Europos Žmogaus teisių teismas Strasbūre pieš kelias dienas paskelbė savo nutartį Vasilijaus Kononovo byloje prieš Latviją. Keturiems teisėjams (iš Slovėnijos, Rumunijos, Armėnijos ir Nyderlandų) balsavus „už“, o trims (iš Islandijos, Švedijos ir Latvijos) – „prieš“, teismas pripažino, kad Latvijos teismų sistema pažeidė 7-ąjį Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos straipsnį.
Jame teigiama, kad niekas negali būti pripažintas kaltas įvykdęs kriminalinį nusikaltimą, jeigu pagal tuo metu galiojusius įstatymus tokie veiksmai nebuvo laikomi nusikaltimu. Teismas nusprendė patenkinti V. Kononovo ieškinį prieš Latviją ir sumokėti jam 30 tūkstančių eurų kompensaciją. Paskelbta teismo nutartis įsiteisės ne iš karto, o tik tuo atveju, jeigu Latvija per tris mėnesius jos neapskųs.
Kaltė po 60 metų
Rusijos oficialiųjų asmenų džiūgavimas dėl Europos žmogaus teisių teismo sprendimo Kononovo byloje prieš Latviją patvirtina, kad šios valstybės lobistų įtaka yra kur kas didesnė, nei įsivaizduojame, rašo Latvijos dienraštis „Neatkariga Rita Avize“.
Latvija gavo stiprų Europos žmogaus teisių teismo antausį: jis nusprendė, kad valstybė turi sumokėti moralinę kompensaciją buvusiam „raudonajam partizanui“ Vasilijui Kononovui, Latvijoje nuteistam už dalyvavimą kariniuose nusikaltimuose.
Kononovui pateiktas kaltinimas buvo paremtas tuo, kad jis dalyvavo taikių Mazie Bati kaimelio Latgaloje gyventojų žudynėse, ir visų instancijų teismai Latvijoje jį pripažino kaltu, primena dienraštis. Tai buvo svarbus visų instancijų teismų sprendimas, turintis istorinę reikšmę: Latvija pripažįsta nusikaltimais ir tuos veiksmus, už kuriuos sovietiniais metais nebuvo baudžiama dėl ideologinių priežasčių.
Pasak dienraščio, šiandien Europos žmogaus teisių teismas išreiškė savo požiūrį ne į teisines, o būtent į ideologines šios bylos aplinkybes. Jo nutartimi pabrėžiama, kad didelę reikšmę turėjo tai, ar Kononovas tuo metu suvokė vykdantis nusikaltimą. Jei tai laikoma kriterijumi, tai Europos žmogaus teisių teismo sprendimas jau seniai galėjo būti nuspėjamas: Kononovas nei anksčiau, nei dabar savo kaltės nepripažįsta, rašo „Neatkariga Rita Avize“. Jam ir tada, ir dabar netgi nėščios moters nužudymas atrodo kova su nacių talkininkais, ir Europos žmogaus teisių teismas savo sprendimu, nors ir netiesiogiai, parėmė tokią poziciją, teigia dienraštis.
Regis, Latvijos pareigūnai pernelyg pasitikėjo savimi manydami, kad Europos žmogaus teisių teismui puikiai žinomi visi teisiniai ir istoriniai įvykių Latvijoje aspektai. Girdi, teisėjai greičiausiai bus matę filmą „Sovietinė istorija“, taigi, vadinasi, viskas apie sovietinę okupaciją, Antrąjį pasaulinį karą Latvijos teritorijoje, nepriklausomybės atkūrimą po 50 metų jiems taip gerai žinoma ir suprantama, kad ir sprendimas dėl Vasilijaus Kononovo bus savaime aiškus.
Žinoma, reikia džiaugtis, kad Latvijai reikės sumokėti Kononovui ne 3 milijonus, o 30 tūkstančių eurų, rašo „Neatkariga Rita Avize“. Tačiau, kaip visada, ne piniguose esmė. Europos žmogaus teisių teismas nepripažino asmens kaltės už karo metu padarytus nusikaltimus, ir Latvijos gyventojai turi pagrindą manyti, kad tokiu teismo sprendimu siekiama uždrausti jų istorinę atmintį.
Oficialus Rusijos džiūgavimas dėl šio Europos žmogaus teisių teismo sprendimo patvirtina, kad jos lobistų įtaka yra kur kas didesnė, nei įsivaizduojame. Gaila, kad Rusijos ambasadoriaus Latvijoje, tai yra, oficialaus Rusijos vyriausybės atstovo, sveikinimas Kononovui ir džiūgavimas dėl Europos žmogaus teisių teismo sprendimo vėl tarsi raudonu pieštuku nubrėžė dar ryškesnę ribą, kurios abi valstybės niekuomet neperžengs. Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos klausimai nuolat bus siejami su tarpvalstybiniais santykiais, ir nėra nė menkiausio šanso, kad Latvija ir Rusija vienaip ar kitaip nesusitiktų karo take.
Ką gi dabar daryti? – klausia dienraštis. Žinoma, apskųsti nutartį. Ir liautis galvojus, kad Europos institucijoms absoliučiai suprantama istorinė Latvijos situacija, kurios unikalumas bene labiausiai lėmė, kad nuosprendis Kononovui pavėlavo 60 metų po nusikaltimo padarymo.
„Sveikinu su pergale“
Po Europos Žmogaus teisių teismo sprendimo Latvijos spaudoje buvo paskelbtas Rusijos ambasadoriaus laiškas Vasilijui Kononovui.
V. M. Kononovui
Gerbiamas Vasilijau Makarovičiau!
Su dideliu pasitenkinimu sveikinu Jus su teisėta pergale Europos Žmogaus teisių teisme, kuris, nagrinėdamas Jūsų bylą, stojo įstatymo ir žmogaus teisių pusėn.
Jums likimas skyrė nelengvą Europos vadavimo nuo fašistinio maro misiją. Jūs išdidžiai nešate nugalėtojų vėliavą, narsiai kovojate už tiesą apie šį žiaurų karą ir sovietinių karių – išvaduotojų vaidmenį. Minėtasis Teismo sprendimas dar kartą įrodė, kad bandymai iškraipyti Antrojo pasaulinio karo išdavas ir istorinį teisingumą yra neteisėti ir neleistini.
Naudodamasis proga linkiu Jums, gerbiamas Vasilijau Makarovičiau, stiprios sveikatos, ilgų gyvenimo metų, laimės ir optimizmo.
Su pagarba –
Rusijos ambasadorius Latvijoje A. Vešniakovas
Faktai
Latvijos užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje skelbiami su V. Kononovo byla prieš Latviją susiję faktai.
Tinklalapyje teigiama, kad ieškovas 1942 m. buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją, kur buvo mokomas vykdyti sabotažą ir partizaninę veiklą priešo užnugaryje. Pasibaigus apmokymams jam buvo suteiktas seržanto laipsnis, ir ieškovas buvo išsiųstas į Vokietijos okupuotos Baltarusijos teritoriją, netoli sienos su Latvija. Ten ieškovas prisijungė prie sovietinių partizanų būrio ir 1944 m. kovą buvo paskirtas sabotažo grupės vadovu.
1944 m. vasarį prie Mazie Bati kaimo Latvijoje vokiečių kariuomenės dalinys sunaikino raudonųjų partizanų būrį. Manydami, kad kaimo gyventojai pastebėjo partizanus ir pranešė apie juos vokiečiams, ieškovo partizanų būrys nusprendė įvykdyti „atsakomąją akciją“.
1944 m. gegužės 27 d. vokiečių kareivių uniformas dėvintys raudonieji partizanai įžengė į Mazie Bati kaimą ir pradėjo keršto akciją, per kurią devyni kaimo gyventojai, tarp jų trys moterys (viena iš jų devintą mėnesį nėščia) buvo nužudyti. Penki žmonės buvo nušauti, o keturi, įskaitant moteris, gyvi sudeginti kaimo trobose.
Po karo ieškovas liko gyventi Latvijoje ir iki 1988 m., kai išėjo į pensiją, ėjo įvairias pareigas milicijoje (sovietų policijoje).