Kiekvieną kartą pagalvojus apie „Lancia“ sėkmę Pasaulio ralio čempionate, labai sunku patikėti kokioje situacijoje gamintojas yra dabar ir kaip jis sugebėjo tokiu tapti. Automobilių sporto arenoje kadaise dominavęs gamintojas dabar turi susitaikyti su itin kuklia role milžiniškoje „Stellantis“ koncerno grupėje. Nors apie grandiozinį „Lancia“ markės atgimimą galime tik pasvajoti, šį kartą norime Jums priminti ambicingą ir daugybę potencialo turėjusį projektą – žiedinėms lenktynėms skirtą „Lancia LC 2“.
Naujos klasės viliotinis
Automobilių sporto arena devintame dešimtmetyje buvo neįtikėtinai konkurencinga ir spalvinga. Nepriklausomai nuo to, kurios disciplinos šalininkas būsite, įsijungę bet kurias varžybas galėjote būti garantuotas, jog sulauksite įdomių, dėmesį prikaustančių lenktynių.
Tarptautinė automobilių sporto federacija norėdama padidinti „World Championship“ žiedinių lenktynių serijos patrauklumą, 1982 metais pristatė „Group C“ vardu pavadintą reglamentą, pagal kurį automobilių kūrėjai „World Championship“ pirmenybėse galėjo dalyvauti su bolidais, kurie turėjo atitikti du esminius reikalavimus: jie privalėjo turėti kupė kėbulo tipą ir 100 kilometrų suvartoti ne daugiau kaip 60 litrų degalų.
Iš orkaitės išimtu ir dar skaniai kvepiančiu reglamentu susidomėjo „Lancia“, kuri iš pradžių tikėjosi „Group C“ klasėje varžytis su pakankamai senu, bet vis dar konkurencingu „LC 1“. Vis dėlto, pirmieji bandymai parodė, jog pagal „Group 6“ taisykles sukurtas ratuotis greičiu ne iš tolo neprilygsta konkurentams. Be to, jis pasižymėjo gerokai didesniu apetitu degalams ir gerokai viršijo „FIA“ nustatytą limitą.
Netrukus „Lancia“ dirbtuvėse atsirado puikius rezultatus demonstruojančios ralio komandos vadovas – Cesare Fiorio. Kiekvieną taisyklę ir jos apėjimo būdą žinantis žmogus su milžinišku, tikrai milžinišku pažinčių ratu. Būtent dėl šių ir dar keleto priežasčių jam buvo patikėtas visiškai naujo projekto vystymas.
„Lancia“ norėdama savo rankose turėti konkurencingą bolidą, komandos nariai iš pradžių turėjo sugalvoti kokį variklį naudoti ir kuris varytų naująjį atletą. Kadangi „Lancia“ tuo metu neturėjo variklio, kuris būtų tinkamas lenktynėms, Cesare Fiorio pasinaudojo „Fiat Group“ koncerno lobynu.
Jis susitiko su bičiuliu, kuris tuomet dirbo „Ferrari“ ir paprašė jo leidimo naudoti 3 litrų, 6 cilindrų variklį, kuris anuomet būdavo montuojamas į „308 GTB QV“. Kaip bebūtų keista – „Ferrari“ atstovai sutiko.
Amerikietiški kalneliai
Naujutėlis „Lancia“ markės atstovas – „LC 2“, į lenktynių trasą išvažiavo 1983 metais – praėjus vos vieneriems metams nuo „Group C“ klasės reglamento pristatymo.
Galbūt tai buvo tik sutapimas, tačiau debiutinės „LC 2“ lenktynės įvyko „Lancia“ markės namų teritorijoje – Italijoje, Monzos lenktynių trasoje.
Nuo pat pirmųjų akimirkų „LC 2“ pademonstravo žaibišką tempą ir užfiksavo greičiausią trasos įveikimo laiką. „LC 2“ buvo netgi 1 sekunde greitesnis už sunkiai įveikiamą „Porsche 956“. Vis dėlto, vienos sekundės pranašumas labai greitai buvo iššvaistytas, nes lenktynių metu „LC 2“ padangos demonstravo pernelyg didžiulį nusidėvėjimą. „Lancia“ komanda nenorėdama pasitraukti iš lenktynių, gerokai sumažino tempą ir 1000 kilometrų lenktynes Monzoje užbaigė nuo lyderio atsilikę 12-a ratų.
Įpusėjus 1983 metų sezonui, „Lancia“ nusprendė atsisakyti „Pirelli“ padangų, kurios kiekvienose varžybose pakišdavo italų bolidui koją. Vietoj jų „LC 2“ gavo „Dunlop“ kompanijos sukurtą apavą, kuris iškart leido gamintojui atsigauti.
„LC 2“ sugebėjo finišuoti 1000 kilometrų lenktynėse „SPA“ trasoje, o vėliau ir „Brands Hatch“ bei „Imola“ trasose. Pastarojoje Teo Fabi ir Hanso Heyer ekipažas sugebėjo netgi iškovoti pirmąją pergalę. Skanaus pergalės šampano skonis, deja, truko neilgai.
Į pirmąsias 1984 metų sezono lenktynes „Lancia“ atvyko su patobulintu „LC 2“ bolidu. Inžinieriai ne tik padidino variklio efektyvumą, bet ir surado puikų pakabos balansą, kuris leistų išnaudoti „Dunlop“ padangas.
Sunkaus darbo vaisiai atsipirko su kaupu – pirmose 1984 metų sezono lenktynėse „Lancia“ triumfavo ir paliko savo varžovus užnugaryje. Sezonui įsibėgėjus, „Lancia“ užtikrintai grumėsi su savo rimčiausiu varžovu – „Porsche“, ir neleisdavo konkurentų bolidams atitrūkti.
Didžiausią nuopuolį komanda patyrė Le Mano 24 valandų lenktynėse. 1984 metais „Porsche“ komandos atstovai nuolatos ginčijasi su lenktynių organizatoriais, nuolatos turėjo jiems įvairiausių pretenzijų. Vokiečių komanda norėdama išreikšti savo nepasitenkinimą tiesiog nusprendė nedalyvauti varžybose, taip palikdami „Lancia“ vienintelę gamyklinę komandą lenktynėse.
Iš pradžių, „Lancia“ ekipai sekėsi labai neblogai. Italams pavyko iškovoti „Pole“ poziciją, užfiksuoti greičiausią rato įveikimo laiką. Vis dėlto, įpusėjus varžyboms, koją, dar kartą, pakišo techninių komponentų patikimumas. Bobas Wollekas sugebėjo užfiksuoti rekordinį trasos įveikimo laiką, bet pavarų dėžės problemos trukdė komandai visose lenktynėse. Gamyklinei komandai nepavyko finišuoti aukštesnėje nei aštuntoje vietoje ir nusileido privačioms komandoms, kurios naudojo „Porsche 956“ bolidus.
Trečias kartas – trečiasis bandymas, kuris, teoriškai, pagaliau turėjo į „Lancia“ kiemą parsinešti konstruktoriaus taurę. Be to, sėkmingas ir pergalių kupinas sezonas turėjo įtikinti „Fiat Group“ koncerno vadovus toliau finansuoti žiedinių lenktynių programą.
1985 metų sezonui „Lancia“ į lenktynių trasą išvažiavo su gerokai patobulintu „LC 2“ bolidu. Inžinieriai vėl didžiausią dėmesį skyrė automobilio pakabos nustatymams ir optimaliam balansui, kuris leistų išnaudoti naujutėles „Michelin“ padangas.
Pirmose sezono lenktynėse – netikėta „Lancia LC 2“ bolido iškovota „Pole“ pozicija. Staiga nudžiugę „Lancia“ komandos nariai labai greitai privalėjo nusileisti ant žemės, nes „Pole“ poziciją iškovojusio bolido variklis paskutinį kvapą išleido gerokai anksčiau negu baigėsi lenktynės.
Sekančiame etape – Monzoje, „Lancia“ dar kartą demonstravo puikų tempą ir netgi keturiomis sekundėmis buvo greitesnė už „Porsche“. Ar tokį patį tempą italai išlaikė ir lenktynių metu? Deja, bet ne. Monzoje vėl pasikartojo variklio nepatikimumo scenarijus.
Įvairios patikimumo problemos „Lancia“ kamavo ištisus metus: Le Mane nuolatos streikavo variklis, o „Hockenheimringe“ iš rikiuotės išėjo kuro siurblys. Nepaisant šių ir kitų nesėkmingų momentų, 1985 metų sezone „Lancia“ markei pavyko iškovoti vieną pergalę, „Spa“ lenktynių trasoje vykusiose varžybose.
Puikų ir saldų momentą labai greitai apkartino sekančios varžybos „Brands Hatch“ trasoje. Kaip ir anksčiau, taip ir tada, „Lancia LC 2“ įsiveržė į priekį ir praktiškai visų lenktynių metu diktavo tempą. Iki lenktynių pabaigos likus keliems ratams pradėjo streikuoti ne vieno, bet abiejų „LC 2“ bolidų varikliai. Sumažėjęs bolidų tempas į priekį praleido „Porsche 956“ ir italai dar kartelį vokiečiams pergalę įteikė ant lėkštutės.
Iki sezono pabaigos likus vos dvejiems etapams „Lancia“ nusprendė iškelti baltą vėliavą. Komandos vadovai suprato, jog net ir pačiomis idealiausiomis sąlygomis jiems nepavyko pranokti savo rimčiausio varžovo – „Porsche“, kuri 1985 metais dar kartą tapo žiedinių lenktynių čempione.
