Praėjusią savaitę JAV prezidentas, neva reaguodamas į nacionalinio saugumo tyrimo išvadas, paskelbė, kad įves muitus į šalį importuojamam plienui ir aliuminiui. Akivaizdu, kad nacionalinis saugumas čia tik pretekstas, nes dauguma šių prekių JAV importuoja iš šalių sąjungininkių. Prezidentas Trump’as ir pats neslepia, kad tikrasis tikslas − apsaugoti vietos gamintojus nuo konkurencijos ir sumažinti šalies prekybos deficitą. Visgi šis žingsnis, tikėtina, susilauks atsakomųjų veiksmų. ES paskelbė, jog į JAV veiksmus atsakys įvesdama muitus Harley-Davidson motociklams, Levis džinsams ir JAV viskiui. Trump’as atsakė įvesiantis naujus muitus iš ES importuojamiems automobiliams. Apie atsakomuosius žingsnius prabilo ir Kinija bei kitos šalys. Visi šie veiksmai rodo, kad pasaulis atsidūrė ties prekybos karo slenksčiu.
JAV tenka maždaug penktadalis viso ES prekių ir paslaugų eksporto. Visgi mažai tikėtina, kad didesni tarifai metalams galėtų turėti didesnį neigiamą poveikį ES šalių ekonomikoms – geležis, plienas, metalo lydiniai ir pirminiai metalo produktai sudaro tik nedidelę dalį ES šalių eksporto už ES ribų. Tačiau ES automobilių pramonė yra gerokai labiau pažeidžiama, tad išaugę muitai, priklausomai nuo jų dydžio, galėtų atnešti žalos visos ES ekonomikai.
JAV yra didžiausia ES transporto priemonių eksporto rinka, kuriai tenka ketvirtadalis viso ES transporto priemonių eksporto. Tačiau, tikėtina, kad labiausiai nuo išaugusių muitų tarifų nukentėtų Vokietija, kurios eksportas sudaro daugiau nei pusę viso ES transporto priemonių eksporto. Egzistuoja rizika, kad prekybos karui įsibėgėjus, apmuitinamų prekių skaičius dar labiau išaugtų, įsisuktų pavojinga muitų didinimo spiralė. Tokiu atveju pažeidžiama taptų ir Lietuva, kuri yra viena atviriausių – labiausiai nuo eksporto priklausomų – ekonomikų pasaulyje.
ES, kuri turi pakankamai vidinių problemų − bando atremti valdžios siekiančius populistus, veda sudėtingas Brexit derybas ir, siekdama užkirsti kelią ateities krizėms, imasi spręsti struktūrines problemas, viso to dabar reikia mažiausiai. Prekybinis karas galėtų sutrikdyti spartų ES ekonomikos augimą, sklandų monetarinės politikos normalizavimą, atidėti reformų įgyvendinimą bei įkvėpti naujos gyvybės populistams. Pažeista prekybos tvarka pasaulyje turėtų ne tik ekonominių, bet ir politinių destabilizuojančių pasekmių. Prekybos karas su JAV padidintų ir taip trapų pasitikėjimą šia šalimi tokioje srityje, kaip gynyba, sutvirtintų Kinijos ekonomines ir politines ambicijas. Ir galų gale už šiuos karus aukštesnėmis prekių ir paslaugų kainomis bei prastesne jų kokybe sumokėtų vartotojai.
Visgi šie protekcionistiniai JAV prezidento veiksmai neturėjo būti netikėti − prezidentinės kampanijos metus Trump’as nuolat kalbėjo apie prekybą suvaržančius žingsnius, kurių jis imsis įgyvendindamas „America first” (pirmoje vietoje - Amerika) politiką. Deja, politikai bei finansų rinkos buvo linkę ignoruoti šią grėsmę − protekcionistinė retorika buvo „nurašyta” rinkiminiam populizmui. Visgi šiandien Vakarų lyderiams labiau nei bet kada moderniojoje istorijoje būtina atsispirti pagundoms veltis į prekybos karą. Kaip ir įprastame kare, visų pirma reiktų pasikliauti diplomatija ir bandyti racionaliais argumentais įtikinti agresorių sudėti ginklus, nes, priešingai Trump’o įsitikinimui, prekybiniuose karuose laimėtojų nebūna.
