Manau, visa, kas vyksta Lietuvos politikoje 2006 metais, yra tikslinga ir pateisinama tik turint omenyje būsimus rinkimus. Nors įvykiai tiesiogiai nesiejami su rinkimais, jų akcentas turės realios politinės įtakos politikų ir partijų galimybėms rinkimuose.
Net jei politikai mano, kad jų veikla nukreipta į kitus tikslus, jie suvokia, kad sėkmei rinkimuose jau šiandien klojami pamatai. Taigi šie metai bus įdomūs visų pirma dėl artėjančių rinkimų.
Visuomenės būsenos – emocijos, vertinimai ir valdžios kritika yra tarsi pirminis atsakas į politikų veiksmus. Kalbu ne apie reitingus, o apie nuotaikas, kurias galime tik nujausti. Jas sunku pamatuoti, nes tai yra pernelyg nepastovūs žmonų nuotaikų būviai, kurie gana greitai kinta ir sykiu formuoja ilgalaikes politikų supratimo ir vertinimo tendencijas. Visa tai taps pagrindiniu argumentu rinkėjams balsavimo dieną.
Šiandien visuomenės dvasinė psichologinė būsena tokia, kad keršto motyvai išties gali būti vieni iš pagrindinių. Taip yra, mano manymu, ne todėl, kad yra daug nuskriaustų ir kaltininkas visiems žinomas, bet todėl, kad visuomenė yra labai smarkiai išbalansuota. Daugelis vis dar laukia mesijo, kuris vykdys gerą valdžią (gerą kam?), arba laukia to, kuris apgins „silpnuosius“ nuo „negeros“ valdžios, atkeršys už viską (už ką?). Ne veltui Audrius Butkevičius grįžta į Lietuvą padėti Rolandui Paksui rinkimuose iš keršto.
Šiandien matome pirmąją šių metų kulminaciją, kuri išties nulems politinės valdžios persiskirstymą savivaldos lygmeniu. Turiu galvoje Artūro Zuoko interpeliacijos skandalą praėjusią savaitę, kai sostinės mero parankiniai inicijavo balsavimą dėl nepasitikėjimo juo tuo metu, kai opozicijai buvo neparankus dalyvaujančiųjų skaičius. Socialliberalų atstovai atvirai išdavė koalicijos partnerius ir dalyvavo balsavime sudarydami reikiamą kvorumą. Taigi A. Zuokas formaliai gali teigti, kad turi daugumos pasitikėjimą ir gali vadovauti miestui dar metus – iš esmės iki rinkimų.
Tačiau nesigilinsime į savivaldos ir merų legitimumo užtvirtinimo subtilybes. Mums svarbu, kaip toks A. Zuoko poelgis pakreips rinkimų rezultatus? Laimėjęs laiko, galimybę dar pabūti meru, A. Zuokas iš esmės sužlugdė partiją, kuriai vadovauja jau kelintus metus. Jau pusmetį vykstantys daugeliui nesuprantami įvykiai Liberalų ir centro sąjungoje tampa ydinga tendencija. Iš sąjungos išėjo ir ima kurti savo partiją didelė dalis aktyvių ir politiškai svarių veikėjų. Jų išėjimas visuomenės akyse suskaldo liberalus į švarius, tvarkos siekiančius politikus ir į tuos, kurie linkę imti valdžią amoraliomis priemonėmis. Akivaizdu, kad rinkėjas gali nebalsuoti už tuos, kurie konfliktuoja ir riejasi. Taigi šis skilimas yra nenaudingas abiem pusėms. Tačiau praeitos savaitės įvykiai leidžia manyti, kad A. Zuoko šalininkai gali prarasti viską, nes tai, kaip kovojama dėl valdžios, sukelia tik pasibjaurėjimą sostinės mero grupuote.
Reikia pabrėžti, kad kelių socialliberalų išdavystė nulėmė net keletą dalykų – visišką zuokininkų įvaizdžio žlugimą visuomenės akyse ir Naujosios sąjungos autoriteto augimą. Mat greita ir ryžtinga partijos bei jos vadovo Artūro Paulausko reakcija į įvykius Vilniaus savivaldybėje visiems tampa pavyzdžiu, kaip turi elgtis politikas. Taip ši partija, jos vadovas sukūrė labai geras visuomenės palankumo inercijas. Pažiūrėsime, ar sugebės socialliberalai išlaikyti tokį aukštą lygį ir toliau.
Savo ruožtu LSDP lyderio reakcija į A. Zuoko šalininkų veiksmus demonstruoja viena – Algirdas Brazauskas nesugeba rasti tinkamos pozicijos kritinėse situacijose. Jo įprotis palaukti, kol viskas išaiškės ir nusistovės, dabar tampa jo trūkumu, nes visuomenė laukia ne atsargaus, todėl vėluojančio lyderio, o ryžtingo, turinčio aiškią ir suprantamą poziciją politiko. Taigi socialdemokratai šioje situacijoje parodo, kad nėra pasirengę naujiems politiniams iššūkiams.
Dr. Lauras Bielinis yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, socialinių mokslų daktaras.
