Šeštadienį Seimo Pirmininkė Irena Degutienė su darbo vizito lankėsi Latvijoje, kur dalyvavo Durbės mūšio 750–ųjų metinių minėjime.
Sveikindama renginio dalyvius, Parlamento vadovė priminė, kad tyrinėtojai Durbės mūšį vadina istorijos stebuklu, nes prasčiau ginkluota žemaičių kariuomenė, padedama kuršių ir estų, sutriuškino stipriausią to meto pasaulyje karinę jėgą – jungtinę Livonijos ordino ir Švedijos karalaičio kariuomenę.
„Net Ordino kronikininkas Petras Dusburgietis stebėjosi, kaip turėjo būti išgąsdinta vokiečių ir jų sąjungininkų kariauna, kad riteriams traukiantis trys žemaičiai sugebėjo nukauti jų po šimtą“, – sakė I. Degutienė.
Seimo Pirmininkė išskyrė du svarbius Durbės mūšio akcentus.
„Pirmiausia, Durbės mūšis yra mūsų protėvių paliktas ainiams istorinis liudijimas, kad ne visada laimi galingieji. Jei save pasaulio prievaizdais vadinančių galybių tikslai nėra kilnūs, tuomet tokiose kovose neretai įvyksta dvasiniai stebuklai, – sakė I. Degutienė. – Toli ieškoti nereikia: dar beveik visa mūsų karta, išskyrus jauniausiąją jos dalį, mena ir kitą istorijos stebuklą: 1990 ir 1991 metais daugelį galingųjų ir jų sąjungininkų nustebinusią ir sugluminusią Baltijos valstybių pergalę prieš tūkstantį kartų stipresnį priešą – prieš galingiausią to meto pasaulyje sovietų imperiją. Ar tai ne tas pats XIII amžiaus Durbės mūšio stebuklas, tik įvykęs, mūsų visų – latvių, lietuvių, estų – vėl pakartotas XX amžiaus pabaigoje?“.
Seimo Pirmininkės nuomone, pergalė Durbės mūšyje lėmė anuomet pavergtų tautų atgimimą.
„Po žemaičių, kuriems talkino kuršiai ir estai, triuškinančios pergalės sukilo ne tik žemaičių sąjungininkai mūšyje, bet ir žiemgaliai, prasidėjo didysis Prūsų sukilimas. Jei ne ši pergalė, kažin ar šiandien Rietavo, Plungės, Kretingos, Palangos ir Klaipėdos gyventojus vadintume lietuviais. Jei ne žemaičių ir jiems į pagalbą perbėgusių kuršių ir estų pergalė Durbės mūšyje, kažin ar šiandien geografiniame žemėlapyje būtų žymimos Estija, Latvija ir Lietuva. Kažin, ar mūsų tautų nebūtų ištikęs giminingų prūsų likimas“, – sakė I. Degutienė.
Seimo Pirmininkė paragino nepamiršti, kad Durbės mūšio stebuklas – tai dvasinių jėgų šaltinis ir istorinė pamoka, kurią turėtume perduoti ateinančioms kartoms.
Durbės mūšis įvyko 1260 m. liepos 13 d. kuršių žemėje, prie Durbės ežero (dabar – Liepojos rajonas Latvijoje). Jame žemaičiai ir iš Ordino kariuomenės persimetę kuršiai ir estai sumušė kryžiuočius. Mūšyje žuvo ordino kariuomenės vadai Burhartas fon Hornhauzenas (Burhardt von Hornhausen), Hainrichas (Heinrich) Botelis ir Švedijos karalaitis Karolis, apie 150 ordino riterių ir daugybė karių. Tai buvo didžiausias žemaičių ir lietuvių laimėjimas per XIII a. – XIV a. karus su Vokiečių ordinu.
Prieš atvykdama į Durbę, I. Degutienė Latvijos Saeimos Pirmininko Gundaro Daudzės kvietimu apsilankė Ventspilyje vykstančioje Jūros šventėje, apžiūrėjo Ventspilio regioninę ligoninę ir lankėsi naujoje Parvento bibliotekoje.
Seimo Pirmininkė sugrįžo į Vilnių šeštadienį vėlai vakare.
