Kas ketvirtas Lietuvos gyventojas vandenį semia iš šulinio kaip balanos gadynės laikais, tiek pat gyventojų naudojasi lauko tualetais. Kalbėti apie gyvenimo komfortą ir kokybę tų, kuriems tokia buitis yra kasdienybė - neišeina.
Dar svarbiau, kad tokiu būdu neįmanoma užtikrinti prideramos geriamojo vandens kokybės ir elementarių asmens higienos sąlygų.
Gręžtinių šulinių vanduo neretai būna apgaulingas - skaidrus, bekvapis, minkštas, tačiau kenksmingas žmogaus sveikatai.
Šeši iš dešimties šulinių yra užteršti, - „Balsui.lt“ teigė Vilniaus visuomenės sveikatos centro saugos kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Daina Švėgždaitė.
„Apie 60 proc. Vilniaus apskrities šachtinių šulinių tiek nitratų ir nitritų, tiek mikrobų kiekis viršija leistiną normą“, - pažymėjo D.Švėgždaitė.
Anot D.Švėgždaitės, šulinių vandens kokybė priklauso nuo gręžinio gylio ir nuo arti jo esančių taršos objektų skaičiaus.
Didžiausias pavojus vartojant užterštą vandenį kyla vaikams ir naujagimiams iki pusės metų amžiaus. Kūdikių apsinuodijimas nitratais vadinamas pamėlusių kūdikių sindromu, sakė D.Švėgždaitė. Užterštas vanduo ypač kenkia tiems žmonėms, kurie serga širdies ir kraujagyslių ligomis, skundžiasi skrandžio negalavimais ar kenčia nuo sumažėjusio kraujospūdžio.
Pasak D.Švėgždaitės, mikrobus galima pašalinti virinant vandenį, tačiau jei vanduo užterštas nitritais ir nitratais - virinimas turės priešingą efektą.
„Virinant nitritais ir nitratais užterštą vandenį, sveikatai kenksmingų medžiagų koncentracija padidėja, nes išgaruoja vandens dalis, o teršalų kiekis lieka nepakitęs”, - tikino D.Švėgždaitė.
Centralizuotai tiekiamas vanduo yra geros arba labai geros kokybės ir nekenkia žmogaus sveikatai. D.Švėgždaitė pripažįsta, kad centralizuotai tiekiamas vanduo gali būti estetiškai nepriimtinas, tačiau jis nėra kenksmingas sveikatai.
Vėžlio žingsniu, bet į priekį
Kaip „Balsui.lt“ sakė Aplinkos ministerijos Komunalinio ūkio departamento direktorius Rimgaudas Špokas, iki 2015 metų 95 proc. šalies gyventojų turi turėti galimybę prisijungti prie centralizuotos vandens ir nuotekų sistemos.
Centralizuotos vandens ir nuotekų sistemos įdiegimo darbai Lietuvoje vykdomi kelerius metus. Šio projekto įgyvendinimui Europos Sąjunga šaliai jau skyrė 1,4 mlrd. litų bei dar daugiau nei milijardas yra numatytas, tvirtino R.Špokas.
R.Špoko teigimu, Lietuvoje vandens prieinamumo problema pradėta spręsti 2001-ais metais, o strategija, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas turėtų galimybę prisijungti prie centralizuotų vandentiekio tinklų ir nuotekų tvarkymo, buvo patvirtinta tik po ketverių metų.
2006-aisiais Seimas priėmė įstatymą, kuriuo įpareigojo savivaldybes, kad iki 2015 metų nemažiau nei 95 proc. gyventojų būtų aprūpinti centralizuotai tiekiamu vandeniu.
Įgyvendinus projektą, kiekvienoje savivaldybėje liks tik po vieną vandens tiekėją.
„Iš šiuo metu esančių 700 vandens tiekėjų liks 60“, teigė Aplinkos ministerijos, Komunalinio ūkio departamento direktorius.
Anot R.Špoko, stambinti vandens tiekimo įmones yra būtina, nes tokiu būdu bus sumažinta vandens paslaugų savikaina. Įmonės dirba pagal uždarosios akcinės bendrovės principus ir turi savarankiškai plėtoti ūkį, tačiau vos keletas įmonių gali pasigirti gaunančios pelną.
„Įmonės veikia atsiperkamumo arba sąnaudų susigrąžinimo principu, tačiau pelningai dirbančių įmonių Lietuvoje yra vos keletas“, - sakė R.Špokas.
Ukmergės vandenų direktorius Rimas Arlinskas „Balsui.lt“ sakė, kad vandens tiekimo įmonių stambinimas yra reikalingas ir vertintinas teigiamai, nes kaimuose nėra gerų specialistų, kurie patys gebėtų prižiūrėti vandentiekius.
Anot R. Arlinsko, Ukmergės mieste centralizuotu vandentiekiu ir kanalizacija naudojasi 81 proc. gyventojų, tuo tarpu rajone – situacija prastesnė: centralizuotų tinklų neturi daugiau nei penktadalis kaimo žmonių.
Regimantas Petrusevičius
