Petras Ivanauskas
Palangoje, Vilniuje, kitų miestų galerijose kol kas pardavinėjami gintaro dirbiniai, tačiau, atrodo, artėja laikas, kai jau negalėsime girtis, kad esame gintaro kraštas. Baltijos jūros į krantą išmetami gintaro gabalėliai yra tik lašas to, ko reikia mūsų šalies gintaro dirbinių meistrams, o Kaliningrado krašte (Rusija) iškasamas gintaras lietuviams per brangus.
Žaliava konfiskuota
Neseniai Panemunės kelio poste Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnai sulaikė beveik 10 kilogramų gintaro.
Vilniaus gyventojas G. D. (54 m.) atvyko iš Kaliningrado srities lengvuoju automobiliu „Toyota Corolla“ ir žodžiu deklaravo, kad vežasi tik 2 pakelius cigarečių, o daugiau jokių kitų deklaruotinų prekių ir daiktų neturi. Kilus įtarimui, kad automobilyje gali būti paslėptų nedeklaruotų prekių, automobilis buvo nukreiptas į detalaus tikrinimo vietą.
Nuojauta pareigūnų neapgavo – automobilio salone, po prietaisų skydeliu, ir automobilio bagažinėje, po atsarginiu ratu, rasta neapdirbto gintaro.
Tai gintaras stambiais gabalais, kurių vieno svoris – nuo 20 iki 100 gramų, o vertė – 29 400 litų. Neteisėtai gabenta gintaro žaliava ir automobilis sulaikyti, vilniečiui surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Vyrui gresia bauda nuo 10 iki 20 tūkst. litų ir gintaro žaliavos bei transporto priemonės konfiskavimas.
Nuolat brangsta
Gintaro kontrabandininkai įkliūva gana retai. Šią žaliavą į Lietuvą jie veža dažniausiai per Nidos, Panemunės ar Kybartų kelio postus. Prieš kelerius metus bandyta įvežti net pusę tonos kontrabandinio gintaro, tačiau dabar sulaikoma tik dešimtys kilogramų.
Patys kaliningradiečiai teigia, kad iš jų kasmet išvežama apie 700 tonų gintaro, nors oficialiai iškasama tik iki 400 tonų. Ir keliauja gintaras ne tik į Lietuvą ar kitas Europos šalis, bet ir į Indiją, kur smulkus gintaras naudojamas kremuojant mirusiuosius, į Jungtinius Arabų Emyratus, o daugiausia – į Kiniją.
Rusai šiemet net sugriežtino įstatymus už nelegalų gintaro kasimą ir pardavinėjimą. Jeigu anksčiau tai buvo tik administracinis nusižengimas ir grėsė baudos, tai dabar tokia veikla jau užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir galima patekti už grotų net iki 6 metų.
Tačiau tai neatbaido nelegalių gintaro kasėjų, nes gintaro kainos nuolat auga. Buvo laikai, kai gintaro kilogramas kainavo nuo 40 iki 500 litų. Prieš porą metų gintaro gramas jau kainuodavo vidutiniškai apie 5 litus, o dabar prašoma net 3–3,5 euro. Kartais ir dar daugiau. Todėl nelegalių kasėjų vis daugėja. Neseniai rusų televizija rodė reportažą, kaip specialiųjų pajėgų kariai sulaiko gintaro kasėjus. Kaukėti pareigūnai, ginkluoti automatais, karjere apsupo būrį kasėjų, kurie vandens pompomis plovė gintarą.
Dar kiti – apie 400 žmonių – gintarą žvejoja jūroje, bangose. Tai daro ir žiemą, ir vasarą. Tai yra ir neteisėta, ir kartais baigiasi nelaimėmis, tačiau ieškotojų nesustabdo, nes tai – pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis.
Klodai ties Juodkrante
Lietuva dažnai vadinama gintaro kraštu. Garsiausiems poetams Lietuva – irgi „lašelis tyro gintaro“. Ir užstalės dainose skamba: „Ant gintaro kranto, prie marių plačių...“ Net tolimojoje Dominikoje, Karibuose, teko matyti bukletą, kuriame dominikiečiai giriasi, kad jie yra geriausi gintaro meistrai pasaulyje ir turi daugiausia šio mineralo, tačiau neužmiršta paminėti ir Lietuvos, kaip šalies, kurioje kasamas gintaras.
Iš tikrųjų Lietuvoje nėra gintaro kasyklų, o kiek jo išmeta Baltija, tiksliai niekas nežino. Vienu metu galiojo įstatymas, reikalaujantis visą po audros pakrantėje surastą gintarą atiduoti valdžiai. O buvo ir laikai, kai pajūrio gyventojai gintaru net kūrendavo krosnis. Suakmenėję sakai degdami duodavo ypač daug šilumos. Vėliau, iš gintaro ėmus gaminti meno dirbinius, jo vis mažėjo. Vienu metu geologai išsijuosę gręžiojo Baltijos pakrantes, ieškodami vadinamojo lietuviško aukso. Aptiko jo Kuršių mariose, prie Juodkrantės. Nors tie gintaro klodai ir nemaži, tačiau vis tiek iškastume tik ašaras, ir tai būtų per brangu.
Supirkėjai – kinai
Šiuo metu gintaras kasamas Kaliningrado srityje, Baltijos jūros pakrantėje, netoli Jantarno miesto. Čia, geologų duomenimis, yra net 90 proc. pasaulinių gintaro sukcinito atsargų. Gintaro kombinato išgaunamas gintaras sudaro 90 proc. pasaulio gintaro gamybos. Pradėjus veikti gintaro kasyklai 1948 metais, gintaringas gruntas buvo kasamas daugiakaušiais ekskavatoriais ir vagonais vežamas į sodrinimo fabriką, iš kur jau sodrintas gintaras buvo perduodamas į gintaro mechaninio apdirbimo ar į lydyto gintaro fabriką. Vėliau gintaras ir čia ėmė sekti, bet buvo surasti nauji klodai, pasikeitė ir kasimo technologijos.
Dabar, kaip jau minėta, iš Kaliningrado gintarą išveža kinai. Jie superka šią žaliavą ir iš kontrabandininkų, ir iš nelegalių kasėjų, ir iš paties kombinato. Kinai tiki mistine gintaro galia ir daro iš jo šventas skulptūrėles. Anksčiau kinai supirkdavo mūsų gintaro meistrų darbus ir, parsivežę į savo šalį, juos perdirbdavo.
Kinijoje gintaras kainuoja apie 5 kartus brangiau nei dabar pas mus, todėl kinų verslininkams tai – didžiulis biznis. Tačiau jie, priėję prie žaliavų Kaliningrade, jau neperka mūsų meistrų darbų, o ir iš kontrabandininkų perka tik didesnius gabalus.
Lietuvoje gintaro perdirbimo pramonėje dirba apie 60 tūkst. žmonių. Dalis jų gamina karolius, apyrankes, auskarus, suvenyrus (konvejerio būdu), o dalis kuria meno šedevrus. Lietuvių menininkų darbai iš gryno gintaro yra garsūs visame pasaulyje. Patys rusai dažniausiai pardavinėja tik žaliavą. Tad pagrindiniai lietuvių konkurentai – lenkai iš Gdansko. Tiesa, jie gintarą dažniausiai komponuoja su sidabru.
Gviešėsi Saulės akmens
Lietuvių pasididžiavimas – Palangos gintaro muziejus. Nuo pat įkūrimo 1963-iaisiais dienų jis gausiai lankomas, o eksponatų nuolat daugėja. Jeigu pirmojoje ekspozicijoje buvo tik 478 eksponatai, tai dabar jų – 10 kartų daugiau, o fonduose – net per 20 tūkst.
Vienas šio muziejaus eksponatas buvo tapęs ir „Akistatos“ laikraščio herojumi. Tai unikalus 3,5 kilogramo svorio gintaro luitas, pavadintas Saulės akmeniu, – trečiasis pagal dydį Europoje. Nors tai ne dviratis – jo neišardysi ir neparduosi dalimis, tačiau šis Kaliningrado srities karjere kadaise iškastas gintaro gabalas jau buvo pavogtas net 2 kartus. Ir abu – niekšeliams nesėkmingai.
1990-ųjų rudenį vagys, įsilaužę į tuomet dar prastai saugotą Gintaro muziejų, nušvilpė ne tik Saulės akmenį, bet ir dar 76 mažesnės vertės eksponatus. Tai buvo pirmas platų atgarsį visuomenėje sukėlęs nusikaltimas po šalies Nepriklausomybės paskelbimo.
Policijai per televiziją paprašius gyventojų pagalbos, būta šimtai skambučių. Padėti pasisiūlė net Lenkijos ir Vokietijos kolekcininkai. Netrukus vienas pastarųjų pranešė, jog pagrobtą kolekciją vagys ketina parduoti Vokietijoje gyvenančiam verslininkui. Tada buvo surengta policijos operacija, ir vietoj lauktų tūkstančių vagys sulaukė antrankių. Muziejų buvo apvogę du 21-erių metų jaunikaičiai – palangiškis Arūnas ir jurbarkietis Artūras. Teismas jiems buvo gana griežtas: vienas buvo pasiųstas už grotų 12 metų, kitas – 11.
Dar kartą – broliai
Tuokart į muziejų sugrąžintas Saulės akmuo ramiai pragulėjo jame tuziną metų, kol 2002-ųjų rugsėjo 9-osios naktį buvo pavogtas antrą kartą.
Tąsyk pasidarbavo broliai iš Klaipėdos rajono – tuomet 20-metis Lauras ir 32 metų Linas. Jiedu prieš vagystę ne tik pasigamino kopėčias, bet ir paspendė spąstus policininkams: pakabinama spyna užrakino muziejaus teritorijos vartus, nupjovę ant keliuko nuvertė kelis medžius, tarp pušų priraišiojo trosų policijos mašinoms stabdyti ir įkasė dygliuotų „ežių“ padangoms subadyti.
Abu broliai žinojo, kad muziejaus salėje suveiks signalizacija, todėl veikė primityviai: palypėjo kopėčiomis prie salės lango, jį išdaužę įlindo, paskubomis išmalė vitrinos stiklą, čiupo Saulės akmenį ir kiek įkabindami spruko. Vos po 2 minučių atvykusius policininkus sustabdė brolių žabangos.
Tik sėkmingai su unikaliu eksponatu pabėgę abu vagys susizgribo, jog ... nežino, ką su tuo grobiu daryti... Siūlyti pusvelčiui Lietuvos kolekcininkams – pernelyg rizikinga, o ryšių užsienyje jiedu neturėjo.
Galiausiai broliai vagišiai susigundė LNK televizijos pasiūlyta 20 000 litų premija, ir Linas, atnešęs pagrobtąjį mineralą, atidavė. Vyro melu, esą kažkieno išmesto Saulės akmens vietą jam nurodę balsai iš dangaus, policija nepatikėjo. Psichikos problemų turėjęs Linas, mėnesį pratūnojęs areštinėje, palūžo ir prisipažino.
Po to Linas porą metų praleido psichiatrijos ligoninėje be durų rankenų, o Lauras maždaug tiek pat laiko – „zonoje“. 2005-ųjų lapkritį abu broliai jau buvo namie.
Tik faktai
Pabrangus gintarui, sparčiai ima daugėti jo imitacijų. Į gintarą imituojančią dažytą dervą įdedama ir musių, vorų, vabalėlių, kurie vėliau, masei sustingus ir ją apdorojus šlifuokliais, dar ir dirbtinai pasendinus, atrodo kaip tikri inkliuzai. Gintaro imitacijos legaliai ir pigiai parduodamos galerijų savininkams, perpardavėjams, o šie tuo plastiku prekiauja kaip tikru gintaru ir žeriasi pasakiškus pinigus.
Norint suprasti, ar perkate tikrą gintarą, reikia žinoti, kad derva sūriame vandenyje skęsta, o gintaras – plūduriuoja. Įbedus įkaitintą adatą į dirbtinio gintaro gabalą, pasklinda degančio plastiko kvapas, o įbedus į tikrą – pakvimpa pušų sakais.
Petras IVANAUSKAS
AKISTATA
