Šių metų sausį Latvija audringai aptarinėjo 12-mečio berniuko istoriją. Šis paskambino į policiją ir pasiskundė, kad tėvas sudavė jam šlepete.
Rygos municipalinė policija ne tik sureagavo į pranešimą ir atvyko į įvykio vietą, tačiau ir pradėjo administracinį tyrimą. O vėliau buvo paskelbtos šios bylos detalės: tėvas pliaukštelėjo sūnui, nes šis atsisakė išnešti šiukšles.
„Mūsų tikslas buvo parodyti, kad bet koks signalas, šiuo atveju tai buvo vaiko skambutis, bus vertinamas rimtai. Ir kiti vaikai gali skambinti į policiją, policija atvažiuos ir patikrins, – aiškino portalui BBC vietos policijos atstovas Tomas Sadovskis. – Tėvai turi suprasti, kad būna skirtingos auklėjamosios priemonės, ir lupimas – nėra tarp jų. Mušti vaiką – nėra ok“.
Tokiu atveju kalba eina apie psichologinį arba fizinį smurtą. Maksimali bauda tėvams – 400 eurų.
„Tai galima vadinti emociniu smurtu, nes tokiu būdu, smūgiuodami jam, tėvai žeidžia vaiko garbę ir orumą. Tačiau yra ir fizinis kontaktas, negalima taip vienareikšmiškai pasakyti, kaip tai paveikė vaiko sveikatą“, – cituojama vaikų teisių apsaugos inspekcijos atstovė Baiba Skrabanė.
Ne tik žiaurus smurtas
Per paskutinius penkerius metus protokolų, kurie buvo surašyti Rygos policijoje dėl smurto prieš vaikus skaičius išaugo 12 kartų: 2013-aisiais tokių buvo 25, o 2018-aisiais jau 305. Tai gali būti siejama su pasikeitusiu požiūriu į smurtą, tiek fizinį, tiek ir emocinį, prieš vaikus. Latvijoje prie smurto prieš vaikus priskiriamas ne tik tiesioginis mušimas, tačiau ir kenksmingi faktoriai vaikų aplinkoje – pavyzdžiui, rūkymas šalia vaiko. Tai yra, jeigu vaikas ar aplinkiniai iškvies policiją dėl todėl, kad suaugę šalia jo rūko, tai šiems gali kilti problemų su teisėsauga.
Prie emocinio smurto priskiriami ir grasinimai, barimas ir žeminimas, o taip pat smurtas prieš žmones, kuriuos vaikas laiko savo artimaisiais. Prie emocinio smurto teoriškai gali būti priskirtas ir baudžiant atimtas telefonas – pagal įstatymus vaikas turi teisę į „slaptą korespondenciją“.
„Jeigu vaikas sako, kad iš jo atėmė mobilų telefoną, ir tai buvo smurtinis atvejis, tai gavus tokią informaciją, tarnybos turi įsikišti ir išsiaiškinti, ar buvo padaryta žala vaikui. Aišku, tai ne visada bus prievarta“, – tikino Baiba Skrabanė.
Ar konkreti situacija yra smurtas, policija turi aiškintis vietoje. Neatmetama, kad neteisus pasirodys esąs vaikas. Pagal įstatymus jis turi ir prievoles – gerbti savo artimuosius, atlikti namų ruošos darbus ir mokytis.
Pasak Tomo Sadovskio, Latvijoje mažėja tolerancija smurtui prieš vaikus – tiek pačių vaikų, tiek ir atsitiktinių praeivių.
„Anksčiau, jeigu žmonės girdėdavo, kad už sienos kažkas pykstasi, tai tiesiog ignoruodavo. Dabar vis dažniau kreipiasi į policiją. Žmonės rečiau rodo abejingumą, kuomet mato girtus vairuotojus su mažais vaikais“, – cituojamas tarnybos atstovas BBC.
Oponentai baiminasi vaikų išpuolių
Pats pašalinių žmonių „kišimasis į šeimos reikalus“, kaip ir Lietuvoje, taip ir Latvijoje sulaukė nemažo kai kurių tėvų pasipiktinimo. Vietos aktyvistė Elena Kornetova – viena jų. Prieš kelis metus ji su bendraminčiais įkūrė bendruomenę „Rod“, kad „apsaugotų tėvus nuo valdžios“.
Aktyviste moteris tapo po to, kai jos pažįstama pasiskundė policijai dėl savo sūnaus mokytojos. Tačiau netikėtai sulaukė socialinių tarnybų patikrinimo pačioje šeimoje, pažymėjo Elena.
„Mes paskaitėme įstatymus, pasirodo, įstatymai pas mus pasikeitė, o tėvai iki šiol nieko nežino, – godojo aktyvistė. – Tokia sąvoka, kaip tėvų teisės, seniai išbraukta iš įstatymo. Gaunasi taip, kad rezultato reikalauja, o instrumentą atėmė. Rezultatas – gerai išauklėtas vaikas“.
Elenos teigimu, daugelis tėvų jaučiasi bejėgiais, atsidūrę vienas prieš vieną su globos institucijų profesionalais: tėvai ne visada žino įstatymus ir ne visada gali bendrauti valstybine kalba (apie 40 proc. šalies gyventojų – rusakalbiai).
Pasak aktyvistės, vaikai gali piktnaudžiauti galimybę įskųsti tėvus. E. Kornetova, kaip ir dažnas pasimetęs ar suklaidintas tėvas, mano, kad, atėmus fizinį ir emocinį smurtą, vaikų auklėti dabar jau nebėra jokių kitų būdų.
„Akivaizdu, tokioje situacijoje vaikas veikia oportunistiškai, – tikina moteris. – Leisk vaikui valgyti tai, ką jis nori – jis rinksis šokoladus ir čiulpinukus. Taip susigadins skrandį, kepenis ir visą kitą. Todėl reikia, kad suaugę sakytų įsakmiai – reikia iš pradžių pavalgyti, o vėliau jau saldėsiai“.
Kuomet tampa per vėlu
Policija nesiskundžia dėl pasitaikančių nelabai pagrįstų skambučių. Greičiau, atvirkščiai – ten nuolat akcentuojama, kad vaikai skambina per vėlai.
„Šeimos smurtui būdingas itin aukštas latentiškumo lygis, – pasakojo T. Sadovskis. – Įvykio vietoje dažnai konstatuojame, kad jis tęsėsi ilgai, tačiau nukentėjusieji niekur nesikreipė“.
Jo teigimu, labiausiai paplitusi tylos priežastis – tikėjimas, kad smurtautojas pasikeis, dažnai prisideda dar ir ekonominė priklausomybė nuo to žmogaus.
Jeigu vaikas nėra pasirengęs kreiptis į policiją, Latvijoje yra įkurta speciali telefoninė pasitikėjimo linija.
„Į mus kreipiasi itin skirtingomis aplinkybėmis, dalis jų siejasi su problemomis šeimoje – su tėvais, močiutėmis, broliais ir seserimis. Dažnai kalbama apie kitus šeimos narius. Vaikai kalba apie konkrečias situacijas: tėvas ar mama muša, rėkia, vaikas išsigandęs“, – pasakojo BBC viena iš šios linijos darbuotojų Amanda Beja.
Jeigu pareigų išaiškinimas nepadeda – ribojamos tėvystės teisės
Kartais į tokias linijas skambina ir patys tėvai. „Dažnai sako, kad jaučiasi bejėgiais: apšaukė vaiką, suklydo… Dalis labai nori išsiaiškinti, kaip geriau veikti, kaip pagerinti savo žinias, kur patiems ieškoti pagalbos“, – aiškino specialistė.
Tačiau daugelis, jos teigimu, fizines bausmes vis dar laiko norma: „Tėvai kartais manom, kad fizinės bausmės gerai disciplinavo juos pačius vaikystėje, ir jie taip pat griežtai auklėja savo vaikus“.
Jeigu po bendravimo su policija ir socialiniais darbuotojais auklėjamoji taktika nesikeičia, į reikalus įsikiša specialus teismas (našlaičių teismas) – instancija, kuri priima sprendimus dėl tėvystės teisių pristabdymo.
„Jeigu tėvai nuolat kartoja tai, ką daugelis tėvų laiko auklėjimo metodu, nors iš tiesų, tai reiktų vadinti bausme, tai toliau jau reikia spręsti, ar nereiktų atimti teisių į tėvystę“, – cituojama Rygos savivaldos atstovė Ginta Subbota.
Reikia pažymėti, kad, nepaisant išaugusio skambučių dėl smurto šeimoje skaičiaus, atimtų tėvystės teisių skaičius sumažėjo. 2013-aisiais buvo atimtos tėvystės teisės iš 445 asmenų, o 2017-aisiais tokių buvo jau tik 380.
Tai gali būti aiškinama ne tik tuo, kad dabar skambinama dėl ne tokių sudėtingų atvejų, kaip anksčiau, tačiau ir tuo, kad gerėja prevencinė tarnybų veikla.
