Pagrindinės sparčiai senėjančios visuomenės priežastys yra mažas gimstamumas, emigracijos srautai, viršijantys imigraciją, bei ilgėjanti gyvenimo trukmė. Gimstamumo rodiklis, nors ir po truputį auga, vis dar išlieka žemas. 10 moterų tenka kiek daugiau nei 16 vaikų, tačiau vien tam, kad būtų užtikrinta kartų kaita, vaikų skaičius turėtų siekti bent 21. Visgi net iki šio skaičiaus išaugęs gimstamumas nebūtų pajėgus pagerinti demografinės padėties, jei nesikeistų migracijos situacija.
Pastarojoje srityje progreso ypač stinga ‒ iki pernai mažėjusi emigracija ir didėjusi imigracija, vėl pakeitė kryptį. Emigracija ypač prisideda prie visuomenės senėjimo, kadangi didžioji dalis emigrantų yra darbingo amžiaus. Pernai 73 procentų emigrantų amžius siekė 15-44 metus. Tikėtina, kad emigracija susilygins su imigracija iki kito dešimtmečio pradžios, tad neigiama grynoji migracija ir toliau prisidės prie Lietuvos demografinės situacijos blogėjimo. Be to, augant šalies ekonomikai, lietuvių gyvenimo trukmė ims ilgėti sparčiau ir tai dar labiau paskatins visuomenės senėjimo procesą.
Lietuvos ekonomika jau jaučia neigiamą senėjančios visuomenės poveikį, o ateityje jis taps vis didesnis. Vyresnių nei 65 metai ir darbingo amžiaus gyventojų santykis šalyje išaugo nuo 16,2 procentų 1990 metais iki 28,1 procento 2015 metais. Kitaip sakant, darbingo amžiaus gyventojų skaičius, tenkantis vienam vyresnio amžiaus gyventojui, per minėtąjį laikotarpį sumažėjo nuo 6,2 iki 3,6. Eurostat prognozuoja, kad iki 2040 metų šis santykis išaugs iki 56 procentų, tai yra, darbingo amžiaus gyventojų skaičius, tenkantis vienam vyresnio amžiaus gyventojui, sumažės iki mažiau nei dviejų.
Augantis darbingo ir vyresnio amžiaus gyventojų santykis reiškia, kad, neilgėjant pensiniam amžiui, santykinai didėja pensininkų skaičius, o dirbančių ir mokesčius mokančių asmenų skaičius mažėja. Tokia situacija kelia grėsmių Lietuvos pensijų sistemos ir visų viešųjų finansų tvarumui. Siekiant vykdyti dėl visuomenės senėjimo išaugusius įsipareigojimus, ateityje gali tekti didinti šalies įsiskolinimą arba didinti ir taip didelius mokesčius dirbantiesiems, kurių gretos sparčiai mažėja. Mažėjant darbingo amžiaus gyventojų skaičiui, šalies darbo rinka neišvengiamai susidurs su darbuotojų trūkumu. Be to, senėjanti visuomenė neigiamai veikia ir inovacijų, kurios įprastai laikomos produktyvumo augimo varikliu, lygį.
Taigi gyventojų senėjimo problemą būtina spręsti panaudojant visus įmanomus instrumentus. Neretai diskutuojamos galimybės didinti gimstamumą. To galima būtų siekti teikiant didesnę finansinę pagalbą šeimoms, turinčioms vaikų, plečiant vaikų priežiūros įstaigų tinklą, gerinant infrastruktūrą. Visgi, vyriausybės galimybės gerinti gimstamumo rodiklį yra labai ribotos, kadangi vaikų skaičius yra asmeninis sprendimas, o augant gyventojų pajamoms, šeimos yra linkusios turėti mažiau vaikų ir susilaukti jų vėlesniame amžiuje. Taip pat būtina atsižvelgti ir į tai, jog išaugęs vaikų skaičius reikalauja daugiau viešųjų paslaugų bei įvairių išmokų, o tai reiškia ‒ ir didesnių išlaidų iš valstybės biudžeto. Taigi, net ir išaugus gimstamumui, šalies ekonomika naudą pajustų tik po kelių dešimtmečių.
Svarbu didinti gyventojų užimtumą aktyviau įtraukiant pagyvenusius bei jaunus gyventojus į darbo rinką. Pernai tik 6,3 procentai gyventojų, vyresnių nei 65 metai, dirbo – tai mažiau nei Latvijoje, Estijoje bei Skandinavijos šalyse, tad šioje srityje daug neišnaudoto potencialo. Būtina sukurti paskatas dirbti ilgiau, pasiūlant lankstesnes darbo schemas, panaikinant motyvaciją išeiti į pensiją anksčiau nustatyto pensinio amžiaus, pavyzdžiui, panaikinant išankstines pensijas. Kita vertus, net du trečdaliai 15-24 metų jaunuolių yra neaktyvūs darbo rinkoje – daug daugiau nei daugelyje išsivysčiusių šalių – ir tai taip pat yra neišnaudotas potencialas. Siekiant didesnio jaunuolių dalyvavimo darbo rinkoje reiktų trumpinti mokymosi ir atostogų trukmę, skatinti daugiau jaunuolių rinktis profesinį išsilavinimą, palengvinti studijų ir darbo derinimą.
Visgi, didžiausią potencialą greitai pagerinti šalies demografinę situaciją turi migracijos politika ‒ imigracijos srautai turi tapti didesni už emigracijos. Tikėtina, kad gerėjant šalies ekonominei situacijai, investiciniam klimatui ir augant darbo užmokesčiui, emigracijos srautai mažės ir vis daugiau lietuvių bus linkę sugrįžti. Visgi, gali tekti palaukti, kol tai įvyks, tuo tarpu, didesnė užsienio piliečių imigracija būtų greitas ir efektyvus problemos sprendimas. Pernai tik kiek daugiau nei ketvirtadalis visų imigrantų buvo gimę užsienio šalyje – tai vienas žemiausių rodiklių ES. Lietuva turėtų įsileisti daugiau užsienio piliečių, ypač galinčių dirbti srityse, kuriose darbuotojų poreikis didžiausias, pavyzdžiui, IT, transportavime, statybose ir panašiai. Tam būtina supaprastinti imigracijos procedūras bei įvesti „mėlynąsias kortas“, skirtas aukštos kvalifikacijos darbuotojams.
Imigracija sumažintų besitraukiančios darbo jėgos problemą, tačiau ilguoju laikotarpiu didžiausia reikšmė turėtų būti skiriama produktyvumo didinimui. Lietuvoje vis dar dominuoja žemos ir vidutinės pridėtinės vertės gamyba, tačiau būtina kilti vertės grandine aukštyn, specializuotis aukštos pridėtinės vertės veiklose. Siekiant šio tikslo svarbu didinti švietimo kokybę, skatinti inovacijas, užtikrinti, kad visos institucijos siektų šio tikslo. Neįgyvendinus minėtų reformų, pensinio amžiaus didinimas gali tapti vienintele išeitimi.
