Latvijos makroekonomikos ekspertas Dainis Gašpuitis šių metų liepą pareiškė, kad iš visų Baltijos šalių arčiausiai prieškrizinio lygio yra Lietuvos ekonomika, o labiausiai atsilieka Latvijos. Ekonomisto teigimu, lietuviams beliko atkurti 2,3 proc. prieškrizinio BVP lygio, estams – 4,9 proc., o latviams – 12,2 procento. Ir tai logiška, nes kaimyninė šalis įkrito į giliausią duobę. Tačiau pernai šios šalies ekonomika visus maloniai nustebino: jos BVP ūgtelėjo net 5,6 proc. (Lietuvos – 3,7 proc., o Estijos – 3,3 proc.). Kai kurie ekonomistai tai pavadino tikru stebuklu, o kai kurie iki šiol negali patikėti, kad Latvijai išties pavyko.
Pastaroji ekonominė krizė Latvijai kirto skaudžiausiai – ir ne tik todėl, kad jos ekonomika susitraukė labiausiai. Diržų veržimosi politika buvo tokia negailestinga, kad dar iki šiol Latvijos gyventojai negali patikėti, jog sunkmetis – jau praeityje.
2008 m. Latvijos vyriausybė (vienintelė iš Baltijos šalių) paprašė pagalbos iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) – pasiskolino 820,2 mln. latų. Tiesa, skolą iš TVF vyriausybė gavo tik sutikusi su griežtais biudžeto išlaidų apribojimais, tačiau už palyginti nedideles palūkanas. Skolą latviai baigė grąžinti praėjusių metų gruodį ir tai padarė anksčiau laiko – tuo netgi sukeldami TVF atstovų nuogąstavimus, kad nevertėjo taip stipriai veržtis diržų (neva skurdžiausiai gyvenančių piliečių sąskaita). Tačiau Ryga skubėjo atsiskaityti su TVF, nes tik taip galėjo vėl imtis savarankiškos finansų politikos. Padengti skolą anksčiau laiko Latvijai padėjo sėkmingai išplatintos valstybės obligacijos – už 1,25 mlrd. latų.
Situacija ėmė keistis jau pernai, o šiais metais, bent jau vertinant ekonominius rodiklius, viskas ir toliau gerėja. Latvijos statistikos valdybos duomenimis, per devynis šių metų mėnesius, palyginti su atitinkamu laikotarpiu pernai, mažmeninės prekybos apyvarta Latvijoje padidėjo 3,7 procento. Per paskutinius metus eksportas augo 9,5 proc., o eksportas į Rusiją – net 12,2 procento. Manoma, kad tam įtakos turėjo Rusijos įstojimas į Pasaulio prekybos organizaciją, nors ekonominiai šių šalių ryšiai visuomet buvo ne patys silpniausi. Latvijos ekspertai ne sykį atkreipė dėmesį, kad abejonių kelia pernelyg glaudus ryšys su Rusija naudojant Latvijos geležinkelių ir jūros uostų infrastruktūrą, taip pat energetikos ir bankų sektoriuje. Bet vėlgi – pastaroji ekonominė krizė neišvengiamai privertė Latviją diversifikuoti savo ekonomiką, kartu išvengiant priklausomybės nuo Rusijos didėjimo ir orientuojantis į kitas rinkas, ypač turint omeny, kad nuo kitų metų ji taps naująja euro zonos nare.
Latvijos ekonomikos ministras Danielius Pavlutas 2013 m. balandį viename interviu tvirtino: Latvija krito smarkiai, bet paskutinius dvejus metus rodo vieną geriausių augimo rezultatų visoje ES. „Mes greit pasivysime prieškrizinius laikus. Ir mes seniai viršijome gamybos ir eksporto apimtis – aplenkėm visus istorinius rekordus. Krizė privertė mus persiorientuoti iš vidaus į užsienio rinkas. Vidaus paklausa pasirodė esanti per silpna. Savų pajėgų užtenka tik didelėms valstybėms. Štai Lenkija labai sėkmingai peržengė per krizę – jie šaunuoliai. Ji tapo bene vienintele šalimi, kurios BVP nesusitraukė 2009 metais. Tačiau net milžiniškos valstybės, pavyzdžiui, Kinija, auga eksporto sąskaita. Mes, žinoma, nebūsim viso pasaulio fabriku, mes netgi nebūsim Baltijos regiono fabriku. Mūsų tikslai kiti. Mes norime maksimaliai kokybiškai išnaudoti savo žmogiškuosius išteklius, norime būti prekybos baze verslui, regiono finansų srautams. Mūsų kompetencija – gebėjimas daryti verslą į abi puses, padėti žmonėms susitikti. Ir taip pat mes norime plėtoti žinių ekonomiką, didelės pridėtinės vertės pramonę.“
Latvijos statistikos valdybos duomenimis, 2011 m. šalies eksportas, palyginti su 2010 m., augo 28,1 proc. ir tai buvo didžiausias augimas per šešerius metus. 2012 m. eksporto apimtis, palyginti su 2011 m., padidėjo dar 15 procentų.
Tarptautinės finansinių paslaugų ir audito kompanijos „Ernst & Young“ atliktame tyrime „Eurozone Forecast“ pažymima, kad šiais metais Latvijos ekonomika kils 4 proc., 2014 m. – 4,4 proc., o 2015 m. – 5,2 procento. Kompanijos ekspertai teigia, kad tai lems po euro įvedimo padidėjęs užsienio investicijų srautas, taip pat eksporto augimas, kuris jau dabar yra vienas didžiausių visoje euro zonoje.
Guntaras Krolis, „Ernst & Young“ partneris Baltijos šalyse, yra įsitikinęs, kad Latvijos ekonomikos raidos prognozės atrodo solidžiai, bet vis dėlto būtina atsiminti 2006 metų pamokas, kad ekonomikos augimas turi remtis gamybos ir paslaugų produktyvumu, o ne pokyčiais finansų rinkose ar monetarine politika. „Vyriausybė privalo įdėmiai stebėti vartojimo apimtį ir prižiūrėti valstybės finansus, o verslininkai – stengtis, kad būtų diegiamos naujos technologijos ir inovacijos. O kiekvienas iš mūsų – lavintis. Jeigu subalansuosim visus šiuos dalykus, Latvijos ekonomika turės ilgalaikį potencialą“, – sako G. Krolis.
Pasak jo, didžiausi pavojai Latvijos ekonomikai yra šie: nestabilumas euro zonoje (tai pagrindinė eksporto rinka ir investicijų šaltinis); infliacija, kuri gali didėti dėl euro įvedimo, augančio vidaus vartojimo ir galimo energijos išteklių brangimo (šiais metais Latvijoje ne kartą buvo fiksuojama defliacija – Statistikos valdybos duomenimis, rugsėjį ji siekė 0,4 proc.).
Beje, ekspertus neramina ir sparčiai kylančios nekilnojamojo turto (NT) kainos. „Eurostat“ duomenimis, Latvija pirmauja Europos Sąjungoje pagal NT kainų kilimą – per metus šalyje šis turtas pabrango net 8,8 procento. Tikėtina, tam įtaką darė investicijos iš Rusijos (mainais į leidimą nuolat gyventi šalyje), bet kai kurie ekspertai čia įžvelgia nerimo ženklų – vis dėlto per sparčiai.
Latvijai lipant iš ekonominės bedugnės, net ir užsienio ekonomistai kraipė galvas ir tvirtino, kad vargu ar šiai šaliai pavyks iškopti iš ekonominės krizės duobės padedamai itin griežtų taupymo priemonių. Vienas tokių – pasaulyje žinomas ekonomistas Paulas Krugmanas, niekaip negalėjęs patikėti, kad toks ekstremalus diržų veržimasis nepasmaugs mažos valstybės galutinai. Apokoliptinių nuogąstautojų gretas papildė ir JAV Prinstono universiteto profesorius Dani Rodrikas, interviu Latvijos laikraščiui „Telegraf“ praėjusiais metais pareiškęs, jog Latvijos ekonomika – pasmerkta. Na, jis dar pridūrė, kad ne tik Latvijos...
Profesorius tvirtino: „Aš pasakyčiau, kad Latvija – tai nesėkmių ir sėkmių mišinys. Ši šalis įveikė labai ilgą kelią nuo komunistinės eros iki rinkos ekonomikos ir demokratijos ir dabar yra sėkminga ES narė. Šios sėkmės reikšmingumo neįmanoma nuvertinti. Kita vertus, Latvijos ekonomikos politikoje aiškiai buvo elementų, kuriuos galima pavadinti nesėkme. Jie Latvijos ekonomiką pavertė neatsparia krizėms, vieną iš kurių šalis ką tik patyrė. Prieškrizinis ekonomikos modelis buvo vienareikšmiškai nevykęs. Tačiau šiandien Latvijos ekonomika vystosi užtikrinčiau, nes išmoko pamokas.“
Ką turėjo omeny profesorius? Jis, kaip ir daugelis kitų ekonomistų, laikosi nuomonės, kad didžia dalimi Latvija 2008 m. ne tik susidūrė su klasikine pasaulį krėtusia krize, bet ir buvo nutrenkta smūgio bangos sprogus milžiniškam NT burbului, kurį pūtė ne mažiau išpampęs finansinių paslaugų sektorius. Tie „riebūs“ metai buvo paremti spekuliacijomis, o ne realia gamyba. Dabar viskas nors ir ne iki galo, bet pasikeitė. Latvija eksportuoja ne bankines paslaugas, paremtas „užmerk akis“ principu, o tikras prekes. Tai – jau šis tas.
Profesoriaus D. Rodriko teigimu, pokrizinė Latvijos ekonomikos stabilizacija buvo labai sėkminga. „Šiandien matome, kad Latvijai egzistuoja alternatyvus ekonomikos modelis, kuris gali ją stumti link tikro augimo“, – įsitikinęs ekonomistas. Tačiau jis primygtinai siūlo neužmiršti, kad artimiausiu metu Latvijos ekonomiką labiausiai veiks tai, kas vyksta euro zonoje. O tai, kas vyksta pačioje Latvijoje, jos ekonomikai turės kur kas mažiau įtakos.
Šių metų gegužę Rygoje vyko eilinė neformali ne pelno siekiančios organizacijos „PolitiCafe“, vienijančios politologus, tarptautinių santykių ekspertus ir kitus suinteresuotus asmenis, diskusija „Latvijos sėkmės įveikiant ekonominę krizę istorijos“. Diskusijos dalyviai pripažino, kad didžiausia kaina, kurią teko sumokėti – darbo jėgos emigracija, kuri dar tęsis penkerius metus, o esminė jos priežastis – akivaizdus darbo užmokesčio skirtumas Latvijoje ir senosiose ES narėse. Krizės metais iš šalies galėjo išvykti apie šimtą tūkstančių žmonių. Ekonomistų ir demografų skaičiavimais, jeigu Latvijos ekonomika augs tvariai, galbūt 2018 m. bus galima pradėti nebebijoti emigracijos.
Tačiau kad ekonomika augtų tvariai, reikalingos kelios sąlygos. Pirma, reikia išlyginti milžinišką socialinį skirtumą tarp Rygos ir kitų šalies regionų. Remiantis gyventojų išvykimo tyrimais, kiekvieni 50 kilometrų nuo Rygos reiškia minus 5 proc. gyventojų per pastaruosius dešimt metų. Vadinasi, jeigu miestas yra už šimto kilometrų, jame gyventojų sumažėjo 10 proc., o Daugpilyje, kuris yra už 250 km – 25 proc., sako „Nordea“ ekonomistas Andris Strazdas.
Todėl Latvijos sėkmės įveikiant krizę istorijos neįmanoma pasakoti neatsižvelgiant į žmogiškuosius veiksnius – jie ne mažiau svarbūs nei makroekonomikos rodikliai. Gal ir pasirodys keista, tačiau Latvijos žiniasklaidoje galima rasti daugiau pozityvių naujienų iš Lietuvos nei iš pačios Latvijos. Tad ar mūsų kaimynė iš tiesų pavydėtinai sėkmingai įveikė krizę?
Ekonomikos ir finansų konsultantė Elena Breslav tvirtina, kad krizė Latvijoje baigėsi seniausiai – ji pagal apibrėžimą negali tęstis ilgiau nei septynis–vienuolika mėnesių. „Bet paskui ateina depresijos metas. Todėl kalbėti ir ginčytis turėtume ne apie krizės, o apie ekonominės depresijos pabaigą. Tai principinis dalykas. Manoma, kad depresija baigiasi, kai pradeda kilti pagrindiniai ekonomikos rodikliai: BVP, gamybos apimtys, užimtumas ir t. t. Pagal šiuos rodiklius Latvijos ekonomika atskleidžia prieštaringą paveikslą: BVP ir gamybos apimtys didėja, o štai užimtumas – ne. Be to, emigracija tebėra labai didelė. Todėl vystymosi perspektyvos vis dar problemiškos. Mano nuomone, depresija Latvijoje dar nesibaigė“, – įsitikinusi E. Breslav.
Ne ką optimistiškiau nusiteikęs ir Uldis Osis, profesorius iš Rygos: „Tvirtinimas, kad krizė Latvijoje baigėsi, yra labai vienpusis ir dažniausiai paremtas samprotavimais, kad auga BVP. Tačiau kiti makroekonomikos rodikliai (pavyzdžiui, prekybos balansas) neliudija ekonomikos sužydėjimo. Nevienareikšmė ir verslo bei namų ūkių padėtis. Taip, yra sėkmingų ir net klestinčių įmonių (dažniausiai maisto pramonės), bet yra ir tokių, kuriose padėtis blogėja. Pavyzdžiui, bendrovė „Liepajas metalurgs“, kuriai atėjo galas, tai tinka ir kitoms didelių energijos išteklių reikalaujančioms bendrovėms. Žinoma, tai lemia ir rinkos konjunktūra, ir pačių įmonių veiklos profesionalumas. Su problemomis susiduria ir namų ūkiai, ypač tie, kurie yra paėmę kreditus. Tai trukdo taupyti, kas svarbu būsimoms investicijoms ir ekonomikos varikliui ateityje.“
Vienaip ar kitaip – Latvija atsilaikė. Elgėsi skirtingai nei Lietuva, nukentėjo labiausiai, bet atsilaikė. O bene pavyzdingiausias niuansas yra tas, kad pačiame krizės įkarštyje Latvijoje vyko rinkimai į parlamentą ir latviai balsavo už tas pačias politines jėgas, kurios jiems suveržė diržus. Ir už tą patį premjeru tapusį Valdį Dombrovskį. Vadinasi, patikėjo. Gal ne veltui?
