Iš karto pasakysime, kad šis straipsnis nėra apie Latvijos legiono istoriją, jo kovos kelius ar tragišką kai kurių legionierių likimą, patekus į sovietų rankas. Šis straipsnis daugiau paremtas dokumentine medžiaga, nušviečiančia teisinį paties Legiono traktavimą pokario metais, visiškai priešingą tam, kokį pasauliui įnirtingai bando įsiūlyti Rusijos ir jos propagandos suklaidintų rėmėjų Vakaruose dezinformacijos priemonės.
Nekalbėsime apie istorines Legiono atsiradimo aplinkybes, kai kurių savanoriškai įstojusiųjų motyvaciją po sovietų vykdytų žiaurumų 1940–1941 m. ir kitus istorinius dalykus, apie kuriuos galima pasiskaityti Latvijos legiono tematiką liečiančioje literatūroje.
Visų pirma, kas buvo tasai Latvijos legionas, suformuotas okupacinės vokiečių valdžios pastangomis 1943 m.?
Latvijos legionas buvo sudarytas dviejų SS pavaldžių latvių karo grenadierių divizijų (15-osios ir 19-osios) ir kelių atskirų dalinių pagrindu, mobilizavus į jį nemažai naujų, iki tol nekariavusių vyrų. Laikui bėgant ir Vokietijai kovos lauke patiriant daugiau ir daugiau nesėkmių, buvo skelbiami vis nauji Latvijos vyrų šaukimai ir smarkiai plečiamos šaukiamųjų amžiaus ribos. 1944 m. liepos duomenimis, Latvijos legionui priklausė daugiau kaip 80 000 vyrų, beje, ne tik latvių (nors latviai sudarė absoliučią daugumą), bet ir lietuvių, taip pat (to niekada nemini nūdienos Rusijos spauda) – nemaža dalis Latvijos sentikių, kurie kartu su Baltijos tautomis patyrė visus 1940-ųjų sovietizacijos „malonumus“ ir visiškai netroško sugrįžti savo raudonųjų tautiečių globon.
Panagrinėkime, kuo kaltina Latvijos legioną Rusijos propaganda, bei pabandykime šaltai, nešališkai aptarti šiuos kaltinimus.
„Sovietinės tėvynės išdavikai“
Gana pasenęs kaltinimas, bet vis dėlto dar aptinkamas. Šio punkto galima būtų visai nekomentuoti, nes jis neatlaiko jokios rimtesnės kritikos.
Kaip ir kitos Baltijos valstybės, Latvija buvo šiurkščiai okupuota ir įjungta į Sovietų Sąjungos sudėtį, pažeidžiant bet kokias tarptautinės teisės normas, vykdant agresyvų atvirą spaudimą ir šantažuojant brutaliu karinės galios panaudojimu. Visi prosovietinių „liaudies atstovų prašymai“ priimti į Sąjungos sudėtį tebuvo Maskvos ir vietinių jos statytinių surežisuotas cirkas, neturintis nieko bendro su teisėtumu, juolab neturėjęs jokios paramos latvių, lietuvių ir estų tautose. Šiandienos Rusijos istorikai lyg ir bando terminą „okupacija“ švelninti sąvoka „aneksija“, bet tai SSRS veiksmams neprideda jokio teisėtumo.
Taigi, Sovietų Sąjungos išdavikais legionieriai būti negalėjo, nors karo metu į sovietų rankas patekę legionieriai buvo tremiami ir šaudomi būtent už jiems inkriminuotą plačiosios „tėvynės išdavimą“.
„Savanoriai“
Čia, pripažinsiu, galima būtų mesti nedidelį akmenį į kai kurių lietuvių istorikų bei kitų visuomenės veikėjų daržą, kurie kartais gal ir gerų patriotinių paskatų vedami, o kartais tiesiog iš nežinojimo, rašo maždaug taip: „latviai ir estai nuėjo tarnauti į SS, o lietuviai - ne, tuo būdu išsaugodami sveikas patriotines jėgas tolimesniam pasipriešinimui“.
Teisybė. Latvijos vietos „savivaldos organų“ politika vokiečių okupacijos laikais gal nebuvo tokia griežta ir principinga kaip Lietuvoje: ten patriotiškasis pogrindis turėjo kiek mažesnę įtaką tautai, tačiau visiškai negalima tvirtinti, kad latviai masiškai ir savo noru stojo į vokiečių iniciatyva formuojamus dalinius. Iš tiesų, kaip teigia istorijos mokslų daktaras Inesis Feldmanis, „tikrųjų savanorių buvo palyginti mažai ir jų skaičius neviršijo 15-20 %“ (1).
Šiandienos Rusijos politizuotų istorikų tvirtinimus, neva latviai masiškai ir savanoriškai kovėsi už Hitlerio Reichą, visiškai paneigia pačių sovietų dokumentacija.
Štai ištrauka iš laiško, kurį SSRS valstybinio saugumo liaudies komisaras V. Merkulovas parašė Latvijos komunistų partijos sekretoriui J. Kalnberziniui. Laiškas datuotas 1943 m. liepos 24 d.: „Legioną“ formuoti vokiečiai ėmėsi 1943 m. pabaigoje. Formaliai buvo paskelbta, kad legionas kuriamas savanorišku pagrindu, tačiau faktiškai buvo vykdoma priverstinė vyriškos lyties gyventojų mobilizacija. 1943 m. vasario pabaigoje – kovo pradžioje 1919-1924 m. gimę vyrai gavo šaukimus atvykti į vietos policijos skyrius, kur turėjo užpildyti įskaitos korteles ir po to pereiti medicininę apžiūrą“ (2).
Inesis Feldmanis: „Reikia pasakyti, kad naciai visur naudojo pavadinimą „savanoriškas“ tam, kad paslėptų reikalo esmę ir užtušuotų tai, jog įvairių Legiono padalinių formavimo metu nuolat laužytos tarptautinės teisės normos ir Hagos konvencijomis nustatytos sausumos karo vedimo taisyklės“.
Pagal tarptautinę teisę, okupuojanti šalis negali formuoti kovinių dalinių iš okupuotos šalies gyventojų, todėl Vokietijos elgesys negali būti laikomas teisėtu, nes tam būtinas visiškai savanoriškas sutikimas, o ne priverstinė mobilizacija. Tačiau ar teisėtai elgėsi pagrindiniai kaltintojai sovietai, kur kas anksčiau pradėję priverstinį Baltijos šalių gyventojų ėmimą į raudonąją armiją?
1943 m. birželio 11 d. notoje buvęs Latvijos Respublikos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoe Karlis Zarinis išreiškė protestą dėl vokiečių vykdomo priverstinio Latvijos piliečių ėmimo į kariuomenę kaip šiurkščiai pažeidžiančio tarptautinės teisės normas.
Vokiečiams panorus kurti latviškus dalinius, okupuotos Latvijos „savivaldos organai“ užprotestavo, teigdami, kad „kovinių latvių dalinių formavimas pažeidžia 1907 m. Hagos konvenciją. „Savanoriškumas“ stojant į legioną tebuvo fikcija, nes mobilizuotajam buvo suteikiama teisė „savanoriškai“ pasirinkti tarnybos vietą iš trijų galimų (Latvijos legionas, „savanoriškų pagalbininkų“ vermachte statusas arba vergiška darbo prievolė Vokietijoje). Tų, kurie atsisakė visų trijų pasiūlymų, laukė koncentracijos stovykla Salaspilyje. Vėliau tokia „pasirinkimo teisė“ ir iš viso buvo panaikinta ir pradėta imti tik į Legioną“ (3).
Represijas prieš nepaklusniuosius, neatvykusius ar nevykdančius vokiečių įsakymo, patvirtina kita medžiaga. Vyriausiosios SS valdybos šefo Gotlibo Bergerio pranešimo SS reichsfiureriui Heinrichui Himleriui fragmentas, 1944 m. birželio 13 d.: „Per pirmuosius pasitarimus su grupenfiureriu Bangerskiu (generalinis Latvijos legiono inspektorius) buvo prieita prie susitarimo, kad naujo šaukimo akciją būtina gerai parengti, o dezertyravimo ar neatvykimo atveju reaguoti labai griežtai, dezertyrus areštuoti ir sušaudyti per 48 valandas“ (4).
O štai ir realios tokio įstatymo veikimo pasekmės, aprašytos tų laikų Latvijos laikraštyje „Tēvija“: „Ypatingasis savanoriškojo Latvijos SS legiono generalinio inspektoriaus teismas išnagrinėjo bylą prieš Edgarą Vilcinį, Osvaldą Strelkį ir Janį Vilcinį. Susitarę tarpusavyje jie vengė karo prievolės ir gyveno slapstydamiesi nuo 1943 m. iki š.m. rugpjūčio 22 d., kol buvo sulaikyti.
Teismas nuteisė 26 metų Edgarą Vilcinį ir 23 metų Osvaldą Strelkį penkiolikai metų priverčiamųjų darbų su visomis įstatymo numatytomis pasekmėmis. 18 metų neturintis Janis Vilcinis nuteisiamas vieneriems metams kalėjimo. Paskelbęs nuosprendį pirmininkas pažymėjo, kad nuteistieji įvykdė labai sunkų nusikaltimą prieš Tėvynę (!), tačiau tokia maža (!) bausmė jiems buvo paskirta todėl, kad iki šiol nuteistieji buvo nepriekaištingos reputacijos ir nuoširdžiai prisipažino. (...) Tai, kad teismas šį kartą atsižvelgė į daugybę kaltę lengvinančių aplinkybių, yra priežastis to, kad nusikaltusiems nebuvo paskirta kur kas griežtesnė bausmė“ (5).
„Naciai“
Visiškai nėra jokio pagrindo manyti, kad dauguma Latvijos legiono narių buvo idėjiniai nacionalsocialistai, provokiškų pažiūrų šalininkai ar kažkokių profašistinių organizacijų nariai. Tai buvo įvairiausių visuomenės sluoksnių žmonės: inteligentai, darbininkai, ūkininkai. Tiek miestiečiai, tiek kaimo gyventojai. Įvairiausių politinių pažiūrų, o kartais ir visai apolitiški žmonės. Latvių legionieriai nebuvo nei nacių partijos, nei SS, kaip organizacijos, nariais. Kraštutinių dešiniųjų germanofilų buvo absoliuti mažuma, o ir tie neturėjo ypatingo populiarumu tarp ginklo draugų.
Istorijos daktaras Inesis Feldmanis: „Kai kurie vokiečių dokumentai liudija, kad Latvijoje tarp apmokytų legionierių vyravo stiprios antivokiškos nuotaikos, kurios pasireiškė netgi tokiu būdu, kad tarp karininkų buvo tyliai kalbama apie galimybę reikalui esant ginti Latviją nuo vokiečių. Palyginti didelė legionierių dalis vertino Legioną kaip būsimos Latvijos kariuomenės branduolį, o į kovą prieš Sovietų Sąjungą žvelgė kaip į kovą už Latvijos nepriklausomybės atkūrimą. Legionierių požiūris puikiai išreiškiamas jų laiškuose artimiesiems“.
Latvijos saugumo policijos ir saugumo valdybos viršininko SS oberštumbanfiurerio R. Langės pranešimo fragmentas, 1941 m. rugpjūčio 1 d.:
„Pastebėta, kad fronte esantys latvių brigados kareiviai, kalbant apie bendrus karo veiksmus, pasisako už bendradarbiavimą su vokiečiais, tačiau Latvijos teritorijoje mokymus pereinančiuose daliniuose vis pastebimesnės nacionalistinės nuotaikos ir priešiškumas viskam, kas vokiška. Karininkų korpusas, matyt, vis labiau atsiduria augančios šovinistinės įtakos apsuptyje. Tai pasireiškia nedisciplinuotumu ir priešišku požiūriu į vokiečius koviniuose daliniuose“ (6).
Augantį latvių legionierių priešiškumą vokiečiams ir pačių vokiečių susirūpinimą iliustruoja Ostlando (okupuotų Rytų teritorijų) reichskomisariato politinio skyriaus vadovo F. Trampedacho Reicho vadovybei nusiųstas pranešimas, kuriame klausiama: ar latvių legiono egzistavimas yra pakankama priežastis pradėti svarstymus dėl autonomijos suteikimo Latvijai?
(7).
Kaip sužinome iš tolimesnės istorijos, trumparegiškas vokiečių imperialistinis godulys, žinoma, neleido to padaryti, nors oficialiai ir buvo nuolat trimituojama apie „laisvų Europos tautų“ kryžiaus žygį prieš bolševizmą.
„Esesininkai“
Rusijos spaudoje nuolatos akcentuojama pasaulį gąsdinanti sąvoka „esesininkai“ plačiosios pasaulio visuomenės akyse tapo sinonimu sąvokoms „žmogžudys“, „kankintojas“ ir „budelis“. Tokios propagandos logika paprasta, nes ji tiesiogiai smogia į žmogaus emocijų sritį, keldama nukentėjusiems nuo nacių teroro teisėtus skaudžius prisiminimus. Tačiau patyrusiems demagogams, kuriems vargu ar rūpi tikrųjų aukų skausmas, to ir tereikia, nes bet kam ir ypač kategorišku tonu klijuojama baisioji sąvoka tiesiog blokuoja bet kokį kritiškesnį aplinkybių vertinimą.
Stereotipas, kad Latvijos legionas buvo pilnavertis SS legionas, o latvių legionieriai savo tarnybos metu galėjo vadintis esesininkais, yra gajus ne tik tarp Rusijos propagandos specialistų, bet ir tarp žmonių su nuosaikesniu, blaivesniu požiūriu.
Taigi, kiek pagrįstas Latvijos legiono karių vadinimas esesininkais?
Mes žinome, kad Apsaugos būriai (Schutzstaffeln arba SS) buvo sukurti tuomet, kai Vokietijos nacionalsocialistų partija dar nebuvo valdžioje. SS buvo formuojama pagal griežtą idėjinės ir fizinės atrankos principą bei buvo pavaldi tiesiogiai Adolfui Hitleriui. Vokietijoje įsitvirtinus naujam režimui, SS pradeda vykdyti policines ir kitokias vidaus kariuomenės pareigas. Ji nebuvo pavaldi kariuomenės vadovybei (tai pasirodys svarbu), dažnai konfliktuodavo su ja, ir buvo tarsi sava, partinė šalies vidaus kariuomenė, nors kariuomene vadintis negalėjo. Ilgainiui buvo nuspręsta formuoti kovinius SS dalinius, kurie būtų pajėgūs vykdyti ne tik policines funkcijas, bet kariauti fronto sąlygomis. Būtent šias užuomazgas ir galima pavadinti vadinamosios SS kariuomenės (Waffen-SS), kurios formuotės ilgainiui buvo aprūpintos netgi sunkiąja šarvuota technika bei tankais, gimimu.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui vokiečių užimtose Vakarų ir Šiaurės Europos šalyse buvo steigiamos savanoriškos germaniškosios SS divizijos, kurioms galėjo priklausyti tik „rasiškai tinkami“ germanų tautų atstovai.
Apie negermaniškų tautybių atstovų priėmimą į SS negalėjo būti nė kalbos, bet rimtos Vokietijos ir jos sąjungininkų nesėkmės fronte galiausiai pakoregavo šiuos planus taip, kad „vertais tarnybos SS“ tapo netgi musulmonai. Viskas, atrodytų, būtų logiška: priimtas į SS kariuomenės gretas pats tampi esesininku, tačiau yra vienas bet... Visoje oficialiojoje vokiečių dokumentacijoje pastebima aiški atskirtis tarp „tikrųjų“ germaniškojo kraujo esesininkų (įskaitant prancūzakalbius valonus) ir „netikrųjų“ (latvių, estų, prancūzų, gudų ir t.t.).
Štai ką rašo britų istorikas Gordonas Viljamsonas: „Himleris atsisakė laikyti šias divizijas tikromis SS divizijomis (...) Tai reiškė, kad jos kareiviai tarnavo SS, bet nebuvo esesininkais“. Tai atsispindi ir jų pavadinimuose. Germaniškosios divizijos gavo santrumpą „SS“ prieš divizijos pavadinimą ar numerį, o latviai, estai bei kiti ne germanai, gavo „der SS“ (vokiečių kalboje tai reikštų kilmininką) po divizijos pavadinimo ar numerio. Atrodytų, mažas skirtumas, bet reikšmingas, kadangi „der SS“ reiškia pavaldumą SS organizacijai, bet ne jos sudedamąją dalį.
Iš pradžių ne germaniškoms SS divizijoms buvo uždrausta nešioti netgi SS žaibus apykaklėje, bet vėliau, karo įkarštyje, į tai mažai kas kreipė dėmesį. „Sunku buvo tikėtis, kad gyventojai skirtų tikrus ir netikrus esesininkus. Net tardytojai, po karo tyrę nusikaltimus, nesuko sau galvų dėl tokių subtilybių, kaip „savanoris“ ar tikras esesininkas“ (8).
Kadangi SS oficialiai nebuvo laikoma kariuomenės dalimi, o į ginkluotąsias Vokietijos pajėgas – vermachtą – verbuoti okupuotų kraštų gyventojų neleido tarptautinės konvencijos, tai, matyt, norėta jas apeiti, priskiriant tikrus ir per prievartą mobilizuotus savanorius ne kariuomenei, o Waffen-SS struktūrai.
1944 m. vokiečiai oficialiai pradėjo nebevartoti sąvokos „Latvijos SS legionas“. To priežastys nėra labai aiškios, bet apie tai kalbama sovietų žvalgybos SMERŠ'o 1944 m. rugpjūčio 15 d. pranešime.
Taigi visos užsieniečių divizijos formaliai priklausė SS kariuomenės (Waffen-SS) struktūrai, kuri Niurnbergo tribunolo metu pripažinta nusikalstama, tačiau objektyvaus teisingumo vardan reikėtų skirti realius, masinius nusikaltimus vykdžiusius darinius, tokius kaip 21-oji musulmonų albanų divizija, pasižymėjusi masinėmis serbų žudynėmis, ar liūdnai pagarsėjusi, iš kriminalinių nusikaltėlių vokiečių sudaryta SS generolo Dirlevangerio gauja, nuo latvių ar estų legionierių. Vakarų sąjungininkai aiškiai įžvelgė šį skirtumą, o to niekaip negali padaryti šių dienų Rusijos valdžia.
„Karo nusikaltėliai“
2004 m. vasario 16 d. Rusijos URM informacijos ir spaudos departamentas išplatino memorandumą, kuriame Latvijos legionas kaltinamas karo nusikaltimais ir nusikaltimais prieš žmoniją.
Istorikas Inesis Feldmanis: „Prie šio memorandumo pridėti dešimties dokumentų fragmentai, keturi iš kurių neva paimti iš Federalinės saugumo tarnybos archyvo, tačiau pateikti be archyvo fondų numerių. Paskutinis, dešimtas dokumentas, istorikams gana gerai žinomas ir susijęs su vokiečių generolo J. Štropo akcija, likviduojant žydų getą Varšuvoje, tačiau latvių ten paprasčiausiai nebuvo. Be to, pačiame memorandumo tekste išsakomi įvairiausi melagingi, prieštaringais šaltiniais paremti tvirtinimai“.
„Šiandieną Rusijos URM bando kaltinti visą Latvijos legioną karo nusikaltimais, tačiau jų naudojamas metodas yra nepagrįstas ir absurdiškas. (...) Nėra jokio pagrindo sieti Latvijos legioną, kuris buvo pradėtas kurti 1943 m. pradžioje, su nusikaltimais, įvykdytais anksčiau sukurtų junginių. Tačiau Latvijos priešų propaganda išvystė supaprastintą loginę grandinę: „savigynos jėgos“ - „policijos batalionai“ - „Latvijos legionas“, tam, kad neva pademonstruotų tiesiogines, grynai kovinių latviškų junginių sąsajas su anksčiau veikusiais baudžiamaisiais batalionais“.
„Latvijos kariai nedalyvavo baudžiamosiose operacijose, jie kariavo fronte prieš SSRS pajėgas, prieš kariuomenę tos šalies, kuri sunaikino Latvijos nepriklausomybę, vykdė represijas prieš jos piliečius ir grasino Latvijai nauja okupacija. Nė vienas Latvijos legionierius nei viename teisme nebuvo nuteistas už karo nusikaltimus. Legionas buvo suformuotas prabėgus metams po paskutinių masinių žydų žudynių Latvijoje“.
„Nors prieš pat karo pabaigą Legione atsidūrė už tam tikrus nusikaltimus atsakingų struktūrų ir dalinių atstovai (pavyzdžiui, buvusių policijos batalionų, SD organizacijos nariai – aut. past.), tai negali paversti Legiono nusikalstama organizacija, nes apie visumą negalima spręsti pagal atskirų individų veiksmus. Sekant sovietinių propagandininkų ir URM atstovų „logika“, galima būtų teigti, kad ir pati raudonoji armija dalyvavo masiškai naikinat žydus, kadangi jos gretose buvo priversti kautis kai kurie 1944-1945 m. į nelaisvę patekę buvę legionieriai“.
Beje, pačios didžiausios šaltojo karo įtampos metu, praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje, Rygos kino studijoje buvo nufilmuotas filmas „Aš viską prisimenu, Ričardai“, pasakojantis apie trijų draugų – Latvijos legionierių likimus. Nors filme pilna sovietinės propagandos klišių, tačiau filme nedviprasmiškai juntama ir tarytum nebyliai pripažįstama, kad trys bičiuliai - paprasti fronto kareiviai: jie nėra nacizmo šalininkai ir nevykdo jokių nusikaltimų. Filmas buvo apdovanotas sovietinių filmų festivalyje Kišiniove. Priminsime, kad viskas vyko Sovietų Sąjungoje!
Teisinis traktavimas pokario metais
Latvijos legionierių likimas susiklostė nevienodai. Patekusieji sovietams į rankas buvo teisiami už „tėvynės išdavimą“, šaudomi, kalinami ir tremiami, o spėjusių pasiduoti Vakarų sąjungininkams laukė geresnis, tačiau ilgiems metams nuo Tėvynės atplėštųjų likimas.
Niurnbergo proceso metu daugelis Trečiojo Reicho žinybų ir kovinių formacijų buvo pripažintos nusikalstamomis. Žinoma, tai nebuvo visiškai objektyvus procesas, nes tarp kaltintojų atsidūrė ir Sovietų Sąjungos, valstybės, vykdžiusios pasibaisėtinus karo nusikaltimus ir nusikaltimus prieš civilius gyventojus, atstovai. Kur kas mažesniais nusikaltimais galėtų „pasigirti“ ir Vakarų sąjungininkai, tačiau, kaip žinia, nugalėtojų niekas neteisia.
SS, bendrai paėmus, buvo paskelbta nusikalstama organizacija, atsakinga dėl daugybės žmonių mirčių ir kitų nusikaltimų. Tribunolo verdiktas skelbė:
„Vertindamas SS klausimą, Tribunolas prie šios organizacijos priskiria visus asmenys, kurie oficialiai buvo priimti į SS, įskaitant Bendrųjų SS (Allgemeine SS), SS kariuomenės (Waffen SS), „Kaukolės“ (Totenkopf) junginių narius, bei visų įvairios paskirties policinių tarnybų narius, kurie taip pat priklausė ir SS“.
Šią verdikto dalį ypač pamėgo propagandinė Rusijos žiniasklaida, tikriausiai puikiausiai suprasdama, kad mažiau išsilavinusiam žmogui net nekils mintis susipažinti su pilnu tekstu, kuris ne tik kad nepripažįsta nusikalstamomis, pavyzdžiui, SS kavalerijos formuočių, bet toliau skelbia, kad: „Kaip nustatyta Statute, Tribunolas nusikalstama pripažįsta grupę, sudarytą iš tų asmenų, kurie buvo oficialiai priimti į SS ir išvardyti praeitame paragrafe, kurie tapo šios organizacijos nariais ir liko jais, žinodami, kad organizacija panaudojama veikai, kvalifikuojamai kaip nusikalstama pagal 6 Statuto straipsnį arba tuos asmenis, kurie asmeniškai, kaip organizacijos nariai, vykdė panašius nusikaltimus, tačiau išskyrus tuos asmenis, kurie buvo pašaukti tarnauti šioje organizacijoje valstybinių institucijų tvarka ir tokiu būdu, kad jie neturėjo pasirinkimo teisės, kaip ir tuos, kurie nevykdė panašių nusikaltimų“ (9).
Kadangi didžioji dalis legionierių buvo mobilizuoti priverstinai arba panaudojus šantažą, tampa aišku, kad Latvijos legionas turi būti vertinamas kitaip nei tikrųjų SS savanorių divizijos, „teisingai“ idėjiškai apdorotos vokiečių SS divizijos, ar kiti, konkrečius nusikaltimus vykdę SS junginiai, nepriklausomai nuo jų tautinės priklausomybės.
Nepaisant sovietų nepasitenkinimo, Vakaruose tai buvo įvertinta keliais potvarkiais, liečiančiais Baltijos šalių legionus.
Ištrauka iš vidinio memorandumo, parašyto JAV Perkeltųjų asmenų komisijos koordinatoriaus Europai Roberto J. Corkerno 1950 m. lapkričio 28 d.:
„Komisijos politika lietė tiek savanorišką, tiek priverstinį dalyvavimą Waffen SS, išskyrus Baltijos šalių Waffen-SS padalinius, kadangi gavo patvirtinimų, kad priėmimas į šiuos padalinius vyko būtinosios mobilizacijos metu, kas buvo įprastu hitlerinio režimo metodu, ir kad Baltijos šalių Waffen SS iš esmės buvo pašaukti kariauti Rytų fronte. Po labai nuodugnaus svarstymo Komisija galiausiai nusprendė, kad Baltijos šalių Waffen-SS daliniai nepriskirtini priešiškai veiklai, išvardytai Akto 13 skyriuje, ir dalyvavimas šiuose daliniuose nelaikytinas kliūtimi [imigracijai į JAV] per se.“ (10).
Kiek anksčiau, tų pačių metų rugsėjo 12 d. Perkeltųjų asmenų komisijos narys H. Rozenfildas Latvijos reikalų įgaliotiniui Vašingtone J. Feldmaniui
rašė:
„Baltijos šalių SS formuotės (Baltijos legionai) jų tikslo, ideologijos, veiklos ir sudėties prasme vertinami kaip savarankiški, besiskiriantys nuo vokiškųjų SS padaliniai, todėl Komisija nevertina jų veiklos kaip judėjimo, priešiško JAV vyriausybei“ (11).
Nors šie nutarimai paskelbti prabėgus penkiems metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, Vakaruose į Latvijos bei Estijos „esesininkus“ žiūrėta kitaip iš pat pradžių.
Tai liudija tas faktas, kad būtent Latvijos ir Estijos legionieriams buvo patikėtos apsauginių funkcijos Niurnbergo proceso metu. Pažiūrėkime, ką kalba tų įvykių dalyviai.
„1946 m. prie britų ir JAV kariuomenės buvo sukurtos taip vadinamos sargybų kuopos (pirmoji kuopa buvo pavadinta Viesturso kuopa). Baltijos legionieriai buvo pripažinti nieko bendro neturinčiais su SS nusikaltimais. Keturios kuopos (maždaug 1000 žmonių), tarp jų ir Viesturso kuopa, 1947 m. pavasarį perėmė Niurnbergo Teisingumo rūmų (!) ir kalėjimo (!) apsaugą“.
„Ant jų rankovių, o vėliau ir ant šalmų puikavosi raudonai-baltai-raudonos Latvijos vėliavos spalvos. O juk tuo metų sąjungininkai labai rimtai ir nuosekliai žvelgė į tikruosius karo nusikaltėlius“ (Ilmars Knagis, „Es neesmu karojis“, Politiškai represuotųjų susivienijimas).
„Apie Baltijos karius atsiliepta gerai <...>. Beveik visi „viesturininkai“ tarnavo latvių legione, todėl buvo apsieita be rikiuotės pratybų, jiems reikėjo tik priprasti prie amerikietiškojo statuto. <...> Karininkai ir kareiviai vykdė sargybas keliuose Vokietijos miestuose“ (Juris Ciganovs, „Latvijas avīze“, 2004 m. sausio 16 d., citata iš Politiškai represuotųjų susivienijimo medžiagos).
„Latvių ir estų pagalbiniai koviniai daliniai veikė Vokietijoje ir Niurnbergo proceso metu (1947-1949), kur saugojo karo nusikaltėlius. <...> sargybos postai buvo išdėstyti ne tik palei Teisingumo rūmų perimetrą, bet ir prie kamerų durų. Baltijos sargybiniai vedžiojo kaltinamuosius pasivaikščioti ir tardyti. <...> Proceso metu amerikiečių karo policija vykdė tik dvi funkcijas: konvojavo kalinius teismo salėje ir vedė į mirties bausmės vykdymo vietą. Prasidėjus Berlyno krizei, kuomet Vakarų Berlyno gyventojai buvo aprūpinami oro keliu, Viesturso kuopos vyrus perkėlė į aplinkinius miškus saugoti svarbiausius JAV kariuomenės lauko sandėlius. Po to latviai buvo perkelti į Štutgarto apylinkes saugoti vyriausiojo JAV kariuomenės korpuso agentūrų“ (Latviešu un igaunu paramilitaras vienibas Vacija, V. Kukaina atminas) (12).
Pabaigai
Kiekvienais metais kovo 16 dieną Rygoje vyksta minėjimai, skirti Legionierių atminties dienai. Kiekvienais metais likę gyvi legionieriai susitinka su savo buvusiais kovos bičiuliais, dalinasi atsiminimais, prisimena kritusius, atveda čia savo vaikus ir anūkus. Kiekvienais metais buvusių kovų dalyvių gretos vis mažėja, tačiau pagrindinis, švenčiausias jų tikslas – Tėvynės Latvijos laisvė – pasiektas. Ir tegul ne iš karto, tegul reikėjo palaukt, bet jų vaikai ir vaikaičiai įvykdė senolių darbą iki galo.
Kiekvienais metais pagerbti legionierių susirenka patriotiškas latvių jaunimas.
Tačiau egzistuoja ir tamsesnė, kiekvienais metais šią šventę temdanti pusė. Kaskart „didžiojo brolio“ iš Rytų propaganda vis stiprėja, kvailindama tuos, kuriems nerūpi istorinis objektyvumas, tiesa ir šalis, kurioje jie gyvena. Kaskart po menama antifašizmo kauke susirenka tie, kuriems iš tiesų nė motais hitlerizmo aukos, o legionierių šventė tapo puikiu pretekstu savo neapykantai Latvijai ir latviams išlieti. Tai istorijos nepasmerkto karo kurstytojo Rytuose, menamų „išvaduotojų“ palikuonys, moraliai visiškai verti savo imperialistinio draugo (1939 m.), o po to priešo (1941-1945 m.) Vakaruose.
Antrojo Niurnbergo tribunolo, deja, nebuvo. Iš dviejų kruvinų į dienos šviesą išvilktas tik vienas. O kiek reikėtų kaltinamųjų aktų, kiek reikėtų tomų bylų ir nuosprendžių, norint aprašyti istorijos nepasmerktojo nusikaltimus?
patriotai.lt
---------------------
Dauguma straipsnyje panaudotos medžiagos paimta iš oficialaus Latvijos URM puslapio.
Kitos nuorodos į panaudotus dokumentus ir puslapius:
(1) Insesis Feldamins, "Latviešu leģions: aktuālākās izpētes problēmas un risinājumi";
(2) The Latvian Legion: Heroes, Nazis or Victims? War crime investigation materials from the National Archives of the United States of America, 1945-1950), Rīga, 1998, pp. 109, 110..
(3) Валдис Блузма , „Рецензия на новый сборник документов В. Гущина о преступлениях нацистов в Латвии“
(4) Schreiben des Chefs des SS Hauptamtees an Reichfürer SS vom 13. Juni 1944, Bundesarchiv - Berlin, NS19/1506.
(5) Tēvija, 20.09. 1944;
(6) Bericht des Kommandeurs der Sicherheitspolizei und des SD Lettland, 1.August 1943, Bundesarchiv -Berlin, R90/115.
(7) Reihskommissar für das Ostland. Abteilung I: Politik. An den Reichsminister für die besetzten Ostgebiete, 26.Oktober 1943, Bundesarchiv
- Berlin, R 90 -2 )
(8) Gordon Williamson, The SS: Hitler's instruments of Terror;
(9) Niurnbergo proceso verdiktų ištraukos paimtos iš: http://nurnbergprozes.narod.ru/022/11.htm;
(10) „The Latvian Legion: Heroes, Nazis or Victims? A collection of documents from OSS War-Crimes investigation files, 1945–1950“, Riga, 1997, p. 95).
(11) „The Latvian Legion: Heroes, Nazis or Victims? A collection of documents from OSS War-Crimes investigation files, 1945–1950“, Riga, 1998, C. 103;
(12) Medžiaga apie buvusių legionierių sargybos funkcijas Niurnbergo proceso metu versta iš: http://www.lettia.lv.
