Kiaunės – maži, bet daug žalos pridarantys žvėrėliai. Klysta manantieji, kad jos bijo žmonių. Akmeninės kiaunės apsigyvena ne tik kaimuose, jos vis dažniau užklysta ir į miestus ar priemiesčius.
Sodininkų bendrijoje gyvenanti Saulė apie nekviestas viešnias sužinojo, kai, atvažiavusi į vasarnamį kartu su augintiniu, išgirdo jį lojantį ir lekiantį į antrą namo aukštą. Tada ji suprato, kas naktimis neduoda ramiai miegoti. Iš pažįstamų medžiotojų moteris pasiskolino spąstus, tačiau nė viena kiaunė į juos neįkliuvo.
Vilniaus rajono Paberžės medžiotojų būrelio medžiotojas Stanislavas Kozubovskis sakė, kad kiaunės vištų nepjauna ten, kur gyvena, o eina į kaimynų kiemus. Tad ūkininkai, kurių palėpėse įsikuria kiaunės, gali būti ramūs. Kita vertus, vištos gal ir bus saugios, tačiau stogai gali nukentėti, nes šie landūs žvėreliai, įsirenginėdami gūžtas, sėkmingai juos ardo.
Kiaunių kaimynystės privalumas tas, kad ten, kur jos įsikuria, nelieka graužikų, tačiau pavasarį, kai atsiranda daugiau maisto gamtoje, jos patraukia ieškoti paukščių lizdų. Paukščių jaunikliai – lengvas ir skanus grobis kiaunėms.
Patikimiausias būdas kovojant su kiaunėmis – spąstai. Jie skirstomi į selektyvinius ir gyvagaudžius. Į selektyvinius spąstus pakliuvęs žvėrelis žūsta nesikankindamas, gyvagaudžiais spąstais galima sugauti gyvūną jo nesužalojus. Geriausias masalas – mėsa. Savo namų valdoje kiaunes galima gaudyti spąstais, tai nelaikoma medžiokle ir tą savininkas gali daryti ištisus metus. Tai yra efektyviausias būdas, kitokių patikimų atbaidančių priemonių nelabai ir yra. Tinka tiek selektyviniai, tiek gyvagaudžiai spąstai, tik, gaudant pastaraisiais, atsiranda problema, kur išvežti, kur paleisti gyvą kiaunę. Gyvagaudžių ir selektyvinių spąstų kainos gali skirtis 5–6 kartus, brangesni yra gyvagaudžiai. Spąstų galima nusipirkti medžioklės reikmenų parduotuvėse, bet jie yra brangūs, tad ar verta juos pirkti dėl vieno žvėrelio. Geriau pasinaudoti vietinio medžiotojų būrelio paslaugomis. Nepamirškite, kad kiaunė yra laukinis pavojingas gyvūnas, jis gali įkasti, todėl kovojant su jomis geriau pasikliauti profesionalais.
Jei sodyboje negyvenama nuolat, selektyviniais spąstais pagautas žvėrelis, jei jie laiku nepatikrinami, gali pradėti pūti, o gyvagaudžiais spąstais pagautas žvėrelis kankinsis arba žus iš bado. Jei kiaunes gaudo profesionalūs medžiotojai, spąstus jie tikrina kas kelias dienas.
Gyvagaudžiais spąstais pagautą žvėrelį reikėtų paleisti arčiau miškingų plotų ar net miške. Kiaunės – kailiniai žvėrėliai, tačiau smulkių gyvūnų užmušinėti dėl kailio neverta. Kadaise kiaunių kailis buvo vertinamas, dabar jis – beveik bevertis. Net ir turint daug kiaunių kailiukų būtų sunku ką nors iš jų pasiūti, nes visų atspalviai skirtingi.
Kartais žmonės, ypač įsikūrę sodininkų bendrijose, stebisi, kaip jų kieme atsirado kiaunių. Jie nežino, kad akmeninės kiaunės nuo seno gyveno prie žmonių. Tikėtis, kad namuose esantis katinas ar šuo išbaidys kiaunes, neverta.
Vienintelis tinkamas sprendimas, kad į namus neužklystų kiaunės, – rasti ertmes, pro kurias laukinis gyvūnas gali įlįsti, ir jas izoliuoti. Beje, kiaunės atsiveda 3–7 jauniklius, kuriuos taip pat būtina išgaudyti. Būtina užtaisyti vietą, pro kurią kiaunės patenka į pastogę. Mokydamos jauniklius medžioti, kiaunės gali išpjauti ne tik kaimynų kiemo vištas. Todėl reikia psirūpinti, kad paukščiai būtų saugūs, kad aptvare ar vištidėje nebūtų landų.
Lietuvoje gyvena dvi kiaunių rūšys – miškinės ir akmeninės. Miškinės gyvena miškų tankmėse, vengia žmonių. Akmeninės kiaunės gali gyventi miškuose, tačiau renkasi mažiau miškingas vietas – kalvų šlaitus, sodus, vis dažniau atklysta ir į miestus. Kiaunės – smulkūs, vieną–du kilogramus sveriantys gyvūnai. Maitinasi tiek gyvūninės, tiek augalinės kilmės maistu. Namų palėpėse jos įsirengia gūžtas, bet jų medžioklės plotai – lauke.
