Tiek pavienį žmogų, tiek visuomenę gali slėgti labai sunki tikrovė, kai jau nieko nelaukiama ir nebesitikima. Žmogus gali sirgti nepagydoma liga ar turėti sunkią priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų; visuomenė gali būti patekusi į vargą, nusivylusi vadovais, skęsti alkoholyje arba ieškoti laimės svetur. Kažką panašaus matome šiandienėje Lietuvoje. Kur išeitis? Be abejonės, išeitis yra, ir Adventas apie tai kalba.
Adventas yra laukimo metas. Laukiame Jėzaus Kristaus Gimimo šventės, bet ne tik jos. Mes, tikintieji į Jėzų Kristų, nesudedame vilčių tik į žemiškąją tikrovę. Jeigu taip elgtumės, kuo gi skirtumės nuo buvusių komunizmo statytojų, kurie kūrė rojų žemėje? Mes laukiame antrojo Kristaus atėjimo ir būsimojo gyvenimo Dievo artumoje. Šią tikrovę mums pelnė Jėzaus gimimas ir mirtis ant kryžiaus.
Dievo Apreiškimas, kurį randame Šventajame Rašte, nenusako aiškių ženklų, kada antrą kartą ateis Jėzus, todėl kiekviena žmonių karta turi laukti ir būti pasiruošusi sutikti ateisiantį Jėzų. Laukimas skatina budėti ir gyventi taip, kad atėjęs Jėzus rastų pasiruošusius įžengti į pažadėtąjį gyvenimą. Bažnyčia per Adventą kviečia mus šv. Jono Krikštytojo žodžiais: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė! <...>Taisykite Viešpačiui kelią!“ (Mt 3, 2–3). Šiuose žodžiuose telpa visa Advento programa.
Raginimas atsiversti – tai kvietimas keistis į gera. Pirmiausia tai kvietimas palikti nuodėmės kelią, susitaikinti su Dievu ir žmonėmis, kuriems galbūt esame nusikaltę. Adventas nėra skirtas nei pramogoms, nei vaikščiojimui po parduotuves, ieškant kalėdinių dovanų. Jei būtume tokie nekalti, kaip Švč. Mergelė Marija, kurios Nekaltąjį Prasidėjimą minime gruodžio 8-ąją, tuomet galėtume tik melstis ir laukti. Tačiau matydami savo sielos dėmes, per Adventą jaučiame pareigą jas nuplauti Dievo gailestingumo ir meilės sakramentu.
Evangelijos pasakojime apie Joną Krikštytoją mūsų dėmesį atkreipia viena detalė. Jonas nesidžiaugia einančiais krikštytis fariziejais ir sadukiejais, bet juos bara. Kodėl jis tai daro? Jonas žino, kad sadukiejai netiki kūnų prisikėlimu, o fariziejams rūpi tik išorinis pavyzdingumas. Kiek vėliau Jėzus juos pavadins pabaltintais karstais, kurių viduje puvėsiai. Todėl Jonas Krikštytojas jiems kalba: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių! <...> Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Mt 3, 8–10). Taigi laukiant Kristaus atėjimo, reikia tikro atsivertimo ir iš jo kylančių gerų vaisių. Kas gi yra tie geri vaisiai?
Pirmiausia tai nuolankus pripažinimas, kad esame silpni ir nusidėjėliai. Tikras nuolankumas skatina, pripažįstant savo silpnumą, visiškai pasitikėti Dievu kaip geriausiu Tėvu, kuris vienintelis gali mus palaikyti gerame. Kol nežengiame šio žingsnio, tol esame ne tiek krikščionys, kiek savo teisumu įsitikinę fariziejai. Mūsų fariziejiškumą labiausiai gydo nuolanki išpažintis, nes susitaikydamas su Dievu bei žmonėmis ir atvirai išpažindamas savo kaltes negali mąstyti apie save kaip apie šventąjį. Net popiežius Pranciškus save vadina nusidėjėliu, kuris kas dvi savaites atlieka išpažintį.
Kitas tikro atsivertimo vaisius yra geri darbai, kuriuos darome ne sau, bet kitiems. Savo aplinkoje nuolat sutinkame žmonių, pasimetusių gyvenimo kryžkelėse, nusivylusių, nebemylimų ir jau nieko iš gyvenimo nebesitikinčių. Šitiems žmonėms galime padėti. Lengviausia tai padaryti kokios nors labdaringos akcijos metu paskambinant telefonu ir paaukojant kelis litus, bet šitai vargu ar sušildys mūsų sielas. Geri darbai padeda mums keistis į gera tuomet, kai patys pažvelgiame į kenčiančio žmogaus akis ir sužadiname jose viltį bei džiaugsmą. Advento metu apsidairykime aplink ir gal pamatysime vienišų, kenčiančių žmonių. Nepalikime jų tik Caritas, Maltos ordino pagalbos tarnybos ar kitų labdaringų organizacijų rūpesčiui.
Per Adventą taip pat tinka pamąstyti, kaip viltį sugrąžinti Lietuvos visuomenei. Iš tikrųjų ją gali atnešti tik Kristus. Bet kad jis ateitų į mūsų visuomenę, į mokyklas ir universitetus, esame reikalingi mes visi. Nė vienas neturime teisės pasakyti, kad esame maži ir nieko nepakeisime. Jei iki galo įsileidžiame Kristų į savo gyvenimą, kartu tampame Jo nešėjais. Tuomet Viešpats per mus jau gali daryti savo nuostabius darbus.
Arkivysk. Sigitas Tamkevičius
