Prieš gerą dešimtmetį artėjant ilgajam savaitgaliui prasidėdavo masinis gėlių ir žvakių pirkimas, o spalio 31-ąją didelė Lietuvos dalis pajudėdavo lankyti anapilin išėjusių artimųjų kapų. Šiandien didžiuosiuose prekybos centruose, greta „ypatingomis“ kainomis besipuikuojačių žvakių ir gėlių vazonų, rikiuojasi moliūgai ir raganos.
Vieni piktinasi svetimų tradicijų įsigalėjimu, kiti šėlsta Helovino vakarėliuose, tačiau dažnas pamirštą, ką ir kodėl iš tiesų švenčiame.
Spalio 31-oji – Helovinas
Spalio 31-ąją anglosaksiškoji pasaulio dalis švenčia Heloviną. Šios šventės ištakos – pagoniškose kultūrose. Pagoniška keltų šventė Samhain (arba Visų mirusiųjų šventė) žymėjo vasaros pabaigą ir žiemos pradžią bei buvo keltiškasis naujųjų metų atitikmuo. Keltai tikėjo, jog šiuo metu pavojingai išsitrina riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, todėl pastarieji gali pridaryti daug žalos – tiek žmonėms, tiek derliui. Manoma, kad iš čia kilo persirengėlių tradicija – taip žmonės mėgindavo įsilieti į dvasių tarpą. Joms permaldauti buvo kūrenami „kaulų laužai“, į kuriuos mesdavo paskerstų gyvulių kaulus.
Dvasių bijantys žmonės duodavo maisto į namus užėjusiems druidams. Egzistavo ir kita, jau vėlesnė airių tradicija – lapkričio antrąją vargšai vaikštinėdavo po kaimus, prašydami „sielos pyragų“ („soul cakes“), kepamų lygiomis dalimis maišant serbentus ir duonos tešlą. Kuo daugiau tokių pyragų gaudavo prašantysis, tuo daugiau maldų jis sukalbėdavo. Iš čia, manoma, atsirado „pokšto arba saldainio“, t. y. vaikščiojimo po namus tradicija.
Persirengėlių, elgetų ir druidų nebeliko, tačiau XIX a. kartu su škotų ir airių emigrantais JAV išplitęs Helovinas – triukšminga ir daugelyje kraštų pirmiausia vaikų ir jaunimo pamėgta šventė.
„Bridgepix“ nuotr.
Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena
Panašią šventę Feralias, skirtą mirusiesiems paminėti, šventė ir romėnai. Tačiau ji buvo minima vasarį. Popiežius Bonifacas IV, norėdamas išstumti pagoniškus papročius, gegužę nusprendė minėti Visų Šventųjų dieną. Norint sujungti ją su jau egzistuojančių keltiškuoju Helovinu, Grigaliaus III sprendimu, jos minėjimas buvo perkeltas į lapkričio pirmąją.
Ankstyvosios krikščionybės metais ši diena buvo skirta mirusiems kankiniams. Vėliau šventė tapo visų šventųjų, „žinomų ir nežinomų“, paminėjimu.
Ši šventė labiau paplitusi katalikiškuose kraštuose – Ispanijoje, Italijoje, Lotynų Amerikoje. Ji prasideda naktine vigilija bažnyčioje ir, kitaip nei Helovinas, yra skirta maldai, susikaupimui. Tačiau daugelis žmonių jau Visų Šventųjų dieną, lapkričio 1-ąją, prisimena mirusiuosius.
Savitai, susiliejus krikščioniškoms ir indėnų tradicijoms, Visų Šventųjų diena minima Meksikoje. Čia dvi dienas švenčiama Mirusiųjų diena – Dia de los Muertos, kurios minėjimas prasideda lapkričio pirmąją. Pirmąją dieną prisimenami „mirę angeliukai“ – vaikai, antrąją – suaugę. Švenčiama triukšmingai, ruošiami specialūs „aukų“ altoriai su maistu, naktį šaudomi fejerverkai.
Tuo tarpu Vakarų Europoje prisimenami anapilin išėję artimieji, lankomi kapai.
Lapkričio 2 – Mirusiųjų diena, Vėlinės arba Ilgės
Vėlinės – lietuviška, pagoniška šventė. Kitaip nei dabar, mūsų protėviai neturėjo tradicijos žiebti žvakučių. Senosios tradicijos kai kuo panašios į dabar gyvuojančias Meksikoje – mirusiesiems pamaloninti buvo kuriamos pirtys, puotaujama. Vėliau puotos valgiai buvo nešami į kapines – gėrimai išliejami, o maistas paliekamas. Pamažu ši tradicija nyko, tačiau ir šiandien maistą galima pamatyti stačiatikių kapinėse.
Ant kapų taip pat buvo sodinami medžiai: moterims liepa ar ieva, vyrams – ąžuolas. Deginami bendri laužai, siekiant sušildyti mirusiuosius, nušviesti jiems kelią tamsoje. Tik XIX amžiuje bendrus laužus pakeitė žvakės, pamažu tapusios Vėlinių simboliu.
„Bridgepix“ nuotr.
