Laura Žižmarienė sako dukroms esanti labai reikli: „Kartais iš šalies žiūrint atrodo, kad per daug iš jų reikalauju, bet ir mano mergaitės nenorėtų, kad būtų kitaip. Jos niekada nesinaudoja savo neįgalumu.“ Ji pasakoja nesistengusi namų visiškai pritaikyti judėti neįgaliojo vežimėliais: „Mūsų namuose pritaikytas tik įėjimas į namą, liftų nėra. Laiptais į antrą aukštą Kotryna užlipa kabindamasi į turėklus, o Viktorijos kambarys pirmame aukšte.“
Mama išmokė dukras virti valgį, tvarkytis namuose. „Ramiai galiu išvažiuoti ir palikti dukras vienas, – sako Laura, – jos ir namuose apsitvarko, ir maistą pasiruošia. Keliauti ar būti aplinkoje, nepritaikytoje turinčiam judėjimo negalią, dvynėms nėra bėda, jos moka prisitaikyti.“
Sesėms dvynėms mielai talkina jaunėlė Patricija. Jai greit sukaks 8-eri. Patricija taip pat moka pasiruošti valgį, pagelbėti vyresnėms sesėms, kai to reikia. Kai mažoji Patricija ūgtelėjo, tėvai pasikalbėjo su ja apie sesių negalią, apie tai, kad nors jos negali judėti taip, kaip ji, yra daug dalykų, kuriuos jos gali padaryti puikiai. Jaunėlė žino, kada sesėms reikalinga jos pagalba, o kada jos gali padėti jai pačiai, ypač ruošiant pamokas.
Visos trys seserys lanko tą pačią Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnaziją: Kotryna ir Viktorija – dešimtokės, o Patricija – antrokė. Jos klasėje yra ypatingų vaikų, o ji – visų jų draugė, globėja, mokytojos padėjėja. Padėti ir globoti silpnesnį Patricijai savaime suprantama.
Ankstukės „slėpė“ savo bėdą
Paprašyta papasakoti, ką išgyveno išgirdusi, kad abi pirmagimės serga cerebriniu paralyžiumi, Laura atsako, jog dabar, kai visa šeima gyvena visavertį gyvenimą, į tą metą jai sugrįžti nelengva. Dvynės – ankstukės. Septintą nėštumo mėnesį mergaitės pradėjo veržtis į pasaulį. „Labai laukiau savo pirmagimių, stengiausi vykdyti visus gydytojų nurodymus, bet atsitiko tai, ko niekas negalėjo nujausti“, – sako Laima.
Kad abi dukros serga cerebriniu paralyžiumi, tėvai sužinojo tik kai joms sukako metukai. Laura su naujagimėmis išgulėjo Santaros vaikų ligoninėje, vėliau metus varstė poliklinikos duris, tačiau atsakymas būdavo vienas: „Neišnešiotos, todėl vystosi lėčiau, raida vėluoja.“ Nerimaudama dėl dukrų Laura kreipėsi į privačiai dirbančius medikus, šie iš karto pasakė, kad mergaitės turi nemenkų bėdų.
Laura prisimena, kad buvo be galo sunku sau pripažinti, kad dukros neįgalios, tačiau ji nesėdėjo ir nedejavo. Kreipėsi į Vaiko raidos centrą, ten ir sužinojo dukrų diagnozę – cerebrinis paralyžius. Mergaitės vėliau pradėjo vaikščioti, kojytės buvo silpnos. Abi dukros lankė specializuotą vaikų darželį. Mama jas vežiojo mankštintis, ieškojo kineziterapeutų pagalbos, darė viską, kad mergaitės geriau judėtų, tačiau į mokyklą abi atėjo su lazdelėmis.
Herbertas Huveris
Franklinas Ruzveltas
Haris Trumanas
Lazdeles keitė vežimėliai
Viktorija, gimusi pirmoji iš dvynių, į mokyklą ateidavo pasiremdama ramentu, tačiau judėti jai buvo lengviau neįgaliojo vežimėliu, todėl mokykloje į jį ir sėsdavo, o Kotryna vaikščiojo savarankiškai, bet pasiremdama lazdele. 2017 metais mergaitėms buvo atliktos operacijos: Viktorijai – klubo, o Kotrynai buvo pailgintos sausgyslės. Besibaigiant reabilitacijai mama paprašė dukroms skirti neįgaliojo vežimėlius, kad jos galėtų būti judresnės, nes vaikščioti, kad ir su lazdele, joms buvo sunku.
Laura pasakoja, kad jų šeima – keliauninkų. Visi drauge aplankė Olandiją, Belgiją, Prancūziją ir daug kitų Europos šalių. Mergaitės miegodavo palapinėje. Joms tokia nakvynė tapdavo dar vienu iššūkiu, nors vietas palapinėje tėvai stengdavosi dukroms pritaikyti.
„Labiausiai mėgstame laukinę gamtą, – sako Laura. – Ukrainoje miegodavome tiesiog paplūdimiuose, palapinėse. Norisi, kad mergaitės patirtų kuo daugiau įspūdžių, gerų emocijų. Džiaugiuosi, kad jos dar nori keliauti su mumis, bet tikiu, jog ateityje keliaus savarankiškai“, – sako mama. Ji pasakoja, kad pradėjusios sportuoti dukros pradėjo labiau pasitikėti savimi. Išgirdusi apie nuostabią plaukimo trenerę Astą Misiūnaitę, mama nuvežė dukras pas ją, mergaitės išmoko plaukti. O mama ir toliau ieškojo, kur jos galėtų sportuoti.
Tenisas atpalaiduoja, triračiai teikia žvalumo
Į neįgaliųjų lauko teniso treniruotes Laura dukras vežioja du kartus per savaitę. „Pirmoji trenerė Lina Berankytė-Astrauskienė turėjo patirties, kaip neįgaliuosius mokyti žaisti tenisą, ir labai greitai mergaites įkvėpė“, – pasakoja mama. Jos ne tik išmoko žaisti lauko tenisą, bet ir pamėgo šį žaidimą: „Mergaitės pajuto, kad sportas išlaisvina, padeda atsipalaiduoti, o kur dar laimėjimo džiugesys. Be to, ir pralaimėti reikia išmokti.“
Dabar dvynes treniruoja Andrius Liubinas. Sesės iš pradžių jį sunkiai priėmė, bet treneris labai stengėsi ir mergaitės greitai jį pamėgo. Kotryna pateko į Tarptautinės teniso federacijos (ITF) projekto rinktinę, kuri treniravosi ir dalyvavo Nyderlanduose vykstančiame jaunių neįgaliųjų tenisininkų turnyre. „Išleidau į Nyderlandus dukrą ramia širdimi, nes žinau, kad ir pati susitvarkys, ir treneris paglobos“, – sako Laura.
Ji sako, kad Viktorijai reikia daugiau pagalbos, ji sirgo skolioze, teko operuoti klubą, vėliau stuburą, po šios operacijos judėti be neįgaliojo vežimėlio ji nebegalėjo, bet po pertraukos mergaitė grįžo treniruotis.
Kai prieš gerus metus mama su dukromis atrado triračių sportą, gyvenimas tapo dar įdomesnis. Iš pradžių visos trys neįsivaizdavo, kas tie triračiai, bet kai pamatė, pabandė... „Nebespėju paskui jas“, – nusišypso mama, o balse – džiugesys: dukros nenusileidžia bendraamžiams.
Viktorija triračių varžybose bėgo remdamasi viena koja, nes po operacijos jos dešinė pasidarė trumpesnė. Dvynės su triračiais dalyvavo velomaratone. „Matau, kiek gerų emocijų dukros patiria tokiose šventėse, kokios jos laimingos gavusios apdovanojimą, ir negaliu nevežioti į treniruotes“, – sako mama.
Laura – buhalterė, kol dukros treniruojasi, dirba namuose. „Man svarbu, kad mano mergaitės gyventų aktyviai, kad žinotų, jog ateityje jų laukia šimtai, milijonai dalykų, kuriuos jos dar atras. Kad tik noras ieškoti išliktų“, – sako Laura. O ką mano pačios dvynės?
Kotryna išduoda, kad abi su sese ne tik sportuoja, bet ir turi savų pomėgių: „Esu pradedanti fotografė, bet drąsiai sakau, kad sėdint neįgaliojo vežimėlyje tikrai galima fotografuoti ir pagauti nuostabių akimirkų.“ Kotrynos nuotraukų jau buvo galima pamatyti parodose. Ji dar mėgsta kalbas ir drąsiai svajoja apie studijas universitete. O sportuoti? „Sportuoti – nuostabu, be sporto savęs neįsivaizduoju“, – tvirtina Kotryna.
Viktorija pasakoja apie pomėgį, kurio išmoko iš interneto – papuošalų kūrimą. Pirmąjį papuošalą padarė 9-erių. Viktorijai, kaip ir sesei, labai svarbu sportas. „Ačiū mamai už tai, kad padėjo ir padeda mums atrasti sporto teikiamą džiaugsmą“, – sako mergina.
Neįgaliojo vežimėlis – ne kliūtis tapti čempionu
Teniso treneris A. Liubinas prisipažįsta nemanęs, kad vežimėliuose sėdintys žmonės gali žaisti lauko tenisą. „Kai gavau pasiūlymą treniruoti neįgaliojo vežimėliais judančius jaunuolius, supratau, kad šis darbas man nemenkas iššūkis, – sako treneris. – Buvau lankęs seminarus, konsultavausi su iki tol dirbusia trenere, tačiau ir dabar ruošdamasis kiekvienai treniruotei žiūriu vaizdo medžiagą, apgalvoju darbo stilių. Tačiau merginos savo entuziazmu ir atkaklumu mane papirko, per treniruotes net pamirštu, kad mano tenisininkės neįgalios. Tenisą jos žaidžia puikiai, iš jų galėtų pasimokyti ir kiti. Todėl visiems linkiu išdrįsti mokytis žaisti – neįgaliojo vežimėlis nėra kliūtis tapti čempionu!“
Lietuvos triračių sporto asociacijos vadovė, trenerė Aušra Kriškoviecienė pasakoja, kad su Kotryna ir Viktorija išsikėlė tikslą bėgti 100 m, bet po sėkmingo sezono mergaitės taip greitai tobulėjo, kad rugpjūčio 30 dieną vykusiose varžybose „Racerunning Vilnius Open 2020“ Kotryna bėgo 200 m, o Viktorija – 100 m. Rezultatai buvo puikūs.
„Su džiaugsmu lauksime kitų metų stovyklos ir tarptautinių varžybų Danijoje, kuriose planuojame dalyvauti“, – sako A. Kriškoviecienė ir paaiškina, kad Kopenhagoje kasmet vyksta bėgimo su triračiais stovykla, į kurią susirenka vaikai ir suaugę bėgikai su triračiais iš viso pasaulio. Tris dienas vyksta tarptautinės treniruotės kartu su kitų šalių atstovais, kitas tris – varžybos. 2021 m. į Kopenhagą trenerė planuoja vykti ne tik su sesutėmis, bet ir kitais bendruomenės nariais.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
