Jei jums patiko „21 gramas“, patiks ir Marko Forsterio „Pasilik“. Tik pastarajame daugiau pamišimo, daugiau išgąsčio, daugiau pakartojimų ir daugiau neaiškumų.
Gerai savo darbą išmanantis psichiatras Semas Fosteris (akt. Ewanas McGregoras, pažįstamas iš „Žvaigždžių karų“ ir „Salos“) perima savo kolegės pacientą Henrį Lethamą (akt. Ryanas Goslingas) – liesą, išblyškusį, dailę studijuojantį ir truputį kuoktelėjusį vaikiną, kuris pareiškia nusižudysiantis savo 21-ojo gimtadienio proga. O jis – vos po trijų dienų.
Psichiatras Semas turi rūpesčių ir namie, mat gyvena su buvusia paciente dailininke Lila (akt. Naomi Watts), kuri yra bandžiusi nusižudyti. Tačiau naujasis pacientas Semui kelia vis daugiau neaiškumų. Kuo giliau psichiatras pasineria į keistą Henrio pasaulį, tuo sunkiau jam sekasi atskirti realybę nuo iliuzijos. Jis mato vis pasikartojančius vaizdus, susitinka su mirusiais žmonėmis... O išblyškėlis, gesinantis cigaretes sau į rankas ir tiksliai nuspėjantis orų prognozę, jam sukelia vis daugiau neaiškumų.
Tačiau vien filmo aprašymu pasikliauti neverta. Jau nuo pat pradžių žiūrovą kamuoja, atrodo, banalūs klausimai. Kodėl visos Semo kelnės smarkiai prasilenkia su mados tendencijomis ir yra gerokai per trumpos? Kodėl Henris seną psichiatro draugą palaiko savo tėvu, kuris yra miręs? Ir ką reiškia vis pasikartojantys kraupios avarijos vaizdai? Kas ten nutiko? Tačiau atsakymų sulaukiame tik filmo pabaigoje. Ir tai ne visų.
Viename interviu režisierius Markas Forsteris teigia: „Į šį filmą geriau žiūrėkite kaip į langą – žvilgsnį kreipkite ne į vaizdus, o į tai, kas slepiasi už jų. Ši istorija – tarsi sapnas, taigi yra atvira bet kokiai interpretacijai. Aš pateikiu tik vaizdines užuominas, o visa kita palieku spręsti žiūrovui“. Ir iš tikrųjų, filmo esmė net ir pabaigoje nėra pateikta ant lėkštutės. Turbūt dėl to pažiūrėjus „Pasilik“ dar bent pusdienį kamuoja įvairiausi klausimai.
Beje, nepatariu sėdėti arti ekrano, nes nespėsite susigaudyti filmo scenose. Jos juda beprotišku greičiu, keičiasi taip subtiliai, kad kartais nebesupranti, ar čia dar ta pati vieta, ar jau kita. Operatorius savo darbą atliko be priekaištų, neleisdamas filmui išsitęsti iki begalybės. Jau vien ko verti stambūs planai! Deja, pastarieji kartais išryškina ir ne itin profesionalią aktorių vaidybą. E. McGregoras niekaip neišlenda iš saldaus berniuko vaidmens ir išblyškęs nuo sutrikimo veidas, kad ir kaip besistengtų grimuotojai, neatrodo tragiškai. O žymiąją N. Watts režisierius viduryje filmo tiesiog pamiršo. Tiesa, vaidindama „Pasilik“ ji nebėra tokia subtili kaip „21 grame“, taigi norom nenorom į galva lenda banalūs vaizdai iš „Skambučio“.
Šios pastabos negalioja tik ne itin žinomam R. Goslingui, kuris pamišėlio vaidmenį atlieka tiesiog puikiai. Tiesa, šiek tiek primena Adrieną Brodį filme „Pianistas“ – toks pats žvilgsnis, taip pat ant veido užkritusi plaukų sruoga, net lūpų kampučiai bandant šypsotis juda taip pat. Naujas pretendentas kada nors gauti „Oskarą“? Galbūt.
„Tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio yra vieta, kur neturėtum likti...“ - skelbia filmo reklaminis šūkis. Kas ta vieta? Juk sakoma, kad mirštant žmogui pro akis prabėga visas gyvenimas. Tačiau Markas Forsteris rodo ne gyvenimo istoriją, o klaikų sapną, kuriame mirštantysis suplaka asmenis, ypatybes ir įvykius į vieną krūvą. Čia kiekvienas gauna konkretų vaidmenį, kartojamos tam tikros frazės („Mama, ar šis vyras mirs?“) ir susiejami visai nepažįstamų žmonių likimai. Netgi tokios detalės kaip per trumpos kelnės sapne matomos ryškiai. Kodėl? Juk kai žmogus priklumpa vienu keliu, kelnės vizualiai atrodo trumpesnės nei turėtų būti...
„Pasilik“ Markui Forsteriui tikrai pavyko. Tiesa, jis neskirtas tiems, kurie tikisi eilinio amerikietiško filmo su viską iššifruojančia pabaiga. Tegu prasmę išsiaiškina žiūrovas. Juk ne veltui režisierius paliko skylių, kurias savo vaizduote užkamšyti galime tik mes patys.
Filmą „Pasilik“ amerikiečiai kino teatruose žiūrėjo jau praėjusį rudenį, o lietuviai, jei susigundys palavinti vaizduotę, filmą matys festivalio „Kino pavasaris“ metu ir kino teatruose nuo kovo 31 d. O pažiūrėti verta bent du kartus...
