Vos išgirdus žodžių darinį „policinė valstybė“, pirmiausia prieš akis iškyla literatūrinių utopijų – Aldouso Huxley‘io „Puikaus naujo pasaulio“, George‘o Orwello „1984-ųjų“ ar Ray‘aus Bradbury‘io „451° Farenheito“ – vaizdai. Šių kūrinių pasauliuose gyvenantys žmonės nuolat sekami, kontroliuojami visi jų veiksmai, žodžiai ir net mintys, ir, žinoma, prieš juos imamasi nežmoniškų represijų. Totalinis žmonių sekimas, jų kontrolė ir nuolatinės represijos – štai kas yra policinė valstybė. Bet ar tokia valstybė egzistavo ar egzistuoja mūsų realybėje?
Manoma, kad G. Orwello „1984-uosius“ įkūnijo Sovietų Sąjunga su savo milžinišku KGB tinklu, o A. Huxley‘io „Puikų naują pasaulį“ – vakarietiška visuomenė su visapusiškai kontroliuojamais piliečiais, patiriančiais sterilią laimę, reguliariai palaikomą narkotinėmis priemonėmis – bukinančia televizija, politiniais šou ir supermarketų vitrinomis. Kaip ten bebūtų, pabandykime pažvelgti į problemą ne globaliai ar literatūriškai, o lokaliai ir praktiškai – ar kai kurie pastarojo pusmečio įvykiai leidžia teigti, kad toje pasaulio dalyje, kur įsikūrusi Lietuva, gali susikurti policinė valstybė? O gal jau ir susikūrė?
Nors policine valstybe žiniasklaida mus gąsdino ir anksčiau, tačiau pirmasis didesnis skandalas, per kurį imta kalbėti apie policinės valstybės pavojų, įvyko 2008-ųjų pabaigoje, kai Lietuvos saugumas ėmė kištis į politikos komentatoriaus Kęstučio Girniaus gyvenimą ir profesinę veiklą. 2008 m. gruodžio 5 d. L. Donskis rašė: „Pirmą kartą po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvoje visiškai rimtai dvelktelėjo policine valstybe ir LTSR restauracija“. Vėliau skandalas buvo užglaistytas, VSD apkaltintas visišku mažmožiu – „neprofesionalumu“, tačiau policinės valstybės grėsmės dėmė išliko, nes didelė visuomenės dalis sužinojo apie saugumiečių siekį kontroliuoti žiniasklaidą.
Kitas precedento neturintis įvykis, liudijantis policinės valstybės egzistavimą, įvyko 2009-ųjų sausio 16 dieną – pirmą kartą nuo Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos valstybė šaudė į savo piliečius. Į taikų mitingą prie Seimo susirinkę žmonės ėmė mėtyti į langus kiaušinius ir akmenis, o specialiosios policijos būriai atsakė ašarinėmis dujomis, guminėmis lazdomis ir kulkomis. Per riaušes nukentėjo apie 30 žmonių, buvo išdaužti keli Seimo langai. Valstybė iškart ėmėsi represijų prieš mitinge dalyvavusius žmones – jie buvo kriminalizuojami ir apkaltinti dalyvavimu masiniuose neramumuose. 65 žmonėms iškeltos 2 bylos: 29 asmenų byla jau perduota teismui, kita 36 asmenų byla tebėra tiriama ir teismui bus perduota vėliau. Kaltinamiesiems gresia laisvės atėmimas iki šešerių metų. Be to, 9 asmenys kreipėsi į teismą dėl to, kad sausio 16-ąją mitinge prie Seimo neteisėtai buvo panaudotos ašarinės dujos bei guminės kulkos, nuo kurių nukentėjo nekalti žmonės.
Panašūs įvykiai, tik be akivaizdaus jėgos naudojimo, tą dieną susiklostė ir Alytuje. Keli šimtai alytiškių, daugiausia turgaus prekiautojų, protestuodami prieš didinamus mokesčius, atžygiavo į Rotušės aikštę, o vėliau užėmė savivaldybės posėdžių salę, kurią atrakino patys valdininkai. Protestuotojai pasirašė peticiją valdžiai, tačiau toks jų aktyvumas atsirūgo kvietimais į teismą. Protokolai dėl administracinių teisės pažeidimų buvo surašyti 5 asmenims.
Aišku, kad po šių įvykių visuomenė vėl sušneko apie neadekvačias bausmes bei valstybės represijas (ne juokas – už išdaužtą langą gali gauti 6-erius metus kalėjimo). Žmones papiktino ir akivaizdus kišimasis į jų asmeninį gyvenimą – „galimų teisės pažeidėjų bei liudytojų“ nuotraukų patalpinimas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tinklapyje. Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) antroje vasario pusėje net išplatino specialų pareiškimą, kuriame teigiama: „Nuotraukų tinklapyje patalpinimas yra teisės į taikių susirinkimų bei teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimas“.
Labai panaši, tik šiek tiek represyvesnė padėtis ir kaimyninėje Latvijoje. Šiuo metu 46 sausio 13-osios neramumų dalyvių bylos perduotos teismui. Jiems pareikšti kaltinimai pagal BK 225 str. 2-ąją dalį (dalyvavimas masiniuose neramumuose). Jei teismas pripažins juos kaltais, jiems gresia nuo 8 iki 16 metų kalėjimo. Kitų bylose vyksta ikiteisminis tyrimas, valdžia toliau intensyviai ieško daugybės dar neidentifikuotų riaušių dalyvių. Be to, valstybės represijos šioje šalyje pasižymėjo ir tam tikrais kuriozais. Buvo sudarytas ilgą policininkų sąrašas, kurie reikalauja iš kaltinamųjų kompensacijų ne tik už fizinius sužalojimus (už sumuštas nosis), bet ir už moralinę žalą. Į padarytos žalos sąmatas buvo įtrauktos net specialiųjų policijos pajėgų išlaidos, t.y. žmonės turės sumokėti net už ašarines dujas, kuriomis buvo apipurkšti.
Įdomu palyginti ir jėgos naudojimo skirtumus abiejose šalyse. Latvijos valdžia turi aiškų pretekstą kriminalizuoti riaušių dalyvius – šie stichiškai vertė ant šono policijos automobilius ir suniokojo „Latvijas Balzams“ parduotuvę, priklausančią žymiam Latvijos politikui. Tuo tarpu sausio 16-osios protesto prie Lietuvos Seimo dalyvių veiksmai buvo nukreipti tik į politines struktūras – Seimą ir jį gynusią policiją, todėl jie turėtų būti traktuojami kaip politinės, o ne kriminalinės valios išraiška. Kitaip tariant, įkalinus bent vieną sausio 16-osios įvykių dalyvį, būtų galima teigti, kad Lietuvoje vėl yra politinių kalinių.
Po atmintinų sausio įvykių Lietuvos valdžia paskelbė ilgą bet kokių mitingų ir susirinkimų draudimo laikotarpį. Vasario 3 dieną buvo uždraustas partijos „Frontas“ mitingas, o vasario 19 d. – net du studentų mitingai, kuriuos planavo piliečių grupė „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ ir „Studentų pasipriešinimas“. Na, o pats skandalingiausias draudimas – 2009 m. kovo 11-ąją Vilniaus miesto savivaldybė sankcionavo „patriotų“, prieš metus skandavusių nacistinius šūkius, eiseną, tačiau uždraudė eitynes, kurioms leidimo prašė Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su Lygių galimybių plėtros centru.
Šiuo laikotarpiu mūsų valstybė elgėsi lygiai taip pat, kaip ir sovietinė, draudusi piliečių susibūrimus pačiais kvailiausiais išgalvotais pretekstais. 9-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje sovietų valdžia, nenorėdama, kad žmonės vyktų į Šilinių atlaidus Šiluvoje, būtinai „susargdindavo“ kokią nors kiaulę ir paskelbdavo karantiną, o 2009-aisiais valdžia vieną iš minėtų draudimų motyvavo tuo, kad į Nepriklausomybės aikštę susirinks per daug studentų, kai kurie iš jų ten netilps, įžengs į gatvę ir galimai pažeis saugaus eismo taisykles... Aišku, visuomenė suprato, kad valdžia paprasčiausiai bijo naujų neramumų. ŽTSI pareiškime „Dėl teisės į taikius susirinkimus“ sakoma, kad toks valdžios elgesys yra neleistinas: „Nesant įrodymų, kad organizatorių ketinimai nėra taikūs, drausti susirinkimą negalima, nors ir yra neramumų, smurtinių veiksmų susirinkimo metu tikimybė“.
Dar vienas policinės valstybės atributas, apie kurį nedaug kalbama, – visuotinis piliečių sekimas prisidengiant kova su nusikalstamumu. Visoje Anglijoje šiuo metu yra 4,2 milijono veikiančių stebėjimo kamerų, arba po vieną kamerą 14 gyventojų. Londone dirbantis žmogus per dieną vidutiniškai nufilmuojamas 300 kartų. Lietuvoje tokio totalinio sekimo dar nėra, nors pirmieji žingsniai jau padaryti. 2008-ųjų vasarą Alytuje įrengtos 43 vaizdo stebėjimo kameros, o šių metų balandį prie jų pasodintas specialus darbuotojas. Alytaus policija giriasi, kad per 3 mėnesius – nuo 2009-ųjų balandžio iki liepos – kameros užfiksavo 2260 pažeidimų, tačiau Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai rodo, jog pagautų nusikaltėlių skaičius vietose, kuriose buvo įrengtos CCTV (Close Cirquit Television) kameros, tik nežymiai skiriasi nuo pagautų nusikaltėlių skaičiaus vietose be kamerų. O 2006 m. eksperimentas Berlyne parodė netgi priešingus rezultatus: trijuose Berlyno metro traukiniuose įrengus stebėjimo kameras, jos ne tik nesumažino konfliktinių situacijų, priešingai, nusikaltimų skaičius tiriamuoju laikotarpiu minėtose transporto priemonėse buvo didesnis nei įprasta.
Na, o naujausias ir svarbiausias įvykis, paskatinęs mane prabilti apie policinės valstybės problemą, prieš savaitę nutiko Latvijoje, Bauskėje. Apie šį incidentą itin nenoriai pranešė Lietuvos žiniasklaida ir jis nesusilaukė nors kiek didesnio visuomenės dėmesio, nors apie jį pasvarstyti tikrai verta. 2009-ųjų rugpjūčio 31 dieną šimtai Bauskės gyventojų, protestuodami prieš valdžios ketinimus uždaryti vietos ligoninę, blokavo miestą kertančią pagrindinę šalies autostradą. Gyventojai užblokavo abu miesto tiltus, apie 10 val. ryto ant Memelės tilto susirinko 400 žmonių, kurie skandavo šūkius, reikalaudami, kad su jais pasikalbėtų Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė. Kaip manote, koks buvo valdžios atsakymas? Latvijos valdžia nė nemanė leistis į kalbas ir iškvietė specialųjį riaušių policijos būrį „Alfa“! Po pietų robotus primenantys policininkai jėga išvaikė stichiškai susibūrusią piliečių minią ir suėmė keturis Bauskės gyventojus. Latvijos žmogaus teisių gynėjai pasmerkė šį nežmonišką valdžios elgesį ir pareiškė, kad tokia valdžios reakcija būdinga totalitariniams režimams.
Aišku, Latvijos valdžia, panaudojusi jėgą prieš taikius savo piliečius, motyvavo, kad tiltus užblokavę Bauskės gyventojai neturėjo reikiamų leidimų, tačiau toks pasiteisinimas yra tik formalus – Bauskės gyventojai pareiškė savo nepritarimą valdžiai itin stichiškai ir neorganizuotai, tad negalėjo būti nė kalbos apie jokius išankstinius veiksmų derinimus.
Straipsnio pradžioje minėjau, kad svarbiausi policinės valstybės požymiai yra trys – tai totalinis piliečių sekimas, jų veiksmų kontrolė ir neadekvačios represijos prieš „nusižengusius“ piliečius. Peržvelgus pastarojo pusmečio įvykius Lietuvoje ir Latvijoje, galima padaryti tam tikras išvadas. Pirma. Totaliniu piliečių sekimu mūsų valstybė dar jokiu būdu nepasižymi – keliasdešimt kamerų Alytuje yra tik „pirmosios kregždės“, liudijančios pirmuosius valstybės žingsnius šia kryptimi. Antra. Kai kurie požymiai (K. Girniaus skandalas ir mitingų draudimų virtinė) rodo, kad valstybė siekia kontroliuoti Lietuvos žmonių veiksmus ir net mintis, tačiau ta kontrolė kol kas gana fragmentiška. Trečia. Po sausio 16-osios įvykių Lietuva itin pasistūmėjo represinės policinės valstybės linkme, tačiau tikėtina, kad politikams užteks sveiko proto nubausti maišto dalyvius tik „dėl vaizdo“ ir nesusilaukti priekaištų dėl politinių kalinių.
Net paviršutiniška minėtų įvykių analizė leidžia pastebėti, kad mūsų valstybė griebiasi itin griežtos kontrolės ir nepamatuotų represijų tik tada, kai, jos manymu, iškyla reali grėsmė jos pamatams. Šią išvadą itin gerai iliustruoja sausio 16-osios Vilniaus maišto ir rugpjūčio 31-osios Bauskės neramumų pavyzdžiai (Bauskės incidentą primenantys įvykiai gali įvykti ir bet kuriame Lietuvos mieste). Kitais žodžiais tariant, policinė Lietuvos valstybė visą laiką snūduriuoja ir prabunda tik tada, kai įžvelgia realų pavojų. Taigi mūsų valstybė policinių represijų atžvilgiu kol kas yra latentinė – jos represiniai kontrolės mechanizmai gerai paslėpti ir dirbtinai nuslopinti, tačiau jie gerai sutepti ir gali būti įjungti kiekvieną sekundę. Z. Freudas, ilgai tyrinėjęs latentinį homoseksualizmą, manau, pasakytų: „Lietuvos valstybė jau yra policinė, tačiau niekas apie tai nežino – netgi ji pati“.
