Naktis, praleista po 30 000 tonų sniego ir 10 000 tonų ledo, įsimena visam gyvenimui. VL archyvo nuotraukos
Garsus ledinis viešbutis „Absolut Icehotel“ Kirunu miestelyje ne vienintelis toks pasaulyje. Panašus veikė 1740 metais Peterburge. Šiandieninis viešbutis pasakiškas – jį išvydę iš susižavėjimo tiesiog apmirsite. Nuo pat vaikystės žinome, kad Laplandija yra daugybės stebuklų kraštas. Tiesa, ne vienas mano, kad Lap landija yra Suomijoje, ir nė nenutuokia, kad šis kraštas tęsiasi ir šiauriniuose Švedijos, Norvegijos bei Rusijos pakraščiuose. Žinoma, ši „smulkmena“ nelabai reikšminga, nes būtent šioje miškingoje vietovėje gyvena Kalėdų Senelis, visus metus rengiantis dovanas vaikams. Čia Sniego karalienė įkalino vargšelį Kajų, kol drąsioji Gerda jo neišvadavo. Ir nepaklusnusis Martinas čia skraidė ant laukinių žąsų sparnų.
Taigi viešbutis „Absolut Icehotel“, užimantis 3 000 kv. metrų plotą, labai natūraliai dera prie šiaurinio peizažo.
Kuo šalčiau – tuo linksmiau
Atskristi čia galima persėdant Stokholme: belaukdami reiso iki valios pasimėgausite civilizacijos pasiekimais, pavyzdžiui, paspirtukais, kuriais vikriai važinėjasi visas oro uosto personalas. Mat Kirunu vietovėje nieko panašaus nebus: prie lėktuvo trapo pasitiks šunų kinkiniai, kurie jus pristatys iki reikiamos vietos. Įvairiaspalviai gauruoti šuneliai džiaugsmingai mojuos riestomis uodegomis ir iš nekantrumo inkš: jiems greičiau norisi į kelią.
Mūsų atvykimo dieną buvo pernelyg šalta – minus 35 laipsniai, tad į viešbutį teko vykti autobusu, nes tokiai pramogai kaip kelionė šunų kinkiniu reikia specialių drabužių. Paprastos striukės, paltai ir kepurės, kad ir kaip į juos susisuptum, skriejant rogėmis yra vėjo perpučiami taip tarsi jų apskritai nebūtų. Šunys gali bėgti 30 km per valandą greičiu penkias valandas be sustojimo. O po gero poilsio ir sočių pietų – dar tiek pat. Šį malonumą mes išbandėme kiek vėliau, viešbutyje gavę visą tinkamą aprangą – kombinezonus su gagos pūkais, ausines kepures ir specialias kaukes, apsaugančias veido odą nuo nušalimo. Nuskriejome toli už horizonto.
Vietinius drabužius verta atskirai aprašyti, mat čia nepriimta pernelyg apsitūloti – jokių paltų, natūralaus kailio kailinių ir storų džemperių. Ant specialios striukelės apsivelkamas kombinezonas su lipdukais, kad vėjui nebūtų palikta jokio plyšelio. O kuo didesnis šaltis, tuo linksmiau žmonės kiloja kojas.
Ledinis namas
Vėliau buvo visko: kapanojomės gigantiškose pusnyse, medžiotojų namelyje valgėme pietus, kuriuos švedas virėjas paruošė iš lašišų ir elnienos ant atviros ugnies. Važinėjomės rogėmis ir kvapą gniaužiančiais sniegaeigiais. Tiesa, elnio, kuris keletą kilometrų bėgo prieš mus, taip ir nepasisekė pavyti. O atpalaiduojantys ir žvalumo suteikiantys pasimėgavimai sauna greitai tapo įpročiu: pirtimi, kad neperšaltum, baigiamas bet kuris „Absolut Icehotel“ renginys. Apskritai, jei kam nors norisi ne tiktai pailsėti, bet ir pasisemti žvalumo, reikia važiuoti ne į pietus, o į šiaurę!
Po baltais „Absolut Icehotel“ skliautais pabuvojo svečių iš viso pasaulio. Ir patys švedai su visa šeima mėgsta savaitgalį apsistoti šiame viešbutyje. Sunku patikėti, kad šis žvilgantis puikumėlis – iš tikro sniego ir ledo. Čia yra visko, ko reikia tikram viešbučiui: ledinis stalas su užrašu „Reception“, šokių salė, 42 numeriai su lovų galvūgalyje padėtomis Biblijomis. Esama netgi jaunavedžiams skirtų apartamentų. Tiesa, neaišku, ar daug yra trokštančiųjų meilės naktį praleisti miegmaišyje ant ledinės lovos.
Dar „Icehotel“ esama kino salės, paveikslų galerijos ir, suprantama, baro „Absolut“ su plačiu gėrimų asortimentu.
Viešbutyje esančioje bažnytėlėje ypač gausu žmonių poilsio dienomis: čia vyksta ne tik įprastinės pamaldos, bet ir tuoktuvės, ir krikštynos. Pasibaigus pamaldoms, patarnautojai nuo bažnyčios lubų nuvalo keistų formų stalaktitus, kurie išauga tiesiog akyse nuo žmogaus alsavimo. Dieną ryški šalta saulė lengvai prasiskverbia pro ledą, o atėjus tamsai ledinės sienos ima šviesti iš vidaus: specialūs šviestuvai, įmontuoti į kolonas ir skulptūras, sukuria Šiaurės pašvaistės iliuziją. Kam šių įspūdžių per mažai, gali pasigėrėti egzotišku gamtos reiškiniu realybėje: šiose platumose Šiaurės pašvaistės – įprastas dalykas.
Apie amžinybę, laikinumą, šlovę
Staiga užklysta mintys apie amžinybę ir apie viso to, kas žemiška, laikinumą. Šis architektūros stebuklas toks laikinas: kiekvieną pavasarį, balandį, ištirpsta ir suteka atgal į ežerą... O spalio pabaigoje vėl atgimsta, tik jau kitu pavidalu. Pagrindinė viešbutį statančių statybininkų komandos taisyklė: niekada nesikartoti.
Sniego patrankos presuoja tūkstančius tonų sniego, kuris taps viešbučio lubomis ir grindimis. Iš Jukkas Jarve ežero iškertami daugiatoniai ledo luitai – ruošiniai sienoms ir kolonoms. Iš jų išpjaunami blokai po šimtą kilogramų, sujungiami, apliejami vandeniu, kuris čia pat stipriai sujungia statybines konstrukcijas.
Per pusantro mėnesio statinys praktiškai būna baigtas, ir gruodžio viduryje ima plaukti pirmi svečiai. Tačiau tobulumui ribų nėra: vidaus gražinimo darbai tęsiasi iki pavasario. Žvelgiant į skulptorių kūrybą (o jie atvyksta čia ne tik iš sostinės, bet ir iš užsienio), sunku patikėti, kad jie žino, jog jų kūriniai yra laikini. Šių rūmų pirmtakas pirmąsyk pasirodė 1989 metais ir buvo panašus į tradicinę eskimų buveinę iglu. Jis užėmė 60 kv. m plotą, jame buvo parodų salė. Nuo to laiko ledo pastatas išsiplėtė ir tapo žinomas viešbutis: naktis, praleista po 30 000 tonų sniego ir 10 000 tonų ledo, įsimena visam gyvenimui.
Tiesa, kai kuriems lankytojams drąsa išgaruoja ir jie patraukia nakvoti į medinius namelius su standartiniais viešbučio patogumais. Azartiškiausi, pasikišę po pažastimis miegmaišius, pasiskirsto po numerius, kuriuose temperatūra siekia šešis laipsnius šalčio.
Užmiegama čia pagal tam tikras taisykles: iš pradžių reikia pabėgioti ir pašokinėti aplink lovą, kai taps karšta, nusirengti, įmesti į miegmaišį visus viršutinius drabužius, kad jie neprišaltų prie grindų, o paskui greitai įšokti patiems, užsisegti miegmaišį taip, kad liktų kyšoti tik nosis. Rytą ryškiais drabužiais vilkinti Laplandijos gyventoja pažadins jus daina ir paduos stiklinę karštų sulčių. Trys minutės – ir jūs jau apsirengę. Tada tiesiai į karštą pirtelę.
Asta Bendoraitė
