Lietuvos spaudoje pasirodžius nemažai straipsnių apie Latvijoje vykusius rinkimus, bei „teisingą“ mūsų kaimynų sprendimą daugiausia balsų atiduoti už dešiniuosius neoliberalus, čia pateikiama kiek kitokia, bei, greičiausiai, teisingesnė balsavimo rezultatų kaimyninėje šalyje interpretacija. Tai yra profesoriaus Jeffreu Sommers straipsnio ištraukos vertimas. Šiame tekste yra argumentuojama, kad Latvijoje rinkimų metu dominavo nacionalizmas bei šovinizmas, ir būtent todėl už neoliberalią ekonominę politiką pasisakančios partijos laimėjimas yra tiesiog stereotipinio latvių visuomenės mąstymo pasekmė, o ne racionalus rinkėjų sprendimas. Be jokios abejonės, visa tai yra labai aktualu ir Lietuvos politikos kontekste, kur kol kas, deja, katastrofiškas neo-liberalizmas yra priimtas kaip neišvengiamybė.Visuotiniai Latvijos rinkimai
Grįžtant prie finansinės spaudos audringų plojimų dėl Latvijos piliečių „pritarimo“ griežtam taupymui, bet kas nors kiek susipažinęs su Latvijos politika supranta, kad realybė yra visai kitokia. Latvijos rinkimuose paprastai ir aiškiai dominavo šovinizmas, etnocentrizmas ir nacionalizmas. Rinkimų kampanijos pradžia atrodė labai intriguojanti. Daugiau ar mažiau centro-kairės Santarvės centro partija siūlė post-Keineso planą atstatyti ekonomiką ir suvienyti etninius latvius ir etninius rusus prieš oligarchų (kai kuriems iš jų yra tekę sėdėti kalėjimuose) valdomas partijas, bei katastrofiškas neoliberalias strategijas, kurios skatina masinę žmonių emigraciją ieškantis uždarbio.
Santarvės centro partija buvo laikoma favorite dar prieš rinkimus, tačiau jai teko tenkintis antra vieta. Kas gi atsitiko? Pirmiausia, progresyvūs partijos elementai bijojo etninių latvių nacionalizmo, kuris galėjo sutrukdyti pasiekti pergalę rinkimuose. Todėl, vietoje to, jog būtų judama link progresyvių etninių latvių, jie stengėsi kiek įmanoma išlaikyti kiekvieno etninio ruso balsą, nes į šiuos jau buvo nusitaikiusi šovinistinė Sovietų apologetų partija. Todėl, Santarvės centras žaidė semantinį žaidimą, kuriame atsisakė pripažinti, jog Latvija buvo „okupuota“ Sovietų Sąjungos. Taigi, jie išlaikė etninius šovinistus rusus, tačiau prarado bet kokias galimybes užsitarnauti svarią etninių latvių paramą.
Taip pat, artėjant rinkimams Santarvės centro „finlandizacijos“ strategija (ko-operacija su Rusija ekonominėje srityje bei konfliktų vengimas politinėje arenoje) priešiškai prieš etninius rusus nusiteikusios žiniasklaidos buvo išvadinta Kremliaus regztu mėginimu parklupdyti Latviją. O vos kelios dienos prieš rinkimus spaudoje pasirodė Kremliaus sąskaitos, neva skiriančios finansinę paramą Santarvės centro pasiruošimui rinkiminei kampanijai. Niekas iki šiol negali patvirtinti šios medžiagos autentiškumo. Tai galėjo būti tiesa, tačiau galėjo būti ir šmeižtas. Deja, paleidus tai į viešumą prieš pat rinkimus jau nebuvo laiko šios informacijos patikrinti. Baimė buvo pakurstyta ir etniniams latviams beliko spėlioti, ar tokie kaltinimai buvo pagrįsti.
Galų gale, Santarvės centro partijos dėka turėjusi susikurti „koalicija“ tarp progresyvių etninių rusų ir etninių latvių teliko iliuzija. Tik 7 % už juos balsavusių buvo etniniai latviai. O buvo tikimasi, jog šis rodiklis bus keletą kartų didesnis. Taigi, vietoje pergalės rinkimuose, Santarvės centro partija, kuri pasisakė prieš neoliberalias priemones ir taupymą, atsidūrė antroje vietoje, nedaug atsilikdama nuo rinkimų nugalėtojų (Latvijos rinkimus laimėjo centro dešiniųjų partija „Vienybė“ – red.). Viską apibendrinant, didelė dalis šalį palikusių latvių nebalsavo. Tuo pat metu, šalyje likę etniniai latviai buvo išsigandę etninių rusų ir Kremliaus įtakos. Tačiau netgi tokiomis aplinkybėmis Santarvės centras rinkimuose pasirodė labai gerai. Didžiausi pralaimėtojai šiuose rinkimuose buvo stambiausių oligarchų „Už geresnę Latviją“ partija, kurios narių gretose buvo nemažai korumpuotų politinių veikėjų iš praeities. Įvairių pakraipų latviai teisingai nubaudė juos šiuose rinkimuose.
Tai už ką visgi latviai balsavo? Labiausiai netikėti laimėtojai buvo Žaliųjų ir Valstiečių sąjunga (ŽVS), užėmusi stiprią trečią vietą ir surinkę daug daugiau balsų nei buvo tikėtasi. Kaip ir daugelis Latvijos partijų, tai keista koalicija - žalieji ir valstiečiai yra įdomus anti-semitinių samokslininkų „anti-Sorosistų“, nacionalistų, ir galingo oligarcho Aivars Lembergs mišinys. Lembergs, dėl savo pačio kaltės, yra vieninelis oligarchas, kuris kažkiek stengėsi elgtis garbingai, kaip dažnai ir tuo pat metu klaidingai yra tikimasi iš „aukštuomenės“ narių. Kol kiti Latvijos politikai ramiai leido savo tautos nariams grimzti į Dikenso laikų skurdą, Lembergs šiek tiek parėmė savo rinkimų apygardą, tuo pat metu sugebėdamas įsigyti uostų infrastruktūrą. Ir nors Latvijos neoliberalai gavo nežymią balsų daugumą su šiek tiek daugiau nei 30% visų rinkimuose dalyvavusių piliečių balsų, tačiau šie skaičiai nereiškia mandato. Iš tiesų, daugelis jų rinkėjų paaiškino, kad balsavo už juos tik dėl to, kad prie valdžios nebūtų prileisti etniniai rusai. Ironiška yra tai, kad po viso šito tarptautinė bendruomenė dabar deda dideles pastangas, kad būtų sudaryta koalicija tarp Latvijos neoliberalios koalicijos ir etninių rusų Santarvės centro partijos. Jų tikslas yra priversti etninius rusus pritarti neoliberalioms programoms.
Šiandien Latvijos ekonomika vos juda į priekį. Didysis kritimas jau pasibaigė. Tačiau perspektyvos dar labai blankios. Nefinansinės investicijos (tikroji ekonomika) yra susitraukusios 42 procentais lyginant su praeitais metais. Tuo tarpu, kai kuriose srityse visgi yra augimas, pavyzdžiui miškų atauginimas stengiantis patenkintį švedų apetitą latviškai medienai, tačiau tai toli gražu nėra veikla, kurios pagrindu būtų galima sukurti tvirtą ekonomiką. Šiek tiek yra prošvaisčių augimui agrokultūros sferoje ir pramonėje, tačiau valstybė nededa daug pastangų stengiantis pagelbėti šioms sritims. Algos smarkiai krito – net 30 procentų viešajame sektoriuje. Jauni žmonės, valstybės ateitis, yra priversti emigruoti ir nesilaukia vaikų, kai tuo tarpu visa šalies socialinė infrastruktūra griūna. Kol taupymas išsikerta savo naikinamąjį kelią per ekonomiką, pajamos iš mokesčių nėra pakankamos, kad būtų pasiekti išsekintos valstybės biudžeto įsipareigojimai. Trumpai tariant, šita rinkiminė „sėkmė“, kuria taip džiaugiasi finansinė spauda, užsienio bankininkai, ir tarptautinės finansinės institucijos, atitenka vienai skurdžiausių Europos Sąjungos tautų, kuri gali iš viso nustoti egzistuoti, jeigu demografinės tendencijos nesikeis.
Taigi, neoliberali ekonomika sugebėjo reabilituotis ir iškovoti pergalę, kuri primena Tacito Romos pergalių apibūdinimą, nuskambėjusį keltų karo vado Kalgato lūpose prieš Mons Graupius mūšį - „jie sukuria dykumą, ir pavadina tai taika“. Nepaisant visko, šitie rinkimai tikrai nebuvo pritarimas neoliberaliam taupymui, ir juo labiau tai nebuvo Latvijos pergalė.
Autorius: Jeffreu Sommers, vertė Vytautas Liutkus
Jeffreu Sommers yra Wisconsin-Milwaukee univesiteto profesorius, taip pat vizituojantis profesorius Stokholmo ekonomikos mokykloje Rygoje.
