Baltijos šalys – ir ne tik Baltijos – viena po kitos skelbia totalitarinių režimų padarytos žalos dydį. Antai Latvijos valstybinė komisija, tyrusi totalitarinių režimų padarinius, pateikė duomenis apie demografinius nuostolius, kuriuos šalis patyrė per komunistinės okupacijos laikotarpį. Ryga tai padarė pagal įdomią metodiką: anot komisijos, demografinė žala siekia 10 mln. vadinamųjų žmogaus metų.
(Žmogaus metai – tai bendras darbo laiko apskaitos vienetas, sudarytas iš nuveikto darbo kiekio per metus, apskaičiuojant jį per savaitę ir dauginant iš 52 – tiek savaičių yra metuose. Kiekvienos veiklos srities šis rodiklis skiriasi...)
Kaip paaiškino komisijos vadovas Edmundas Stankevicas, Latvija neteko tiek pajamų, kiek vienas žmogus uždirbtų per 10 mln. metų. Pavyzdžiui, dėl penktame dešimtmetyje vykdytų trėmimų buvo netekta 742 tūkst., dėl Černobylio avarijos padarinių likvidavimo – 29 tūkst., o dėl karo Afganistane – 5,2 tūkst. metų.
Tačiau komisija, jos vadovo teigimu, susidūrė su sunkumais. Pavyzdžiui, 1940–1959 metų duomenys buvo fragmentiški ir netikslūs. Mat tik 1959 m. buvo atliktas pirmasis sovietinės Latvijos gyventojų surašymas, o „visus duomenis ir savo nusikaltimus sovietinis režimas kruopščiai slėpė“.
Kita vertus, tik šiemet įvyko Baltijos šalių seminaras, kuriame svarstyta bendra nuostolių apskaičiavimo metodika, bet trys respublikos iki šiol jos nėra parengusios. Štai kodėl ji taip skiriasi. Pagal komisijos planą, kurį Latvijos vyriausybė patvirtino dar 2005 m., visus sovietinės okupacijos nuostolius ketinama suskaičiuoti iki 2010 metų. Pasak E. Stankevico, dar šiemet pradėti skaičiuoti „ekonominiai ir demografiniai nuostoliai, susidarę po nepriklausomybės atkūrimo dėl greito ir didelio gyventojų antplūdžio į gyvenamojo būsto sektorių, dėl jo poveikio gamybai ir gyventojų senėjimui, pensijų politikai“.
2005 m. gegužę Latvijos parlamentas priėmė deklaraciją „Dėl komunistinės ir totalitarinės sovietinės santvarkos pasmerkimo“, kurioje reikalaujama, kad Rusija, kaip SSRS įsipareigojimų perėmėja, atlygintų okupacijos padarytus nuostolius. Per tris mėnesius sukurtos komisijos biudžetas buvo apie 200 tūkst. latų (400 tūkst. dolerių). Iš pradžių ji neturėjo nuostolių apskaičiavimo metodikos, ir Latvijos spauda siūlė tradicinius įvertinimus, kokius jau buvo atlikusi Lietuva. Didžiausias šalies laikraštis „Latvijas Avize“ pateikė ekonomikos daktaro Modrio Smulderio dar 1990 m. skelbtus santykinius skaičius, kad sovietinės okupacijos žala jo šaliai sudaro 63 mlrd. rublių. Po metų jie išaugo iki 83,9 mlrd. rublių (pagal tuometinį kursą tai prilygo 46,6 mlrd. dolerių). Buvo minimas ir kitas skaičius – nuo 60 iki 100 mlrd. dolerių. Visas valstybės biudžetas yra tik maždaug 5 mlrd. dolerių.
Tai sukėlė Maskvos susierzinimą. Rusijos spauda pasipiktinusi rašė, kad taip Ryga nori sau užsitikrinti gyvenimą 20-čiai metų į priekį. Ji esą neskaičiuoja viso to, ką bendroje SSRS šeimoje jai davė tautų draugystė – pastatė fabrikus, gamyklas, sukūrė darbo vietas, išplėtojo vieną geriausių SSRS ekonomikų ir t.t. Taigi, rašė 2005 m. Rusijos spauda, Rusija taip pat gali pateikti pretenzijas Baltijos šalims. Pavyzdžiui, jeigu pažvelgtume į istoriją, reikėtų skaičiuoti ir nuostolius, kuriuos padarė latvių šauliai, siautėję pilietinio karo metais Petrograde ir Maskvoje. Kaimyninėms šalims Maskva pataria imti pavyzdį iš Suomijos, kuri daugiau kaip pusšimtį metų buvo Rusijos sudėtyje ir nereiškia jokių pretenzijų.
Tačiau Baltijos šalys ne vienintelės, ketinančios pretenduoti į kompensacijas. Štai Ukraina paminėjo 12,1 milijardo dolerių ir 42,1 tonos aukso, Gruzija – 6 mlrd. dol., Estija – 4 mlrd., Azerbaidžanas – 1 mlrd. dolerių. Į šias pinigines pretenzijas dažnai įskaičiuojama ir Rusijos – SSRS įsipareigojimų perėmėjos – skola, kuri yra apie 122 mlrd. dolerių.
Beje, šiomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis pasekė ir Moldova. Nusižiūrėjus į Azerbaidžane šio dešimtmečio pradžioje kilusią kampaniją „Reikalauk pinigų iš Rusijos“, 2005 m. birželį Kišiniove prie Rusijos ambasados buvo surengta Sibiro tremtinių ir kalinių demonstracija, kurios dalyviai protestavo prieš 1940 m. birželio 28 d. paktu patvirtintą prievartinį Besarabijos ir šiaurės Bukovinos prijungimą prie SSRS. Piliečių asociacijos prieš Molotovo–Ribbentropo paktą pirmininkas Jakobas Golovka sakė, kad protestuotojai reikalauja likviduoti šio pakto padarinius ir išmokėti kompensacijas tiems, kurie buvo deportuoti ir atsidūrė koncentracijos stovyklose.
Prie jų prisidėjo ir Kazachstanas, tačiau jo gyventojai reikalauja kompensacijų už dėl SSSR-Rusijos kaltės nusekusį gėlą Aralo jūros vandenį – po 1 dolerį už kubinį metrą. Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pašaipų, kad už sovietinio komunizmo ir Rusijos imperializmo padarytą žalą kompensacijų gali įsigeisti Lenkija, Japonija, Vengrija, Suomija, Turkija, Čekija ir t. t. Įdomu, retoriškai klausia kažkoks Piotras Bologovas interneto svetainėje „Regnum.ru“, ar ir Prancūzija pareikalaus atlyginti nuostolius, kurie imperatoriui Napoleonui buvo padaryti 1812 metais...
Lietuva šioje srityje yra bene toliausiai pažengusi. Bet pabaigoje priminsiu VU Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedros vedėjo dr. Dainiaus Žalimo dar 2006 m. „Geopolitikoje“ išspausdintą straipsnį, kuriame žalos atlyginimo praktiką mokslininkas nagrinėja teisės požiūriu.
Autorius rašo, kad Lietuvos valdžios institucijos yra susaistytos 1992 m. birželio 14 d. Tautos referendumo sprendimo, su tuo susijusių Valstybės Konstitucijos nuostatų (ypač konstitucinių Tautos suvereniteto ir teisinės valstybės principų) ir įstatymų normų (įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ nustatytų pareigų). Todėl bent jau kol referendumu neatšauktas 1992 m. birželio 14 d. Tautos referendumo sprendimas, Lietuvos Respublikos valdžios institucijos negali nepriminti Rusijai sovietų okupacijos fakto ir negali nereikalauti okupacijos žalos atlyginimo. Žinoma, jos turi tam tikrą diskreciją spręsti, kada ir kaip siekti žalos atlyginimo. Taigi norėtųsi tikėtis, kad norima skirti daugiau dėmesio leistinos diskrecijos ribų neperžengiančioms priemonėms svarstyti, nes raginimai nepriminti Rusijai okupacijos ir nereikalauti žalos atlyginimo neturėtų implikuoti raginimų Lietuvos Respublikos valdžios institucijoms nepaisyti Tautos referendumo sprendimo, Konstitucijos ir įstatymų (http://www.geopolitika.lt/?artc=490).
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
