikį visuomenei. Šiuolaikinės informacinės visuomenės galimybės atskiram individui leidžia daryti didžiulį spaudimą visai visuomenei. Todėl nauja duomenų saugojimo direktyva subalansuoja poveikio santykį tarp sistemos ir individo. Tai naudingiau nei netvarka visuotinio komunikavimo situacijoje, kur išlieka tik didesnės privačios ar valstybinės struktūros. Įstatymas trukdo tiems, kurie sėkmingai naudojasi galimybe daryti įtaką visuomenei ir žino, kad ribojimų nėra.
Taigi elektroninės kontrolės sutvarkymas išties reiškia pradžią naujai politikai ir socialiniams santykiams, kur laisvė kalbėti yra sąlygota valdžios laisve girdėti. Laisvė veikti – sąlygota žinojimu, kad valdžia įgyja teisinę laisvę pamatyti veikiančiuosius.
