Dar prieš kelias savaites atrodė, kad Lietuvoje rinkėjai yra visiškai pavaldūs žemo lygio emocijoms ir juos įtikinti galima tik nuolat kartojant stereotipinius teiginius apie vieną ar kitą blogybę mūsų šalyje.
Tiesą sakant, tam yra daug patvirtinimų. Meilė Viktorui Uspaskichui vien už tai, kad jis nekelia balso ir visada vaišina ledais ar dešromis su agurkais. Meilė Rolandui Paksui, buvusi tokia karšta, už paprastą jo teiginį „Tvarka bus“, tariamą mediniu, valią imituojančiu balsu. Visa tai leido tvirtinti, kad mes išties lengvai pasiduodame paprasčiausiems manipuliatorių triukams.
Taigi rinkėjai, visuomenė tarsi įgijo keistai banalų veidą – jai patinka, kai tyčiojamasi iš valdžios, ji nepasitiki valdininkais, tačiau tiki tais, kurie sakosi esą tikrai geri, nes dar nebuvo valdžioje. Kyla klausimas, ar tik mes nepraradome paprasto žmogiško padorumo ir savitarpio supratimo kriterijų? Išties taip imi galvoti, kai pasižiūri televiziją ir pamatai, kokios yra laidose dalyvaujančių žmonių nuostatos. Antai vienoje iš „Labirintų“ laidų prieš kelias savaites mergina smerkė jaunuolį, kuris išvyko pusei metų į Didžiąją Britaniją uždarbiauti ir dirbo ten labai originaliai – už pinigus miegojo su moterimis – toks tvarkingas alfonsas, kaupiantis pinigus savo vestuvėms. Bet jo sužadėtinė pasmerkė jį, o publika, močiutės studijoje, visos kaip viena gynė vaikiną ir smerkė merginą. Išėjo kažkoks apverstas pasaulis. Nejau nėra nei garbės, nei tyro jausmo?
Turint galvoje rinkimus, toks rinkėjas yra lengvai veikiamas emocingai pateiktų paprastų argumentų. Lengvo politiko flirto su jais pakanka, kad jie patikėtų tuo politiku ir jį palaikytų. Tada rinkimai tampa technologiškai parengtų programų, kaip daryti įtaką, rungtimi – kieno triukai geriau patrauks rinkėją, tas ir laimės. Atsiminkime, kaip naiviai dauguma mąstė, kad po 11 ar 111 dienų viskas pasikeis, jei darbiečiai ateis į valdžią.
Tačiau šiandien jau nenorėčiau teigti, kad dauguma turi emociškai iškreiptą, supaprastintą refleksą į politiką ir politikus. Nacionalinio diktanto reikšmingumas visuomenėje buvo daugeliui netikėtas. Bet raštingumo kriterijaus pritaikymas politikams yra įspėjimas rinkimų technologams, kad negana vien tik emociškai tvirkinti visuomenę, reikalingi ir aukštesni, netgi intelektualesni veiksmai. Matyt, visuomenė jau ima pavargti nuo paviršiško ir žeidžiančio požiūrio į ją.
Taigi Marijampolėje vykęs visuomenės susitikimas su V. Uspaskichu, per kurį dauguma suprato, kad šis politikas yra beraštis, reiškia tik viena – žmonės nori matyti valdžioje bent jau gramatiką mokančius politikus. Šis politikas, ilgą laiką demonstravęs rafinuotą panieką žmonėms, kalbėjęs visiškas nesąmones į akis, pirkęs palaikymą už ledų porciją ir sykiu kalbėjęs, kad lietuviai neverti būti savarankiški, pajuto, jog pigiai pirkta meilė tėra politinė prostitucija, trumpalaikė emocinė būsena, kuri kinta, kai palieti rimtus dalykus.
Šiandien matome emocinių būsenų ir vertybinių orientacijų sumaištį ir kartu naujų vertybių paiešką. Skandalai, kurie, atrodė, stumia mūsų šalį į chaosą, iš tiesų apvalo mūsų sąmonę nuo trumpalaikių iliuzijų ir pažadina norą tapti savarankiškiems ir laisviems nuo manipuliatorių.
Dr. Lauras Bielinis yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, socialinių mokslų daktaras.
Lauras Bielinis: 2007 metų rinkimų nuojautos (1) (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_336517)
