Manyčiau, kad Lietuvoje, mūsų laimei, oligarchai nesugeba įsitvirtinti. Per trumpą nepriklausomybės laikotarpį mes matėme ne vieną verslo atstovų bandymą įsitvirtinti valdžios sistemoje ir įgauti ypatingas galias ne tik savo verslo sferoje, bet ir visame valstybės valdyme.
Suprantama, kad verslo žmonių skaičius valdžios struktūrose yra pakankamai didelis. Akivaizdu, kad politikoje verslo atstovai sugeba daryti nemenką įtaką ne tik finansuodami politines partijas ar politikus, bet ir patys eidami į politiką bei kurdami sau politines partijas. Jau vien tik Viktoro Uspaskicho bandymas įsteigti ir prastumti į Seimą Darbo partiją atkreipia visų analitikų dėmesį ir kelia jiems tam tikrų klausimų dėl oligarchinio V. Uspakicho veiklos pobūdžio.
Tačiau pradėkime nuo to - imkime ir apibrėžkime sau, kas gi yra oligarchas. Oligarchas yra verslo atstovas, kuris savo veikloje kapitalą įdeda ne tik į verslą, bet ir politiką, siekdamas ne tik paremti ją ar paveikti atskirus politinės sistemos sprendimus ir norėdamas pats susitapatinti su sistema ir perimti politinės sistemos funkcijas. Taip verslas jam tampa tik laisvo kapitalo, reikalingo politinės sistemos užvaldymui gavimo forma.
Oligarcho veiklai ir pasaulėžiūrai būdingas pinigų reikšmės absoliutizavimo bei supratimo, kad už pinigus galima nusipirkti viską, bruožas. Tai ne politikoje veikiančio turtingo žmogaus savybė, bet turtingo žmogaus, perkančio politiką kaip prekę ir pernelyg nesidominčio dėl savo veiklos moralinių ar politinių padarinių, savybė. Oligarchas taip tarsi demonstruoja visuomenei, kad jos nuomonė, jos siekiai ar pozicijos vienu ar kitu klausimu jam yra tik papildoma terpė, už kurią reiks primokėti jo valios vykdytojams. Visuomenė oligarchiniame mąstyme tampa medžiaga, su kuria reikia ne tiek skaitytis, kiek žaisti ir koketuoti, tačiau visada ją niekinti ir galų gale apgauti.
Šiandien mes matome, kad oligarchinis mąstymas Lietuvos verslui nėra būdingas. Suprantama, kad tam tikra verslo atstovų dalis gal ir mąsto panašiomis kategorijomis, tačiau jų gebėjimas daryti įtaką valdžiai yra pakankamai ribotas, todėl mes galime teigti, kad tai tik atskirų verslo atstovų klaidingas savęs supratimas, kuris sukels jiems papildomų problemų.
Toks ryškus pavyzdys yra Jurijus Borisovas su jam būdinga oligarchine pretenzija nusipirkti valdžią ir traktuoti aplinką kaip savo interesų lauką, kur neatitinkantys jo interesų gali būti politiškai įvertinti jo finansuotos ir jam atrama tampančios prezidento grupuotės. Taigi J. Borisovo politinės pretenzijos yra jo verslo ir jo asmeninio gyvenimo žlugimo priežastis. Nes šiandien jo asmeninė tragedija susiveda į klausimą, kas yra J. Borisovas - jei jis ne verslininkas Lietuvoje? Netekęs pilietybės ir išvytas iš šalies J. Borisovas rizikuoja visu savo turtu ir statusu. Taigi šiandien oligarcho pretenzijų turintis asmuo išties gali tapti savo kaprizų auka ir nutempti į nebūties dugną visus tuos, į kuriuos jis sudėjo pinigus, tikėdamasis, kad taip nusipirko visą politinę sistemą.
O kadangi kitokio pasirinkimo situacija jam nepalieka, mes po galutinio teismo sprendimo ir galimo šio verslininko išsiuntimo iš šalies pamatysime, kaip jis “atsidėkos” savo draugams politikoje už darbą ir už savo nuosmukį.
