Šiltą, elegantišką, prisiminimų pilną L. Kalpokaitės kūrybos vakarą, kuriame buvo paminėtas aktorės veiklos scenoje penkiasdešimtmetis, surengė Vidos Ramaškienės paramos fondas. Tai ketvirtasis vakaras, kurį fondas skiria Lietuvos scenos legendoms, rašoma pranešime spaudai.
„Galbūt, būčiau laukusi savo septyniasdešimtmečio, bet Vida sakė tiesą: mes nežinome, kas per tuos trejus metus gali nutikti su mumis ir pasauliu. Reikia švęsti šiandien“, – Larisa yra nepaprastai dėkinga Vidai Ramaškienei, jos paramos fondui ir visai komandai, kuri įkalbėjo šventę surengti.
Penkiasdešimt Larisos Kalpokaitės metų scenoje
Penkiasdešimties metų sukaktį senoje pažyminti aktorė sako, kad kiekvienas dešimtmetis ir scenoje, ir gyvenime yra nepaprastai svarbus. Jis tarsi užbaigia vieną etapą, padeda jame tašką ir pradeda naują, kuris visada skatina pereiti į naują kokybę. Visada tai – jaudinantis įvykis, kurį Larisa išgyvena su didžiuliu jauduliu.
Ir visai nesvarbu, sako, kad šiandien žengianti į kūrybos erdvę, kurioje nereikia klausti ar klausyti patarimų. „Dainuoju, ką noriu ir kaip noriu“, – tvirtai sako ji ir priduria, kad jos scenos kelyje dainavimas buvęs lygus aktorystei.
Baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje L. Kalpokaitė gana ilgai išvis nedainavo. Vienintelis jos balso pasirodymas teatro scenoje vykdavo per Kazimieros Kymantaitės režisuotą spektaklį „Paskenduolė“, kuriame ji, kartu su kitomis aktorėmis atlikdavo liaudies dainą.
„Kai pradėjau dirbti teatre, net namuose nedainuodavau, tik kartais romansus draugų kompanijoje, – šiandien prisimena ji. – Pirmoji parengti romansų programą mane paskatino kolegė Inga Burneikaitė. Ilgai svarsčiau, kam tie romansai gali būti įdomūs? Tada net pagalvoti negalėjau, kokia svarbia mano gyvenimo dalimi taps dainavimas. Dainuodama aš galiu daryti, ką tik noriu ir kaip tik noriu, – niekas neprimeta savo įsivaizdavimų. Geras jausmas!“
Pirmoji aktorės programa buvo parengta iš senųjų, klasikinių romansų. Vėliau, pamačiusi, kad klausytojai laukia žinomų dainų, įtraukė jas, taip pat keletą žinomų bardų, kompozitoriaus Aleksandro Vertinskio dainų. „Norėjau, kad programoje atsirastų ir lietuviškų dainų, bet man sunkiai sekėsi jų ieškoti, lietuviški romansai labai nuoširdūs, bet labai paprasti, jų autorystės nustatyti neįmanoma.
Viską į vietas sustatė Ukrainoje prasidėjęs naujas karo etapas. Supratau, kad rusiškų romansų dainuoti tiesiog nebegalėsiu, į programą įtraukiau vieną labai gražią ukrainietišką dainą. O kai sprendimą padariau, pradėjo atsirasti lietuviškos dainos“, – pasakoja atlikėja, savo jubiliejiniame kūrybos vakare jausmingai sudainavusi Kosto Smorigino dainą „Kalėdos“ ir Romo Lileikio „Prie rytinio ekspreso į Palangą“.
Išėjusi į sceną L. Kalpokaitė vakaro svečius pakerėjo įspūdingu ir ryškiu įvaizdžiu, kurį sukūrė drabužių dizaineris Juozas Statkevičius. Larisos suknelė derėjo prie raudonų rožių, kuriomis salę papuošė floristas Mantas Petruškevičius.
„Juozas moka įtikinti, niekada nemaniau, kad apsirengsiu raudoną suknelę. Sakiau jam – gal bordinę geriau spalvą, o gal – žalią? „Su bordine atrodysi senutė, o su žalia būsi išblyškusi varlytė“, – jis švelniai mane atkalbinėjo, lyg ne apie mane kalbėtų, o apie ką nors kitą.
Gerai, pasitikiu, daryk, kaip tau atrodo! Keturis kartus pasimatavau ir kai šventės vakarą užsivilkau suknelę, supratau, ką jis turėjo omeny. Ką reikia išryškino, ko nereikia – paslėpė. Juozą pažįstu labai seniai, jis yra nepaprastai talentingas, talentų talentas, matantis grožį ir jį kuriantis“, – apie pasirengimą šventei pasakoja Larisa.
Trisdešimt dvejus metus saugojusi J. Statkevičiaus Gintaro Varno spektakliui „Jei praeitų penkeri metai“ jai kurtus auskarus iš blizgučiais apklijuotų teniso kamuolių, aktorė prieš šventę juos įrėmino ir vieną padovanojo dizaineriui, o kitą pasiliko sau.
„Tai mano dovana ir padėka Juozui, pasakiau, kad šie auskarai bus pirmasis jo muziejaus eksponatas“, – šypsosi.
Larisa iš ilgos patirties scenoje gali pasakyti, kaip svarbu scenos žmogui – tinkama apranga ir avalynė. „Geras, tinkantis drabužis suteikia pasitikėjimo. Aš, pavyzdžiui, sėdėdama dainuoti nemoku. Ir kai visai pasensiu, bet dar dainuosiu, tai dainuosiu scenoje basa, kaip Cesaria Evora“, – sako ir po akimirkos priduria bene svarbiausią dalyką – kad žiūrovams drabužiai nereiškia nieko, jei nesigirdi dainos ir nesimato aktoriaus.
L. Kalpokaitės kūrybiniame vakare prisiminimais ir muzikos kūriniais dalijosi dainininkė Neda Malūnavičiūtė, atlikėjai Daumantas Slipkus ir Gintaras Šulinskas, aktorė Inga Burneikaitė-Tuminienė, aktorius Rimantas Bagdzevičius, kino kritikė Izolda Keidošiūtė, rašytojas ir režisierius Alvydas Šlepikas, „Domino“ teatro vadovas Egidijus Baranauskas, Braškių globojamo Simno specialiosios mokyklos teatro mokytojas Arūnas Narauskas, aktorės vyras, taip pat aktorius Jonas Braškys ir jų sūnus Jonas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
